Atsitiktinai aptikta neįtikėtina istorija
Prieš maždaug septynerius metus V. Puidokas pusmetį keliavo po Pietų Ameriką, kol visai atsitiktinai atsidūrė džiunglių vietovėse Brazilijos-Bolivijos pasienyje. Neplanavo ten ilgam pasilikti – iš pirmo žvilgsnio lyg ir nebuvo nieko įdomaus. Bet atsitiktinis pokalbis su vietiniu gyventoju tapo pirma gija neįtikėtinoje istorijoje.
„Jau ruošdamasis išvažiuoti paprašiau vieno žmogaus vandens, o jis manęs paklausė, iš kur aš esu. Atsakiau, kad esu iš Lietuvos, o jis man pradėjo pasakoti, kad čia anksčiau gyveno labai įžymus žmogus, Aleksandras Bendoraitis“, – istorijos, nuo kurios prasidėjo filmas „El Padre Medico“, pradžią laidoje „ARTimai“ prisiminė V. Puidokas.
„Taip susiklostė aplinkybės, kad neišėjo to miestelio greitai palikti. Galvojau, dar einu truputį paklausinėsiu, ir bebūdamas ten supratau, kad ten beveik kiekvienas žmogus apie A. Bendoraitį kažką žino, o mes Lietuvoje, bent jau mano karta, beveik nieko apie jį nežinome“, – pasakojo jis.
A. Bendoraitis mirė 1998 metais, tačiau vietiniai žmonės vis dar jį prisiminė. „Jaučiau, kad ten yra kažkas labai stipraus, nes žmonės labai gyvai apie jį šnekėjo, gal ten vis dar buvo kažkas neišspręsta. Jaučiau kaip ir misiją, kad kažką turiu su tuo padaryti, kad gal neveltui man į rankas ta istorija atėjo. Man ne kartą taip pasitaikė: istorijos pačios pas tave ateina, net ne visada turi kažkokias galimybes pasirinkti“, – šypsojosi V. Puidokas.
Tapo civilizacijos nešėju
V. Puidokas išsiaiškino, kad A. Bendoraitis į Amazonės džiungles, visiškai atokų kraštą atvyko apie 1960 metus. „Jis ten pradėjo daryti visokius gerus darbus. Visų pirma, tame regione nebuvo beveik jokios sveikatos apsaugos sistemos ir išvis beveik nebuvo gydytojo – jis ten įkūrė ligoninę, kuri stovi iki šiol. Taip pat jis plaukiojo po visą Amazonės baseiną su tokiais laivais-poliklinikomis, kurie buvo pavadinti Lietuvos vardu, gydydavo indėnų bendruomenes ar šiaip atokiau gyvenančius žmones, duodavo jiems vaistų. Po to jis įkūrė antrą ligoninę Bolivijoje, kuri, milžiniška, iki šiol veikia“, – pasakojo jis.
A. Bendoraitis Amazonės džiunglėse taip pat įkūrė pirmą radiją. „Apskritai jis užsiėmė žmonių gerovės kūrimu beveik visais įmanomais būdais – turėjo ir fermą, augino žuvis. Gal egzotiškiausias poelgis buvo, kad jis įkūrė indėnų koloniją, kuri taip pat iki šiol yra išlikusi – ten gyvena kokie 400 indėnų, tokiame kaip ir kaime, kurį jis savo pastangomis įkūrė ir juos įkurdino, kad galėtų apsaugoti nuo ligų. Yra daugybė žmonių, kurie ten ir dabar gyvena, kuriems A. Bendoraitis apskritai buvo pirmas sutiktas civilizuotas žmogus gyvenime“, – įspūdžiais dalinosi režisierius.
Tiesa, vėliau kapstantis po A. Bendoraičio istoriją, paaiškėjo, kad toli gražu ne visi jį matė tik kaip teigiamą herojų. „Susitikinėjant su tais žmonėmis jautėsi, kad visą laiką už tos legendos ir už tų gerų darbų yra ir kažkokių kontraversijų – mums tai buvo vienas didžiausių iššūkių, surasti, kas tas žmogus buvo iš tikrųjų. Nuvykę ten randame tą A. Bendoraičio legendą, bet apie tai, kas jis buvo iki tol, beveik nežinoma. Vietiniai labai daug spekuliavo – apskritai, jeigu kažkoks žmogus po karo atvykdavo iš Europos, spekuliacija buvo labai aiški, kad jis susijęs su naciais. Bet didžiausia problema buvo ta, kad iš faktų, kuriuos jis apie save sakė, buvo galima sudėlioti gal tris skirtingas biografijas“, – pasakojo V. Puidokas.
„Manau, tai ir yra labai įdomus ir kontraversiškas filmo momentas – mes visą filmą tam tikra prasme ir ieškome jo tapatybės, klausiame, kas jis toks, nes kiekvieną kartą su skirtingu žmogumi šnekant tu gauni kitą atsakymą“, – sakė režisierius, pridurdamas, kad jie nesiekė nei pavaizduoti A. Bendoraičio kaip herojaus, nei jo sumenkinti – tik norėjo papasakoti jo tikrąją istoriją.
Milijonus rinko vien charizmos pagalba
V. Puidokas sako, kad, nepaisant daug neaiškių aplinkybių, faktas, kad A. Bendoraitis buvo itin charizmatiškas, yra nepaneigiamas.
„Ji turėjo nuostabią savybę kažkaip sužavėti žmones, pasitelkęs savo charizmą. Būdamas džiunglėse jis per radiją bendraudavo su visu pasauliu, per trumpųjų bangų siųstuvą kalbėdavo, kad aš esu šitame regione, kur nieko nėra, man reikia vaistų, reikia pinigų – tik taip, naudodamasis savo charizma, kalbėdamasis su visiškai nepažįstamais žmonėmis, jis sugebėjo surinkti milijonus dolerių ir suburti platų ratą žmonių, kurie po to jį nuolatos rėmė, ir už kuriuos galėjo statyti tas ligonines. Juk jei, sakykime, dabar jums kažkas iš Nigerijos parašo elektroninį laišką, kad jūs laimėjote du milijonus dolerių, niekas jau nebetiki“, – juokėsi V. Puidokas.
„Be tų tapatybinių klausimų džiunglėse radome ir dar visai kitokios, sakyčiau, emociškai sunkesnės informacijos apie jį, kuri susijusi su tuo, kad tokiam žmogui ten gyvenant, turint daugybę palaikymo iš Europos, savo rankose laikant visą sveikatos sistemą, būnant labai įtakingu ir labai pranašesniu už tuos vietinius žmones, kartais, atrodo, jam buvo sudėtinga susitvarkyti su ta galia ir jos nepernaudoti“, – pasakojo V. Puidokas, pridurdamas, kad vien teigiamų žmonių, matyt, iš viso nebūna.
