Žiema, 1942-ieji metai Šiaurės poliariniame rate. Atšiauri arkties gamta, Laptevų jūra, Trofimovsko sala ir jos fone – dėl išlikimo kovojantis žmogus. Čia sovietų valdžia deportavo tūkstančius gyventojų iš okupuotų Baltijos šalių, Suomijos, Ukrainos ir kitų vietų.
Smurtas ir žiaurumas laukinėje žemėje. Žmogus čia tik svetimkūnis. Tremtinių kasdienybė, pastangos išgyventi, išlikti žmogumi ten, kur žmogaus apskritai neturėtų būti – kiekviena diena gamtos didybės akivaizdoje tampa akistata su mirtimi.
Visos filme vaizduojamos patirtys paremtos išgyvenusiųjų atsiminimais. Kurdami šį filmą režisieriai atliko kūrybinį tyrimą, gilinosi į trauminių patirčių liudijimus, memuarus, dienoraščius, kurie vėliau susipynė į vieną kolektyvinę istoriją. Rašant scenarijų buvo pasirinkta remtis Dalios Grinkevičiūtės memuarais, kuriuose penkiolikametės tremtinės išgyvenimai aprašyti ypatingai vizualia ir muzikalia kalba. Gintauto Martynaičio grafiniai prisiminimai, vaizdo liudijimai iš tos pačios tremties vietos ir laiko tapo vizualinėmis gairėmis. Istorinės, trauminės patirties apmąstymai, kolektyvinės traumos paveldėjimo idėja, nesvarbu, kurioje konflikto pusėje esi, ir terapija per atminties atgaivinimą buvo viena iš paskatų kurti šia tema.
„Pradėję kurti tema, kilusia iš asmeninių šeimos, giminės patirčių, nemanėme, kad taip greitai paaiškės jos visuotinis aktualumas, universalumas. Filmo gamyba vyko pandemijos metu, o baigiamieji darbai – Rusijai pradėjus plataus masto įsiveržimą į Ukrainą. Tema mūsų kartai, savo akimis nemačiusiai tremčių, įgavo skaudžiai apčiuopiamą pagrindą, aiškesnį nei tada, kai jautėmės saugūs. Todėl buvo svarbu apmąstyti veiksnius, kurie padeda išlikti žmogumi tuomet, kai aplinkybės, sąlygos, visa, kuo gyvenai, pavirsta nesuvokiamu, siaubingu košmaru. Kaip žmogus išlieka žmogumi nežmoniškomis sąlygomis,“ – teigė režisieriai.
Siekiant sužadinti kolektyvinės patirties refleksiją, iškelti atsakomybės už savo veiksmus ar neveiklumą svarbą, buvo nuspręsta, kad projektas neapsiribos vien filmu, jam reikia didesnio žiūrinčiojo įsitraukimo, todėl buvo sukurtas išplėstinis projektas, apjungiantis filmą ir patyrimines judančio vaizdo instaliacijas. Projekto interaktyvioji dalis buvo įtraukta į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą ir pristatyta parodoje Dalia Grinkevičiūtė (1927-1987). Kambariai/ Įveikti atstumai, Maironio lietuvių literatūros muziejuje“.
PURGA TRAILER from Tylus kinas on Vimeo.
Filmo „Purga“ nacionalinė premjera įvyks šių metų Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“. Filmą bus galima pamatyti kovo 24, 25, ir 26 dienomis.
Filmo režisieriai ir scenarijaus autoriai Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė, Antanas Skučas. Prodiuseriai Giedrė Burokaitė, Lauras Lučiūnas. Filmo dailininkas Martynas Vilimavičius. Kompozitorius Marius Salynas.
Animatoriai Svetlana Bezuglova, Milda Kargaudaitė, Pijus Balkaitis, Antanas Skučas, Aurelijus Čiupas.
Filmą parėmė Lietuvos kino centras.
