Apsakymų rinktinė – E. Tornau literatūrinis debiutas. Autorius, iki šiol dirbantis mokslinį darbą, rašyti pradėjo gana vėlai – dvylika apsakymų sukurti 2018–2020 metais. Kone visus kūrinius vienija tas pats tėvo personažas – vienur jis atlieka pasakotojo, kitur – pagrindinio veikėjo vaidmenį, o kartais tik trumpai šmėkšteli antrajame plane.
Apsakymuose vaizduojamas laikas – karas, pokaris ir „brandus socializmas“ – matomas mažo žmogaus, vaiko, jaunuolio akimis. Iš liūdnų ir juokingų, absurdiškų ir tragiškų įvykių, reiškinių ir svarbių būties bei buities elementų kuriama dabar jau primiršto gyvenimo panorama.
Kiekviename rinkinio apsakyme sklandžiai ir sumaniai rutuliojama fabula su dažnai netikėta pabaiga. Pasakotojas žino, ką nori papasakoti, ir nuosekliai, sklandžiai bei ritmingai pasakoja istorijas, kupinas tikslių subtilių pastebėjimų, spalvingų detalių ir jautriai pagautų emocijų.
E. Tornau pasakojimai realistiški, žodingi, su išmoningai dėliojamais akcentais.
Ypač įsimenanntys kūrinių veikėjai – įvairialypiai, jų charakteriai ir veiksmai psichologiškai pagrįsti, būsenos įtaigiai detalizuojamos dar labiau sustiprinant pasakojimo autentiškumo įspūdį.
Apsakyme „Pirmoji kino mechaniko meilė“ – tai jaunuolis, pokaryje, kad išvengtų tremties, arkliu kinkytu vežimu vežiojantis sovietų propagandinį kiną. Jo žiūrovai – Zarasų rajono miestelių ir bažnytkaimių gyventojai, o kartais – „miško broliai“. „Fain vyruko mirtyje“ – tai įvairiataučiai sostinės Kražių skersgatvio gyventojai su savo graudžiomis ir linksmomis istorijomis. Dvylikametis berniukas „Skyrybų dokumente“ – 1945-aisiais Kauno bute laukiantis saugumiečių išsivestos mamos. Ir kitų nebanalūs herojai – „frontovikas“, svilinantis kiaulę Ministrų Tarybos pašonėje, „tarybinę išmintį“ vaikams dėstantis pulkininkas – bazės vedėjas, „partorge“ tapusi davatka, berniukas, perintis viščiukus, ir net vokiškai prabylantis sietynas.
Nepaisant sudėtingos, skaudžios ir dažnai tragiškos vaizduojamos epochos, E. Tornau apsakymų nuotaika – šviesi, atmiešta nostalgija praėjusiam laikui, nesugrąžinamiems žmonėms, įvykiams ir daiktams.
Evaldas Tornau (g. 1955 m.) – fizikas, mokslininkas, habilituotas mokslų daktaras, daugiau kaip 120 mokslinių straipsnių autorius, 2002-aisiais pelnęs Lietuvos mokslo premiją, ilgametis Puslaidininkių fizikos instituto (PFI) darbuotojas, šiuo metu – vyriausiasis mokslo darbuotojas Fizinių ir technologijos mokslų centre (FTMI). 1992–1998 m. dirbo mokslinį darbą Stokholme. Žurnalo „Lithuanian Journal of Physics“ vyriausiasis redaktorius.
Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, viršelio dailininkė – Asta Puikė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
ANCEVIČIAUS LIUSTRA
Kartais gyvenimas ima ir apsuka ratą – nenumatytų aplinkybių virtinei supuolus tam tikra tvarka, netikėtai sugrįžti ten pat, iš kur tareisi seniai išėjęs.
Prieš daugiau nei penkiasdešimt metų mano seneliai pardavė namą, kuriame susispaudę glaudėsi kartu su mano tėvų šeima bei dar keliais giminaičiais, ir įsigijo du kooperatinius butus: sau ir mano tėvams. Tyčia rinkosi kaimyninius (todėl gavo tik pirmą aukštą), kad galėtų sujungti – išsikirsti duris ir įsirengti bendrą virtuvę vienai didelei šeimai, kurioje lakstė du maži berniukai, reikalaujantys senelių priežiūros ir meilės.
Toks itališkos šeimynos variantas gerai funkcionavo iki pat senelių mirties. Gerokai vėliau, kai neliko ir mano mamos, didžiulis butas tėvui tapo nebereikalingas. Jis nutarė užmūryti duris ir parduoti senelių pusę.
Atvažiavau į Kauną tėvo aplankyti iškart po savo šešiasdešimt trečiojo gimtadienio, kaip tik tuo metu, kai vertingesni daiktai ir baldai iš senelių buto buvo nešami į tėvo butą, užgriozdindami ir taip prikimštą nereikalingų daiktų koridorių. Brolis, – jaunesnysis iš anų dviejų berniukų, dabar jau gerokai pražilęs, – užsilipęs ant kopėčių bandė nukabinti lubų šviestuvą.
– Čia tau palikimas. Ancevičiaus liustra.
Bandžiau prieštarauti, bet jis argumentavo:
– Tu sudaužei, tu ir pasiimk.
Tuo laiku mano namuose Vilniuje vyko didelis remontas, šviestuvo vis vien būtume ieškoję. Nors naujieji sovietiniai liustros gaubtai man niekad nepatiko, kodėl nepabandžius, pamaniau.
– Velniškai negražūs gaubtai, – sumurmėjau. – Reikės pakeisti.
– Paieškok ibėjuje, – patarė brolis. – Ten visko būna. Ir senovinių gaubtų.
Supratau, kad patarimas beprasmis, ten tikrai nieko neieškosiu. Bet juk mudu abu kilę iš patarimų šalies, todėl nuolankiai susikroviau sietyno dalis į dėžę, įsimečiau ir raižytus diskus iš organinio stiklo, kuriuos savo darbe išpjovė mano senelis, nes tik ant jų laikėsi naujieji gaubtai, visai netinkantys elegantiškam šviestuvui. Kadaise liustra buvo pagaminta iš plono peršviečiamo stiklo, penkios išlenktos jos kojytės priminė gulbių kaklus. Mano, antikvaro mėgėjo, vertinimu sietyno amžius galėjo siekti prieškarinius ar pirmuosius pokario metus.
– Art deco, – vėl autoritetingai pareiškė brolis, bet aš nepatikėjau. Pamaniau, kad tai nebent Stalino laikų „artdekas“, skirtas partijos komitetams; geri meistrai dar nebuvo išnykę iki Chruščiovo eros.
Išviręs tėvui sriubos, sandėliuke dar paieškojęs senųjų originaliųjų gaubtų ir nieko neradęs, sukroviau sietyną į mašiną ir pasukau Vilniaus link.
Važiuodamas namo pradėjau spręsti tradicinį rebusą, būdingą turbūt visiems pagyvenusiems žmonėms, išvažiuojantiems iš savo vaikystės namų. Man riedant iš Kauno į Vilnių, šviestuvas lyg milžiniškas akumuliatorius ėmė kaupti naujas reikšmes, nušvito vaikystės spalvomis. Nepaisant tų nelaimingų gaubtų, tapo tarytum didesnis ir gražesnis už patį save. Ėmė kurti istoriją.
Kiek pamenu, sietynas visada kabojo senajame senelių name Raseinių gatvėje. Maži kambariukai žemomis lubomis netrukdė man, aštuonerių ar devynerių metų berniukui, žaisti krepšinio su pačiu savimi ir įsivaizduojamu krepšiu, bet geriausiai tam tiko erdviausia patalpa svetainė. Ten dieną retai kas užeidavo, nes baba triūsdavo virtuvėje, o kiti būdavo išėję į darbą. Kamuolį mėtydavau į sieną virš durų, kartais net atsispirdavau, sutabaluodavau kojomis ir per kilimo aukštį pakilęs nuo grindų bandydavau įdėti jį į krepšį. Sekdavosi, reikia pasakyti, puikiai – kone kiekvienas metimas skrosdavo tinklelį, o geriausiai pavykdavo dėjimai, nes blokuoti mane, vaizduotėje pakilusį virš krepšio, tiesiog nebūdavo kam. O ir kaip užblokuosi? Juk dažniausiai mėtydavau ir dėdavau ne aš, o koks nors mano alter ego – Venzbergas, Giedraitis, Sarpalius ar koks kitas tuomečio Žalgirio krepšininkas. O jau kai mesdavo Modestas Paulauskas, drebėdavo ne tik varžovai, bet ir sienos – jis visada pataikydavo, Budnikui nė nereikėdavo kovoti dėl atšokusio kamuolio.
Žaidimą ir kamuolio varymąsi per visą svetainę lydėdavo spalvingos komentatoriaus replikos: „Kamuolį perima Giedraitis, perdavimas Paulauskui, metimas – valiooooo!!! Dar du taškai!!!“
Ar kažkas panašaus.
Apie krepšinį šį bei tą jau išmaniau, nes tėvas kelis kartus buvo nuvedęs į Sporto halę. Varžybų, žiūrovų, salės atmosfera, vienijantis pergalės jausmas darė didžiulį įspūdį. Net su bilietais prasibrauti į halę tais laikais būdavo nelengva, ypač vaikui. Tvirtai laikydavausi įsikibęs į tėvo ranką, kad nepamestume vienas kito, nes prie halės durų visada būriuodavosi savo šanso – atliekamo bilieto, pažįstamo halės darbuotojo, užsižiopsojusio kontrolieriaus – laukiantys žmonės. Visi aplinkui rūkydavo, tad kol įeidavome, tekdavo, užsidengus nosį kokiu drabužiu, iškęsti šį iniciacijos aktą.
Pamenu savo dėdę Henriką nusivylusiu veidu: mes su bilietais rankose einame vidun, o jį milicininkai veda lauk – dėdei, įspraudusiam kelis rublius kontrolieriui į saują, pavyko įsmukti, bet visai prie pat tikslo, žiūrovų salės „galiorkoje“, pernelyg uolūs pareigūnai dar kartą patikrino bilietus. Dar prisimenu mįslingą vieno tėvo draugo pasakymą apie „Žalgirio“ kapitoną, aikštėje, regis, palikdavusį visas jėgas: „Kažin ar kas žmonai lieka?“, kurio tada nesupratau, bet kažkodėl įsidėmėjau.
Kandelis, Alačačianas, Krūminis, Eglytis, baudas metantis „bobute“... Tai buvo laikai!
Tokioje atmosferoje senelių namų svetainėje vykdavo ir „Žalgirio“–„Statybos“ mūšiai. Reikia pasakyti, kad stengiausi būti objektyvus – aišku, visad laimėdavo Kauno komanda, bet ir „Statybos“ žaidėjai gaudavo kamuolį pačiupinėti. Tą kartą – rodos, sekmadienį, nes ir tėvai, ir seneliai buvo namuose – jį varėsi kažkuris iš vilniečių gynėjų, perdavė vidurio puolėjui Ancevičiui... Kas dabar prisimena šį krepšininką?
O dar ta amžina Vilniaus krepšinio problema! „Priešsaboniniais“ laikais visi lietuvių vidurio puolėjai stokojo centimetrų, bet Vilniaus „centrams“ jų stigo tiesiog tragiškai.
Ir štai Ancevičius bando apeiti Budniką, bet geram metimui pritrūksta ūgio, meta, nepataiko, vėl meta, šįkart „kabliu“.
Kamuolys nusprūsta Ancevičiui nuo rankos, atšoka tolyn nuo sienos... ir liustra, senelių svetainės pasididžiavimas, smulkiomis šukėmis pabyra man ant galvos.
Į svetainę subėga visa šeima. Paaiškėja, kad man pasisekė labiau nei sietynui – rimčiau nenukentėjau, tik gerokai (ir ne be pagrindo) išsigandau, kad gausiu lupti. Mano nusikaltimas nekelia abejonių, juk tiek kartų sakyta svetainėje kamuoliu nežaisti! Laukiau baisiausio, bet, matyt, amortizaciniai mechanizmai – vaiko išgąstis, aplinkui šokinėjančios moterys, sekmadienio popietės atsipalaidavimas – kažkaip padeda išvengti fizinės bausmės. Nors kartais gaunu į kailį dėl daug menkesnių priežasčių.
Galiausiai nė plaukas nuo galvos man nenukrito, tik ilgam praradau vardą: nuo to karto šeimynykščiai lyg susitarę dar ilgą laiką mane vadino Ancevičiumi. Sutikite, menkas malonumas, kai dviejų metų brolis, šlepsėdamas po šitiek krepšinio kovų menantį kambarį, švepluodamas tau sako: „Ancevičiau, mama kviečia.“
Iš tikro tada sudužo tik du ar trys sietyno gaubtai iš penkių. Daili jo konstrukcija, peršviečiami kaklai, matinis apatinis plafonas beveik nenukentėjo, reikėjo suklijuoti vos vieną nedidelę detalę. Bet juk nepaliksi kelių gaubtų. Tad keliantis į naują kooperatinį butą 1965 metais, visuotinio deficito sąlygomis, senelis kažkur nupirko naujus gaubtus ir iš organinio stiklo išpjovė (net išgraviravo) juos laikančius diskus. Svetimos detalės atrodė tvarkingai, akių pernelyg nerėžė, bet šviestuvas, galiausiai pakabintas naujajame bute, atrodė lyg kentauras – seno, subtilaus peršviečiamo, ir naujo, sunkaus ir grubaus, derinys. Kai per šventes atvažiuodavau iš Vilniaus aplankyti tėvų ir senelių, o vėliau tik tėvų, ir netyčia pakeldavau galvą, į mane priekaištingai žvelgdavo tas Ancevičiaus „kablio“ priminimas: sovietinės galvos, užgriozdintos ant elegantiškų kaklų.
*
Vilniuje sietynas įsitaisė ant spintos ir laukė savo valandos, nes remontas be galo užtruko. Žinoma, senelio uždėti gaubtai neturėjo jokių galimybių išlikti mano atnaujintame bute. Ėmiau vaikščioti po antikvariatus, ieškodamas senovinių atitikmenų, išbandžiau žibalinių lempų gaubtus, pirkau šiuolaikinius šviestuvus, kurių gaubtai, mano įsivaizdavimu, turėjo tikti senajam sietynui, net sumaniau pjaustyti nedideles vazeles ir iš jų kažką konstruoti, bet niekas nederėjo. Sietynas lyg gyvas organizmas įkyriai priešinosi mano pastangoms jį pakeisti.
Viename antikvariate jo savininkui parodžiau šviestuvo su nuimtais gaubtais nuotrauką ir paklausiau, kiek metų jam galėtų būti.
– Penkiasdešimt, – suraukęs nosį atsakė antikvaras.
Aišku, tai ne devyniolikto amžiaus retenybė, pamaniau.
Bet ir ne toks jaunuolis, kaip sakai. „Ancevičius“ jį sudaužė prieš penkiasdešimt penkerius metus, o iki jam išbėgant į aikštelę, šviestuvas jau daugybę metų kabojo senuosiuose senelių namuose.
Tada vis dažniau spėliodavau, iš kur išvis tas daiktas atsirado senelių bute. Jie niekad nebuvo tokie turčiai, kad po karo galėtų nusipirkti ką panašaus. Gal šviestuvas liko nuo jų tėvų?
Mamos, gal ir galėjusios žinoti jo istoriją, jau nebeturėjau, o tėvas atėjo į šeimą vėliau ir niekad tuo nesidomėjo. Bet mamos netikra sesuo tebebuvo gyva. Mano seneliai išaugino mažąją Irutę, po karo mirus jos artimiesiems. Vaikystėje ji mane prižiūrėjo. Iki šiol juokiasi prisimindama, kaip aš, pyplys, susidomėjęs paklausiau jos būsimo vyro, pirmą kartą atėjusio į žvalgytuves senelių bute ir nejaukiai sėdinčio po Ancevičiaus liustra, ar jis pas mus nakvos. Tai vyko maždaug Ancevičiaus „kablio“ laikais.
Tik Irutė galėjo ką nors papasakoti apie šviestuvą.
Vieną sekmadienį jai paskambinau. Sužinojusi, ko noriu, ji prisiminė mano močiutę pasakojus, kaip senelis po karo sugrįžo namo.
– Iš Berlyno atvažiavo visas utėlėtas. Baba jo neįsileido į namus. Liepė sode nuogai išsirengti. Užvirino vandens ir ten jį išmaudė, o drabužius sudegino. Tik tada pakvietė į vidų.
– Viešpatie, Irute, kodėl man tai sakai? Norėjau sužinoti apie liustrą.
– Tai kažkaip susiję. Man baba pasakojo. Kai jis po karo grįžo į namus...
– Juk senelis nekariavo, – nutraukiau jos prisiminimų srautą. – Jam tada buvo jau apie keturiasdešimt. Jis nekariavo.
Karo metus praleido Kaune, dirbo elektrinėje.
– Vis tiek važiavo į Berlyną. Pats man, mažai mergaitei, paskui pasakojo apie pabėgusius iš tenykščio zoologijos sodo žvėris. Kaip tie išbadėję bastėsi po miestą.
Irutė gerai prisiminė, kaip atrodė senieji liustros gaubtai.
– ...apvalūs, geltoni, su išraižytais baltais ornamentais. Tai buvo gražus, labai gražus daiktas. Patikėk, niekur tokio gražaus nemačiau. O penkiasdešimtaisiais mane baba nusivesdavo ir į kitus namus... – ji paminėjo kelias žinomas Kaune pavardes.
Irutės pasakojimas tarsi įžiebė šviesą mano galvoje: atsiminiau apvalius matinius geltonus gaubtus su graikiškais ornamentais šonuose. Visa ta Berlyno istorija intrigavo, bet jos sąsajos su šviestuvu neįžvelgiau. Nors nujaučiau, kad ji yra.
Senelis visą gyvenimą dirbo Kauno elektrinėje. Anksti mirė jo tėvas, ir pasirinkimo – mokslai ar šeima – neliko, reikėjo išlaikyti mamą ir jaunesnius brolius. Jis dirbo šaltkalviu, mašinistu ir tik vėliau, sulaukęs dvidešimt septynerių, eksternu baigė gimnaziją. Buvo gabus technikai, – kai mokiausi vyresnėse klasėse, man puikiai aiškindavo fiziką, bet dėl šeimos studijas atidėjo į šalį.
Tarpukariu Kauno elektrinė, įsikūrusi prie karo muziejaus, priklausė vokiečių bendrovei. Nors seneliui, Kauno rusui, darė įtaką karo žiaurumai bei pokario propaganda, jis visą gyvenimą gerbė vokiečius už tikslumą, pedantiškumą, žodžio laikymąsi. Ir pats toks buvo – nežinau, ar perėmė tas savybes iš savo darbdavių, ar toks gimė. Smetonos laikais, matyt, ir vokiečiai elektrinės vadovai jį vertino – pamenu, gal kokiais 1968-aisiais tarp senelio daiktų radau ženkliukų su penkiais susivijusiais žiedais, tada jis man papasakojo apie savo komandiruotę į Berlyną 1936 metais, vykstant garsiajai nacių olimpiadai.
Tuos ženkliukus man pavyko išprašyti, jie tapo vertingiausiais manosios sporto kolekcijos eksponatais. Bet apie keliones į Berlyną, ypač prieškariu ir karo metais, senelis daug nešnekėdavo. Išvis buvo santūrus ir mažakalbis, darė uždaro žmogaus įspūdį.
Kai bandau jį prisiminti, prieš akis iškyla toks vaizdas – man gal dvidešimt keleri, su savo jauna žmona bėgu Vytauto parko laiptais žemyn, Soboro link, o jis sunkiai kvėpuodamas kopia į kalną arba dažniau sėdi ant suoliuko ir prisimerkęs ilsisi, įveikęs pusę kelio. Apsipirkti tyčia lipdavo į pakalnę, o grįždavo tuo pačiu keliu – į viršų. Taip jau gerokai senstelėjęs sportuodavo, tarėsi stiprinantis širdį. Rankose rezginėlė su buteliu pieno ir pakeliu sviesto, akyse kažkoks neišsakomas ilgesys. O gal man tik taip atrodo?
Dabar graužiuosi – suprantu, kad tada reikėjo sustoti, paplepėti, bent jau tylint pasėdėti ant suoliuko šalia... Jis pats niekad nebūtų to prašęs, bet jam būtų patikę. Turbūt... Deja, manęs nekantraudama laukė žmona, tad, persimetęs su seneliu keliomis standartinėmis frazėmis, lėkdavau žiūrėti kokios nors nereikšmingos parodos ar filmo.
Galiausiai supratau, kad liustros ir Berlyno istorijos sąsają teks atkurti pačiam. Jei nerasiu ryšio, bent turėsiu istoriją, kuri man patiktų, sau pažadėjau. Juk menamą krepšinį prieš daugybę metų irgi žaisdavau vienas ir man puikiai sekdavosi... Bent iki nelemtojo Ancevičiaus „kablio“.
Sprendimas atėjo į galvą vieną naktį, beveik paryčiais, būdraujant ir spoksant į užkeltą ant spintos šviestuvą. Nuo gatve važiuojančių mašinų žibintų liustra blykčiojo ir lyg gyvas padaras bandė kažką sakyti. „Na, kalbėk pagaliau, – paraginau. – Kalbėk.“
Pro šalį pravažiavo mašina, gal taksi, ir liustra žybtelėjusi tarsi kažką sumurmėjo. Gerai nesupratau, ką, tik man pasirodė, kad tyliai skimbčiodama kalba vokiškai. „Vokiškai nemoku, – jai atsakiau, – bet nesvarbu. Tu kalbėk, o aš bandysiu suprasti.“
Jos balsas buvo melodingas ir kiek liūliuojantis. Man pasidingojo, kad ji paklausė, ar žinau, ką senelis veikė po karo.
„Dirbo prie elektrinės atstatymo, – iškart atsakiau. Tai buvau girdėjęs iš tėvo ir brolio: traukdamiesi vokiečiai 1944 metais elektrinę susprogdino, dar ilgai Kauno centre netoli Karo muziejaus žiojėjo didžiulė duobė. – Rusai jį paskyrė direktoriumi, jis vadovavo atstatomiesiems darbams. O ką?“
Liustra nutilo ir ilgai tylėjo. Rodos, norėjo, kad paskutinis mano teiginys užsiliktų galvoje. „Supranti dabar?“– tarytum klausė.
Prisiminiau Irutės pasakojimą apie utėles ir zoologijos sodą ir pamaniau, kad kai kuriuos dėlionės gabaliukus pavyks sudėti. Naujosios valdžios siunčiamas senelis vyko į okupuotą ir plėšiamą Berlyną parvežti vokiškų įrenginių susprogdintai elektrinei. Iš čia vaizdai ar prisiminimai iš zoologijos sodo.
Vyko pokario metų traukiniais, o juose, ko gero, knibždėjo utėlių.
„Suprantu“, – tyliai patvirtinau. O gal nebuvau toks tikras?
Juk suklysti labai lengva, bet man jau patiko kurti – vaizduotei atsivėrė milžiniška galimybių erdvė. Kai liudininkų nebėra, kas patikrins ir pasakys, kad aš neteisus?
Užsimerkiau. Įsivaizdavau senelį, vilkintį senovišką pokario metų kostiumą plačiomis kelnėmis, nešantį nutrintą odinį portfelį su sagtimi, einantį pokarinio Berlyno gatve. Aplinkui bombų sugriauti namai, vokietės skarelėmis aukštyn surištais plaukais ir trumpakelniai paaugliai krauna dar sveikas plytas į tvarkingas stirtas. Pro šalį vingiuodamas, kad nepatektų į bombos išraustą duobę, pravažiuoja sunkvežimis, pilnas rusų kareivių. Okupantų patrulis tikrina senelio dokumentus ir leidimus.
Staiga pasivaidena, kad pro šalį – kaip Kusturicos filme – risnoja išbadėjęs zebras išsišovusiais šonkauliais. Griuvėsiuo se šuns dvėselieną ryja liūtas. Dramblys straubliu padeda vokietukams krauti plytas...
Bet stop! Veju tuos vaizdus šalin.
Senelis atsega sagtį ir išsiima dokumentus, o aš suprantu, iš kur atkeliavo tas portfelis. Senelis nešdavosi jį į darbą Petrašiūnų elektrinėje šešiasdešimtaisiais. O vakare parsinešdavo į namus Raseinių gatvėje. Grįžęs iš darbo iškart traukdavo priesmėlio dėžės kieme – joje kasdavau tranšėjas savo guminiųmeškiukų armijai. Kartais, jam pasilenkus, užuosdavau alaus kvapą. Jis pasisveikindavo, sudelsdavo truputį, pasibrangindavo, kol įsitikindavo, kad supratau ir nekantrauju. Tik tada praverdavo portfelį, o aš jau žinodavau, ką ištrauks. Laukdavau tų guminių prastai nudažytų žaislų, ir mano armija pasipildydavo dar vienu kareiviu.
