Filmas „Geroji mirtis“ prasideda nuo Janette elektroninio laiško, kuriame ji sako norinti papasakoti savo istoriją. Kodėl ji nusprendė atskleisti ją būtent Jums?
Negaliu pasakyti, kodėl ji pasirinko mane: to būtų reikėję paklausti jos pačios. Kalbant apie mane, tikrai nebuvo taip, kad aš vieną dieną atsikėliau iš lovos ir sugalvojau, kodėl gi man nesukūrus filmo apie eutanaziją. Ne. Apskritai, aš nesidomėjau pačia mirtimi, nes manau, kad mes tiesiog negalime teisingai kalbėti apie mirtį – mes nieko apie ją nežinome. Bet mes galime kalbėti apie gyvenimą, tai jis mane domina.
Kiek save prisimenu, mane visada domino temos apie laisvę, ir vieni iš man įdomiausių klausimų buvo, iki kokio lygmens mes galime patys kurti savo likimą ir kiek mūsų gyvenimas priklauso mums patiems. Kai sujungiame kartu šiuos du dalykus, eutanazijos tema iškyla tarsi savaime. Pradėjau ja domėtis ir 2016 m. nuvykau į tarptautinę konferenciją apie eutanaziją Amsterdame, kur sutikau gydytoją iš Šveicarijos Eriką Preisig, turinčią kliniką, padedančią nepagydomomis ligomis sergantiems žmonėms išeiti iš gyvenimo – ji yra gerai žinoma kovotoja už žmogaus teises. Aš jos klausiau apie mūsų bendradarbiavimo galimybes, ir nors ją tai labai domino, ji suprato pati tiesiog neturinti laiko įsitraukti į filmo kūrimo procesą. Tačiau ji man pasiūlė kitą variantą, kad gal bendradarbiavimas būtų įmanomas, jei aš pasakočiau kurio nors iš jos pacientų istoriją.
Mane nustebino šis pasiūlymas, nes aš negalėjau net įsivaizduoti, kad kas nors rastų priežasčių įsileisti kameras į paskutinį savo gyvenimo etapą. Bet E. Preisig pasakė: palikime tai spręsti patiems žmonėms, tiesiog paklauskime jų ir pažiūrėkime, ar kas nors atsilieps. Man ši mintis pasirodė teisinga. Nežinau, kiek laiškų E. Preisig išsiuntė keliems pacientams, bet po kelių mėnesių aš gavau tik vieną atsakymą iš britės Janette Butlin. Tiesą sakant, aš labai džiaugiuosi, kad ji vienintelė atsakė, nes neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjęs išsirinkti iš dviejų ar trijų žmonių.
Kalbėjotės su ja apie tai, kodėl ji nusprendė savo istoriją papasakoti viešai?
Taip, tai buvo vienas iš pirmųjų klausimų, kurį uždaviau vos ją sutikęs. Ji man pasakė galvojanti, kad filmas gali padaryti didelę įtaką visuomenei: jai atrodė svarbu, kad filmas paskatintų diskusiją apie eutanaziją. Jai tai buvo pagrindinė priežastis ir ji būtų buvusi labai laiminga, jei žinotų, kad diskusija išeina už Jungtinės Karalystės ribų. Be to, ji pridėjo, kad jei pasaulyje yra žmogus, kuris irgi grumiasi su nepagydoma liga, ir nežino, ką daryti su gyvenimu, su savo kančia, svarsto, ką daryti toliau, ir galbūt irgi turi priimti tokio tipo pasirinkimą, bet nežino, kaip tai vyksta ir ką tai reiškia, ir jei tas filmas žmogui padėtų rasti atsakymus bent į kažkuriuos klausimus, tai jai būtų prasminga. Net jei tai būtų tik vienas žmogus pasaulyje.
Filme ji atrodo susitaikiusi su savo sprendimu, tačiau jos šeima tai priima kur kas sunkiau. Kaip jos vaikai reagavo į tai, kad negana visų patiriamų išgyvenimų, jiems dar tenka į savo gyvenimą įsileisti kameras?
Žinoma, šeimai visada yra sunkiau. Jannete atsiuntė man laišką, kai ji buvo gana tikra, kad daktarai Šveicarijoje ją priims, taigi,ji jautėsi saugi pasakyti apie tai žmonėms. Aš nežinau, kuriame etape ji susisiekė su manimi ir kada pasakė apie tai šeimai, bet manau, tai iš esmės buvo beveik tuo pačiu metu. Taigi, sūnus ir dukra iš tiesų beveik neturėjo galimybės daryti įtakos jos sprendimui būti filme. Su jais abiem susitikome jau filmavimo metu ir aš jaučiau, kad jie nėra dėl to labai laimingi, bet jie nedarė nieko, kad filmavimą sustabdytų. Aš bandžiau su jais kalbėti, pasakyti apie mūsų ketinimus, paaiškinti, kodėl tai svarbu, kodėl turime tęsti, ir jie sutiko irgi būti įtraukti į filmą. Iš pradžių jie dėl to nesijautė labai gerai, bet kai jie pamatė visą pabaigtą filmą, jie pradėjo juo džiaugtis. Galbūt dėl to, kad jų mama tam tikra prasme kažkaip gyvens filme, be to, jie suprato, kad filmas siunčia svarbią žinutę. Kai sūnus davė interviu Slovakijos žiniasklaidai, jo paklausė, ar jis ką nors pakeistų filme. Jis pasakė, kad jei galėtų, pakeistų vienintelį dalyką – ilgiau rodytų mamos mirties sceną. Tai man buvo ženklas, kad padarėme gerą darbą, ir gal jis būtų net ėjęs toliau, nei aš nusprendžiau.
Kaip matome filme, sūnus apskritai labiau palaikė mamos sprendimą nei dukra. Kiek, Jūsų nuomone, tam įtakos turėjo tai, kad jis pats serga raumenų distrofija, kaip jo mama, ir suprato, kad ateityje pačiam gali tekti priimti tokį sprendimą?
Taip, sūnui buvo šiek tiek lengviau priimti paskutinį mamos norą, nes jis geriau supranta, ką ši liga reiškia, kokia tai kančia. Bet dukra, kuri, tikėkimės, to nepaveldėjo, nors niekada nesi šimtu procentu tikras, kovojo su mamos sprendimu. Aš buvau liudininkas, kai jos kalbėjosi telefonu ir Janette pasakė savo dukrai, kad jei ji bent vieną dieną pagyventų jos kūne, ji geriau suprastų jos sprendimą. Deja, sūnui teko galimybė tai patirti.
Labiausiai šiame filme mane palietė žinutė, kad jei eutanazija būtų legali daugiau šalių, Janette atveju, Jungtinėje Karalystėje, ji būtų galėjusi ilgiau būti su šeima. Ar tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios eutanazija, Jūsų nuomone, turėtų būti legalizuota?
Būtent. Paradoksalu, bet jei eutanazija būtų įteisinta daugiau šalių, tai tikrai nereikštų, kad žmonės pradėtų masiškai patys trauktis iš gyvenimo. Kaip tik, tai reikštų, kad žmonėms nereikėtų keliauti iš savo šalies įgyvendinti šio sprendimo ir jie galėtų likti su savo artimaisiais kur kas ilgiau. Taip pat su Janette, visą laiką buvo didelė diskusija, kad gal ji priėmė sprendimą per anksti. Ji taip padarė, nes bijojo, kad artimoje ateityje ji negalės keliauti į Šveicariją. Tokia kelionė yra fiziškai sunki žmonėms, sergantiems raumenų distrofija, ir ji nenorėjo šios užduoties permesti savo vaikams. Kol dar galėjo, ji norėjo tai padaryti pati. Ji nebuvo savanaudė ir nenorėjo statyti jų į poziciją, kai jie turėtų ją vežti į Šveicariją eutanazijai, nes tada tai būtų labiau jų sprendimas, o ji nenorėjo jų verstis kaltais ir atsakingais. Ji norėjo taip apsaugoti savo vaikus, nors jie gal to nesuprato.
Tai filme buvo vienas iš stebinančių dalykų, kad Janette vis dar atrodė gana stipri, graži moteris...
Taip, ir tai mane įkvėpė. Mes kalbėjomės su Janette, ir abu sutikome, kad mes nesame nei už eutanaziją, nei prieš, bet mes esame už tai, kad žmonės turėtų galimybę rinktis. Tenka dalyvauti nemažai diskusijų, kur kalbama, lyg galėtų būti arba tik eutanazija, arba tik paliatyvioji slauga. Aš manau, kad yra trečias pasirinkimas, bendraegzistavimas. Eičiau net dar toliau: kodėl nepasiūlius žmonėms, kad jie gali iš pradžių keliauti į paliatyviosios slaugos įstaigas, bet jei kažkuriame etape nuspręstų, kad jiems gana, jie galėtų pasirinkti eutanaziją.
Domitės šia tema, sakote, dalyvaujate diskusijose ir konferencijose. Kokios pagrindinės priežastys, kodėl daugelyje šalių eutanazija yra nelegali?
Sunku trumpai atsakyti, bet manau, kad esminis čia yra atsakomybės klausimas. Jei priimtume eutanaziją, tai visiškai pakeistų mūsų požiūrį į gyvenimą, nes dabar yra taip, kad daugeliu atveju galvojame, kad gyvenimą ne patys sau davėme, ir neturime teisės jo nutraukti. Eutanazijos įteisinimas reiškia, kad tavo gyvenimas priklauso tau, tu gali nuspręsti pats ir nėra nieko kito, kuris galėtų spręsti už tave. Labai sunku laužyti šią paprastą, bet labai stiprią taisyklę, kuri, be abejonės, yra labai stipriai susijusi su krikščioniška kultūra. Mūsų moderni Vakarų visuomenė su ja susieta tūkstančius metų, tad negalime tikėtis, kad sulaužysime įdiegtus principus per kelerius metus ar net šimtmetį. Tam prireiks laiko. Aš absoliučiai gerbiu kiekvieno tikėjimą, kiekvieno religiją, bet nesuprantu, kodėl nereligingi žmonės turi laikytis šių taisyklių.
Bet net Jūsų filme matoma gydytoja, padedanti žmonėms numirti, sako esanti labai religinga, bet jos tikėjimui eutanazija neprieštarauja.
Taip, jos istorija filme labai svarbi, nes atspindi, kad net religingiems žmonėms eutanazija yra priimtina. Tad, kaip sakiau, šis klausimas yra apie atsakomybę. Kur kas paprasčiau pasakyti, kad viskas yra Dievo rankose, negu pačiam prisiimti atsakomybę.
Tikite, kad ateityje eutanazija bus legalizuota daugiau šalių?
Manau, yra vilties, nes viskas keičiasi, niekas nelieka tame pačiame taške. Manau, ateityje mes turėsime problemą, nes mokslas vystosi, visuomenėje turime vis daugiau senų žmonių ir ta problema artimiausiais dešimtmečiais iškils. Tai jokiu būdu nereiškia, kad turime priimti eutanaziją, kad žudytume senus žmones, bet tenka pripažinti, kad kartais mūsų slaugos įstaigos stengiasi ne prailginti gyvenimą, bet užtęsti mirtį.
Filmas „Geroji mirtis“ rodomas tarptautiniame žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“, kuris vyksta spalio 10-lapkričio 17 dienomis.
