aA
Žavusis Porto visiškai atviras, iš pažiūros ničnieko neslepiantis nei nuo mano, nei nuo kurio kito turisto akių. Jo fasadai nudilę, aptrupėję, išardyti, kartais net be langų, todėl gyvi. Akmeniniai gatvių voratinkliai, primenantys mažąją Slovėniją, verčia kopti aukštyn, leistis žemyn, sukti ratais ir nuolat paklysti. Neįžvelgiu nė lašo kuklumo, atvirkščiai – Porto įžūliai pasitiki savimi, bet vis tiek godžiai laukia palankaus įvertinimo. Jis vargina, nuolat reikalaudamas dėmesio, kuris bunka su kiekvienu žingsniu. Žiūrėk, ką dar turiu, o šitą matei? O va tokį?.. Bet vis tiek dar nematei paties geriausio... Dar vienas paklydimas, jau antrą dieną bastantis be tikslo, vis tyčia ar netyčia atsiremiant į kokį nors didingą monumentą, obeliską, seną kaip pasaulis bažnyčią. Jie užtveria kelią, atsiradę tiesiog iš niekur, išnyra ties posūkiu ar iš tiršto rūko, vos tik pakeliu akis nuo grindinio. Anądien troškau prisėsti, sutraukti suktinę, paspoksoti į savo batus, susidėlioti padrikas mintis. Pasidairiusi radau tinkamą vietą prie akmeninės tvorelės, skiriančios šaligatvį nuo erdvios aikštės, tačiau Porto kaipmat pribloškė dar vienu netikėtumu – prieš mane stūksojo neįtikėtinai sena, beveik remianti dangų, galbūt romaniška bažnyčia, tokia niauri, kad spoksojau į ją kvailokai pražiojusi burną, pamiršau ne tik suktinę, bet ir save.
Porto
Porto
© Shutterstock

Smalsumo atsargos mažėja, o miesto gyvybę palaiko jau tik portugalų šypsniai. Akimis susiradę atvykėlį minioje, paskubomis jį nužvelgia, šiltai sveikinasi: welcome. Neprisimenu, kokios jų lūpos ar dantys, bet akys tikrai varijuoja nuo kaštono rudumo iki šviežio medaus spalvos. Ilgainiui tapau nuo jų priklausoma, nerdavau į minią, nekukliai, panašiai kaip ir Porto, kolekcionuodama kiekvieną šypsnį. Toptelėjo mintis: gal dėl tų šypsnių svetimšaliai ir nebegrįžta į gimtąsias žemes? Saitams stiprėjant, paprastai imama svarstyti apie atsisveikinimą – gal todėl prisiminiau Luiso veidą. Keldamas vyno taurę, vakar lėtai paklausė: Ar žinai, kad Porto nuo neatmenamų laikų buvo uostas? Mes įpratę amžinai ką nors išlydėti, mojuojame prie kranto, kažko ilgimės ir laukiame sugrįžtant. Net ir tada, kai nėra kam išvykti. Tokia portugališkoji melancholija. Juodos, drumzlinos jo akys visai ne teatrališkai pažvelgė man per petį. Vėliau įsitikinau, kad Luisas nelabai moka nulaikyti žvilgsnį.

***

Tris dienas čia lyja be perstojo – tai su polėkiu, tai vos regimai dulksnoja. Papilkėjusioje erdvėje net portugališki namukai praranda spalvą, susilieja į dantytą, kreivoką sieną. Gatvėmis slankioja aibės beformių, beveidžių žmogystų su lietpalčiais, turistus išduoda tik sunkiau velkamos kojos ir niurzgesys įvairiomis kalbomis. Porto irgi kažin koks susigūžęs, susitraukęs, o aš niekaip nepalieku Duero pakrantės. Upė kažkur tolumoje puola į glėbį vandenynui, kurio buvimą galima nujausti iš rėksmingų vištos dydžio žuvėdrų. Visa pakrantė – nesibaigiančio jų spektaklio vieta. Garsiai kivirčijasi, mušasi dėl maisto, ramiai kontempliuoja, vaikštinėja, seniokiškai krypuodamos... Spoksau į jas valandų valandas, slankioju pirmyn atgal, plėšdama vieną suktinę po kitos. Ši svetima erdvė primygtinai primena, kad artėja laikas atsisveikinti. Apima nerimas, nepastebimas praeivių ir visai nerūpintis Porto. Reikėtų išsitraukti medžiaginę nosinaitę, kuri dramatiškai plevėsuotų ore. Tačiau su kuo galėčiau atsisveikinti, jei vienintelis man pažįstamas žmogus esu aš pati? Vienišumo suvokimas verčia atidžiau dirstelėti į save. Pasisukusi dešinėn matau savo atspindį keistame, matyt, selfiams skirtame veidrodyje, pritaisytame ant medžio. Ką čia veikiu? – nustebusi klausiu savęs. Koks mano vardas? Nedidukė kuprinė, į kurią netelpa net rankšluostis, gal atskiria mane nuo nešulinių turistų, tačiau liguistai išbalęs veidas, rausvi plaukai kaipmat išplėšia ir iš portugalų minios. Tokių paprastai klausiama: bastūnas?.. Lietuvoje yra net Bastūnų kaimas…

Tokie juda keliais ar šunkeliais, nors jų nesirenka. Jų maršrute niekas neįskaičiuota… Atsitrenkę į miesto pakampes, atšoka ir pasuka priešinga kryptimi. Miesto įkaitai, lyg šoklūs guminiai kamuoliukai. Daugybė panašių į mane padaro lemtingą klaidą, naiviai klausdami: kas aš esu dabar, čia, šioje vietoje, šiame mieste? Arba dar blogiau: kas aš apskritai? Ima dėlioti nuopelnų, tapatumų ar įkyrumų sąrašus, prisimena kažkieno pareikštus vertinimus, padarytas pastabas… Svarsto, kokią pridėtinę vertę suteikia didingo miesto fonas… Vis prideda, prideda, prideda, tarsi norėtų čia pat nulipdyti save iš naujo. Žvelgdama į pretenzingą Porto horizontą, lamdydama savo plyštančią kuprinytę, svarsčiau, kad reikėtų verčiau atimti, išmesti, palengvinti. Vis nedavė ramybės irzli mintis: Ko gi tau reikia čia, šitam mieste? Atvykai, kad atsisveikintum? Su kuo?.. Na, juk visada galima atsikratyti ydų, įkyrių idėjų, užgniaužto riksmo... Bet Dueras, mįslingai nuskendęs rūke, iškart piktai subanguoja: Nagi, nesusireikšmink, juk tai tikra banalybė. Jei atsisveikinčiau su vištinėmis žuvėdromis, jos vis tiek tuoj pat sugrįžtų. Jis erzinamai teisus, juk lygiai tą patį padarytų ir ydos, įkyrios idėjos, užgniaužti riksmai. Nosinės jau nebepakaktų, kad juos nuvyčiau. Luisas tąsyk sakė, kad sureikšmintas atsisveikinimas, po to laukimas nežinomybėje, įsmeigus akis į tuščią horizontą, yra nuolatinė būsena.

Taip, šis pilkutėlis kraštovaizdis puikiai tinka tokiai išgalvotai romantikai …

***

Kalbėtis su miestais lengviau negu tarpusavyje. Nesunku rasti, ką jiems pasakysi. Dauguma susiję su asmenybėmis, neretai literatūrinėmis. Nykiausiems skundams, neoriginaliausiems klausimams jie tuoj pat randa groteskišką, metaforišką ar hiperbolizuotą atsakymą, belieka tik perskaityti. Bet visuomet apstu klaidžių poteksčių, kuo įmantresnė forma, tuo sudėtingiau jas atkasti. Linijinis ar nelinijinis naratyvas, epilogas arba prologas... Ir būtinai vienas, reikšmingiausias leitmotyvas. Manau, netiesa, kad miesto dvasia – tai žmonės, kad pajustum jo dvasią, reikia pažvelgti į ištuštėjusį, vis dar miegantį miestą.

Galiu prisipažinti – rytais prieš aušrą keldavausi vien tam, kad užklupčiau Porto apsimiegojusį, net nepradėjusį čiustytis, gražinti savo įvaizdžio. Vos išslinkusi iš hostelių, imdavau aiškinti, ko čia atvykau, kalbėdavau apie nelaisvę, apie klaidžius labirintus, apie varginančius spektaklius… Slankiojau siaurais skersgatviais, o miestas, drovėdamasis, kad yra dar be makiažo, stengdavosi pasislėpti, bent sumažėti. Godžiai, su liguistu pasitenkinimu žvelgiau į kiekvieną šiukšlę, apipešiotą, sulysusią katę, užkimusias žuvėdras, pavargusius fasadus, braškančius po juos dengiančiu plastiku. Viename name, užspaustame kitų, kas rytą garsiai klykdavo vaikas. Pro šalį vos nulaikydamas galvą prasliūkindavo po audringos nakties užsilikęs girtuoklis, kartodamas tą patį maršrutą... Iš lietvamzdžių šaligatviais liejosi vanduo. Kai lipdavau aukštyn į kalną, aitriai dvokdavo papiltos pamazgos. Tris rytus iš eilės čia slysteldavau ir drėbdavausi ant akmeninio grindinio. Aha, tai tu šitaip? – pasipiktinau pirmąjį rytą. Trečiąjį tik burbtelėjau: Ir vėl tu darai tą patį... Suirzusi stodavausi, nusibraukdavau purvą ir atsiremdavau į akmeninę sieną. Laiptų viršun nebuvo, tarytum kažkas ant kalno būtų įsirengęs neprieinamą gynybinį bokštą.

Nusivylusi, pikta sukdavau tuo pačiu keliu žemyn. Imdavo švisti. Tamsai traukiantis, žuvėdros atgaudavo skardžius balsus, ore tvyrodavo pusryčių kvapai, iš geltonojo namo išlėkdavo besišypsanti močiutė, jai įkandin – ankstyvų turistų grupelė. Paskutinį rytą jau žinojau, kas bus – tuoj iš po laiptų išsliūkins katė išvaškuotu kailiuku, darbininkai sems iš pakampių šiukšles, o tolumoje, matyt, prie Duero, kažkas nedrąsiai grieš smuiku. Porto išsities, išsigražins, net skersgatviai praplatės – išaušo dar viena diena, užliesianti pasigėrėjimo žvilgsnių ir šūksnių lavinomis…

***

Persekiodama Porto, nepasiekiau nieko apčiuopiama, bet prie Duero grįždavau kiekvieną dieną, pradėjau murmėti net atsisveikinimo žodžius turistams, pro šalį zujantiems su lagaminais. Čia pat save ir stabdžiau, juk visai neketinau laukti jų grįžtančių. Nukreipiau žvilgsnį į vietinius, ypač kad vienas portugalas, matyt, nugirdęs tylius mano burbesius, nustebęs, tačiau nesivaržydamas spoksojo į mane. Sekiau jį akies kampučiu, bet burbėti nesilioviau – jau dvi dienas su niekuo, išskyrus aptarnaujantį personalą, nebuvau bendravusi, tad žodžiai liejosi laisvai. Kiek luktelėjęs, smalsuolis lėtai priėjo, kraipydamas galvą, pašaipų žvilgsnį gudriai slėpdamas po storais akiniais, ir paklausė:

‒ Ar bandai kažką prakeikti?

Dėbtelėjau, matyt, piktai, nes arčiau nėjo, sustojo kur buvęs. Bet nenusisuko, neslėpė akių, po kurias lakstė smagūs velniukai. Viena ausinė siekė striukės atlapus. Akimirka kita ir man iškart nušvito tokia paprasta tiesa... Ėmiau pasakoti jam apie Luisą ir šunišką jo ištikimybę, apie vištines žuvėdras, sakiau, kad norėčiau turėti nosinę, su kuria kam nors pamojuočiau atsisveikindama. Guodžiausi, kokia ankšta bastūno kuprinytė, bet ji vis tiek sunkėja, nes turistai skuba prisikimšti lauktuvių... Aiškinau, kaip man įsiėdė Porto kaprizai ir mįslės... Tiago (toks buvo jo vardas) kantriai klausėsi, kartais ritmingai pažybčiodamas tamsiomis akimis, atsidusdavo, palinksėdavo, viskam pritardamas. Kai po ilgo monologo stabtelėjau atsikvėpti, nekantriai paragino: Eime. Ilgai negalvojusi, klusniai nusekiau paskui jį tarsi vaikas paskui išminčių.

Po dvidešimties minučių atsidūriau tamsiame, prirūkytame bare. Daug nekalbėjom, atsimenu tik tamsias, gyvas jo akis po storais akinių stiklais, blizgančią plikę ir garsią, bet kokius pokalbius užgožiančią muziką. Matyt, tai baras, kur kalbos nepageidaujamos. Įtariu, mane atsivedė neatsitiktinai. Tiago, ignoruodamas, kad esu čia pat, garsiai užtraukdavo kas antrą dainą, linguodavo į taktą, užsimerkdavo, kartais net dramatiškai nusviesdavo kokį nors po ranka papuolusį daiktą, kurį koks nors paslaugus portugalas kaipmat pakeldavo. Bene jausmingiausiai pasinėrė į bitlų Hello, Goodbye. Balsą, reikia pripažinti, turėjo neblogą, bet jam linguojant blizganti plikė juokingai šlavė stalą. Pavydžiai stebėjausi tokiu abejingumu aplinkai. Jam su bitlais sutartinai nutilus, neišlaikiusi paklausiau:

‒ Dainavote apie sugrįžimus ar apie atsisveikinimus?

‒ Durys labai aiškiai matomos, bet būna, kad žmogus vis tiek nepataiko nei iš vienos, nei iš kitos pusės.

Taigi paprasta. Trumpą pauzę kaipmat pakeitė daina, vėliau kita, dar viena...

Su Tiago pasilikau dar tris dienas ‒ jis geraširdiškai pasisiūlė priglausti mane savo namuose, kur tokiems bastūnams skirtas atskiras kambarys. Žmonės nuolat keitėsi ‒ nuo baltarusių, lenkų iki turkų, rumunų... Tai buvo kasdieninių atsisveikinimų namai, laikina stotelė. Su kuo nors atsisveikindavau kas rytą, o vakare susitikdavau su naujais. Šitaip visai nenoromis susipažinau su Turkijos politine situacija, sužinojau, kokia prasta Baltarusijos miestų infrastruktūra, mintimis paklaidžiojau po Lenkijos didmiesčius... Tikresnį santykį užmezgiau tik su kalyte Zica, kuri mėgo tupėti koridoriuje, įsmeigusi žvilgsnį į duris, vienodai džiaugsmingai pasitikdama tiek senbuvius, tiek naujakurius. Suprask, jai visi vienodi. Vietą prie durų užsiimdavo dar net neišlaižiusi rytinio dubenėlio. Jei išeidavau iš namų jau įsidienojus, Zica, nuo ryto žvelgianti į laukujes duris, jau darydavosi panaši į gipso skulptūrą. O Tiago... Apie atsisveikinimą su juo nėra ko per daug sakyti ‒ mudviem rūkant virtuvėje, jis vėl sodriai užtraukė Hello, Goodbye. Susukau apie tai trumpą filmuką ir saugiai padėjau į atminties lentyną. Įsispyrusi į batus, dar atsikrenkščiau, reikšmingai į jį pažvelgiau, tačiau spėjau tik sužiopčioti, mat jo veidą iškreipė kreivokas šypsnys. Mikliai priėjęs, Tiago atvėrė lauko duris. Stabtelėjau ant slenksčio, bet jis tik klausiamai pažvelgė į mane, tad lėtai nudūlinau, jausdama įtaroką jo žvilgsnį, įremtą man į nugarą. Dar spėjau išgirsti, kaip gailiai cyptelėjo Zica ir nutipeno užsiimti vietos prie durų.

Vis dėlto atsakymą jau žinojau... Tą rytą lengvai kaip niekad nulėkiau prie Duero. Tūnojau po lietumi ant vieno iš suolelių, skirtų laukiantiems atvykstančiųjų. Duero upė – nepaprasta vieta, aiškiau įsižiūrėjus, ūkanotos pakrantės, aptūptos vištinių žuvėdrų, irgi yra ilgas, begalinis koridorius. Iš tikrųjų negalima nieko laukti prie Duero, mojuojant nosine (rimtai, kada paskutinįsyk matei medžiaginę nosinę?). Rankose galėtų būti nebent popierinė servetėlė, o visi iš rūko išnyrantys, vandeniu lengvai slystantys burlaiviai, kateriai, garlaiviai, juokingos gondolos... yra veikiau vaiduokliai, įstrigę tarp dviejų nelemtų krantų ar pasaulių. Tai ne melancholiškas laukimas, Luisai, bet kovos ir mūšiai, nieko daugiau, tik mūšiai ir kovos, ginantis nuo visų prakeiktųjų, banaliai išnyrančių iš rūko. Ir ant Tiago buto durų, ir Duero pakrantėse turėtų rėkte rėkti raudoni įspėjamieji ženklai: „Išeinančius pastūmėkite, sugrįžtančius nuvykite.“

Apsidairiau ir vėl pamačiau susigūžusią žmogystą veidrodyje, skirtame selfiams. Nejudri, tvirtai sukryžiuotomis kojomis, nors nekantriai palinkusi į priekį.

Juk yra žmonių, kurie išslenka tylomis, kai visi dar miega. Dažniausiai tai įvyksta naktį. Jie dar apžvelgia pažįstamą, bet jau tuščią erdvę be kontūrų, ant lentynos koridoriuje padeda raktą, kuris nieko neberakina. Jie įgudę varstyti duris – kai išeina, nenubunda net šuo, miegantis gretimame kambaryje, o antroji pusė miegamajame tik palaimingai sučepsi per sapnus. Peržengę slenkstį, panirę į nakties žvarbą, jie nebeatsisuka, nedirsteli į apmusijusius langus ar pažįstamas fasado linijas, aklai patraukia nosies tiesumu, sunkiai vilkdami kojas.

Aš nesu viena iš jų. Sulaukiu ryto, kai visi jau pabudę, devyniskart pranešu, kad išvykstu, o dešimtą – galbūt – pastveriu raktus. Jei kas nors neišgirdo, žvanginu jais tol, kol į koridorių subėga visi – žmonės, šunys, daiktai, gėlės. Reikšmingai kosteliu, tariu: „Labai norėčiau, deja, nebegalime būti kartu.“ Arba: „Mes pernelyg skirtingi, atleiskite.“ Ryžtinga poza beriu įsibėgėjantį monologą, dažniausiai nutylėdama tikrąsias priežastis. Jeigu niekas nieko nesako, apsiaunu vieną batą. Jeigu ir toliau nekreipia į mane dėmesio, – antrąjį. Apsisuku. Užsivelku striukę. Atsisuku. Tada triukšmingai trenkiu durimis. Nuo laukujų durų trenksmo sudreba sienos, langai, nubyra koks tinko gabalas… Paskui iš saugaus atstumo dar ilgai spoksau į daugiabutį, į figūras lange, pasislėpusi po alyvų krūmu, tapusi nematoma tiems, su kuriais atsisveikinau.

Kaip galėjau tą pamiršti, būdama čia, – svarsčiau. Pasidaviau bastūno naivumui, o iš tiesų mano vaidmuo menkai kuo skyrėsi nuo gipsinės šuns skulptūros.

Tad štai, Porto, siūlau mudviem tokį epilogą. Stojuosi, Duero tiltu pasuku šiaurės link. Išeisiu, kad nebegrįžčiau, – grasinu panosėje. Prasilenkdama su dešimtimis beformių žmogystų, sukiojuosi į jas, į pamėkliškus laivelius, pastatus ir kaip mantrą kartoju: ate, ate, ate, ate...

Tiltas ilgas kaip niekad, jo pabaigos nematyti, kuo ilgiau einu, tuo aštriau duria mintis, kad epilogą rašiau ne viena. Pagaliau išvystu kitą Duero krantą, bet štai akys vėl susitinka – dar vienas portugališkas šokoladinis šypsnys. Abu stabtelim. Welcome, – sako.

Žurnalas „Kultūros barai“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Vilniaus teatras „Lėlė“ kviečia į virtualią premjerą: pelių apgyvendintoje scenoje susitiks istorija, nūdiena ir laisvė žaisti (1)

Gruodžio 10 d. 19 val. žiūrovai kviečiami pamatyti tiesioginę Ainio Storpirščio režisuoto...

Audiovizualinių miniatiūrų seriją sukūrę menininkai garsą ir vaizdą tyrinėjo per mikroskopines mus supančios aplinkos detales

Menininkė Aistė Ambrazevičiūtė ir elektroakustinės muzikos kompozitorius Yiorgis Sakellariou...

Paauglių literatūros konkurso nugalėtoja savo istoriją skyrė nei geriems, nei blogiems herojams

Baigėsi šeštą kartą leidyklos „ Alma littera “ ir nepriklausomų ekspertų organizuojamas...

Kviečiama teikti kandidatus Jurgos Ivanauskaitės premijai

Leidykla „Tyto alba“ kviečia teikti kandidatus Jurgos Ivanauskaitės premijai. Nuo 2008 metų...

Tomo Vengrio vaidybinis filmas „Gimtinė“ žengia į savo 20-ąjį tarptautinį festivalį

Prasidėjęs Europos kultūros TV kanalo ARTE festivalis „ ArteKino “ režisieriaus Tomo...

Top naujienos

Skvernelis: atmetu priekaištus prezidentui Nausėdai

Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį tęsia susitikimus su kandidatais į ministrus....

ŠMSM: mokinių atostogos ilginamos nebus, priimtas sprendimas ir dėl nuotolinio mokymo skelbiamos atostogų datos (175)

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kartu su epidemiologais išanalizavusi situaciją švietimo...

Epidemiologinei situacijai negerėjant Vyriausybė griežtina karantiną: būriuotis galima tik dviese (367)

Ministrų kabinetas trečiadienį apsisprendė griežtinti visoje Lietuvoje įvesto karantino...

Tiesioginė transliacija / Tiesiogiai – iš Prezidentūros: kandidatė į finansų ministres Gintarė Skaistė

Prezidentas Gitanas Nausėda 14:30 val. susitiks su kandidate į finansų ministres Gintare Skaiste....

Internete žaibiškai plinta vaizdo įrašas: prie Gražulio pastebėtas paslaptingas vyras sukėlė klausimų (434)

Internete žaibiškai išplito vaizdo įrašo ištraukos iš nuotoliniu būdu vykusio Kultūros...

Skvernelis: tikimės, kad vakcina nuo COVID-19 Lietuvą pasieks iki gruodžio pabaigos

Pirmoji vakcina nuo COVID-19 turėtų pasiekti Lietuvą iki gruodžio pabaigos, sako laikinasis...

Vainienė: prekybininkai pritaria veiklos ribojimams (6)

Vyriausybei trečiadienį nusprendus įvesti kai kuriuos naujus ribojimus prekybininkams, Lietuvos...

Pakvipo kalėdinėmis eglutėmis: iki šiol lietuvių namuose karaliavusios žaliaskarės turi naują konkurentą

Kalėdinių eglučių prekyba Lietuvoje visu smarkumu turėtų įsisukti gruodžio pradžioje. Dėl...

Po Trumpą ginančio advokato žodžių respublikonas pratrūko: viskas nuėjo per toli (39)

Donaldo Trumpo rinkiminės kampanijos teisininkas pirmadienį paragino pasitelkti smurtą prieš...

|Maža didelių žinių kaina