Parodos kuratorė Kristina Civinskienė apibūdindama E. Saladžių sakė, jog jis iki pat dabar yra įvaldęs Ezopo kalbą. Alegorijomis, metaforomis, užuominomis išsakyta mintis ir sovietmetis, anot jos, tiesiog neatsiejami dalykai – padėjo išgyventi tą laiką, iš to atsiranda humoras, kritika.

Drambliai ir chameleonai

E. Saladžius savo ruožtu svarstė, kad tikriausiai kiekvienas nutuoks, kas yra „drambliai ir chameleonai“. „Drambliai tai tie, kurie ištikimi, visą laiką dirba, eina savo vaga, nežiūrėdami į nuoskaudas ir kitokius dalykus. Chameleonai yra tie, kurie ilgu liežuviu pasiekia visokį gėrį. Ten, kur tupi – įgauna tokią pat spalvą, kokia aplinka. Šis reiškinys vadinamas mimikrija. Tai štai, šis pavadinimas labai vykęs ir sąmojingas. Jis apibūdina šitą parodą labai tiksliai“, – kalbėjo grafikas.
Parodos kuratorė Kristina Civinskienė su grafiku Edmundu Saladžium

K. Civinskienė pastebėjo, kad E. Saladžius sovietiniais laikais nebuvo dažnas parodų organizatorius. Paklaustas, kaip sekėsi būti „drambliu“, jis prisipažino, kad cenzūra ir panašūs „atsijojimai“ tuo metu buvo įprastu dalyku. „Nemeluosiu, parodos buvo svarbios. Kuo esi jaunesnis, tuo labiau nori, kad tave pastebėtų. Svarbiausias dalykas – vyresniems kolegoms parodyti, kas tu toks, ką darai, kokia tavo kūryba, kokia kryptis. Dėl atsijojimų – tada buvo įprastas dalykas“, – laikmečiui būdingą bruožą įžvelgė grafikas.

Dabar, E. Saladžiaus manymu, jauni žmonės nebesupranta, kas yra cenzūra. „Jauni, pilnakraujai Europos piliečiai daro tai, ką išmano. Gali netgi pjauti aviukus parodinėse salėse. Žinoma, neperžegiant vulgarumo ar chuliganizmo ribų“, – apie meninės raiškos laisvę kalbėjo jis.

Tačiau ir anais laikais buvo tokių, kurie nestokojo drąsos reikštis, vienas jų, anot grafiko, ilgametis (NČDM) direktorius Petras Stauskas (1919 – 2003). „Pats buvęs tremtyje, bet jį gelbėjo karo veterano statusas. Turėjo visokių medalių, tad prie jo partiniai kabintis nelabai drįso. P. Stauskas mus globojo. Kai ateidavo kokie nors veikėjai iš Vykdomojo komiteto, kuriems tas menas kaip šuniui penkta koja, Stauskas sakydavo: išneškite tuos paveikslus, nusukite, nebus. Paskui, kai šie išeidavo, vėl pakabindavo. Tai štai tokia situacija buvo, kartais netgi smagino tokie dalykai“, – prisiminė E. Saladžius.
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, paroda „Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1978–1985 m.“

Laikmečio liudininkai

Kauno gyvenimas, anot grafiko, anuomet vyko gana intensyviai. „Miestas su savo pozicija. Tą nuomonę, aišku, formavo kultūros žmonės, kurie čia buvo“, – sakė jis ir pridūrė, kad laikmečio liudininkai gyvi savo darbuose, nors kitų jau nebėra tarp gyvųjų.

E. Saladžius apžvelgdamas ekspoziciją pristatė Kauno dailininko Vladimiro Kasatkino (1924 –2013) kūrybą. „Dailininkas, gerai iliustruojantis šitą epochą. Kaip ir caro, taip pat ir sovietiniais laikais visokie kolonistai buvo atvežami į Lietuvą apgyvent vietas tų, kurie žuvo Sibire, tremtyse. Tarp jų – ir kariškiai. Vienas tokių – menininkas Kasatkinas. Žmogus, kuris yra pasakęs: „Gaila, kad Kauno nesubombardavo, nes aš nutapyčiau puikią Kauno išvadavimo sceną, panoramą.“ Šį tą liudija, kas per fruktai buvo“, – į nutapytą paveikslą ranka mostelėjo jis.

Kitas dailininkas – Anatolijus Stiško (1937), atvykęs iš Ukrainos. „Jo tapytų paveikslų kūrybinė vertė prasta, bet už juos gerai mokėdavo, neblogai uždirbdavo, vaikams ir anūkams užtikrino neblogas sąlygas. Pamenu, Stiško su akcentu sakydavo: „Šautuvai kyla, Bethovenas groja. Va, toks paveikslas, tokia iliustracija. Apsistot nebūtina, bet apibūdint šią dailininkų grupę reikia. Meno čia nepastebėta, bet idėjiškai sukalta stipriai“, – į vieną salėje eksponuojamų paveikslų, kuriame herojus pozuoja su granata ir pistoletu atkreipė dėmesį E. Saladžius.
Dailininko Anatolijaus Stiško paveikslo fragmentas

Netapė „socializmo statybų“

Yra antipodai: vienas tokių – tapytojas, šiuolaikinės dailės klasikas Antanas Martinaitis (1939 –1986) . „Žėri spalvomis... Tapė šviesų, savo įsivaizduojamą pasaulį. Paveiksluose atvaizduoti žmonės, kurie džiaugėsi saulėlydžiais. Jo draugas Povilas Ričardas Vaitiekūnas kiek rūstesnis – gimęs Veršvuose, tad jo kūryboje atsispindi ten praėjusi vaikystė ir jaunystė. Kauniečiams ypač artima – Nemuno krantai, aprūkusi Vilijampolė... Sugebėta įžiūrėti šviesių vaikystės prisiminimų, liuminescencijų: debesys, žalios lankos ir mėlynas Nemuno vanduo“, – vedžiojo po parodą ir pasakojo apie eksponuojamus kūrinius E. Saladžius.

Į K. Civinskienės klausimą, kaip taip atsitikdavo, kad priimdavo ir ne tą oficiozinį, oficialios laikysenos meną, E. Saladžius šį fenomeną buvo linkęs vadinti atsitiktinumu, kurių esą pasitaikydavę.
Dailininko Antano Martinaičio darbai

„A. Martinaitis buvo komunikabilus, linksmo, giedro charakterio žmogus, galbūt tai jam leido pakliūti į parodas ir plenerus. Jo tapyba aiškiai netipiška, tame socialistinio lagerio pasaulyje, – apibūdino grafikas. – A. Martinaitis buvo visiškai neišmušamas iš vėžių – galėjo kalbėti su funkcionieriumi ir tas būdavo užvaražytas jo optimizmo.“

Tarp jaunesnės kartos kūrėjų, pasak E. Saladžiaus, taip pat buvę tokių, kurie „netapė socializmo statybų“.

„Arūnas Vaitkūnas (1956 – 2005) mirė jaunas, Gruzijoje. Jo širdis buvo nestipri, bet tapyboje ir mene – anaiptol. Kone geriausias portretistas Lietuvoje. Jau nebeturime ir temperamentingojo Alfonso Vilpišausko (1945 – 2015), kuris pasižymėjo absoliučiai kitokia tapyba, drąsia, narsia. Mikalojus Šalkauskas (1935 – 2002) rafinuotas, aristokratiškas, laiko išbandymą išlaikė – nuostabūs darbai. Menininkai gręžėsi į savo amžininkus, į žmogaus vidines būsenas“, – reziumavo grafikas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (19)