Parodos kuratorė Kristina Civinskienė apibūdindama E. Saladžių sakė, jog jis iki pat dabar yra įvaldęs Ezopo kalbą. Alegorijomis, metaforomis, užuominomis išsakyta mintis ir sovietmetis, anot jos, tiesiog neatsiejami dalykai – padėjo išgyventi tą laiką, iš to atsiranda humoras, kritika.
Drambliai ir chameleonai
K. Civinskienė pastebėjo, kad E. Saladžius sovietiniais laikais nebuvo dažnas parodų organizatorius. Paklaustas, kaip sekėsi būti „drambliu“, jis prisipažino, kad cenzūra ir panašūs „atsijojimai“ tuo metu buvo įprastu dalyku. „Nemeluosiu, parodos buvo svarbios. Kuo esi jaunesnis, tuo labiau nori, kad tave pastebėtų. Svarbiausias dalykas – vyresniems kolegoms parodyti, kas tu toks, ką darai, kokia tavo kūryba, kokia kryptis. Dėl atsijojimų – tada buvo įprastas dalykas“, – laikmečiui būdingą bruožą įžvelgė grafikas.
Dabar, E. Saladžiaus manymu, jauni žmonės nebesupranta, kas yra cenzūra. „Jauni, pilnakraujai Europos piliečiai daro tai, ką išmano. Gali netgi pjauti aviukus parodinėse salėse. Žinoma, neperžegiant vulgarumo ar chuliganizmo ribų“, – apie meninės raiškos laisvę kalbėjo jis.
Laikmečio liudininkai
Kauno gyvenimas, anot grafiko, anuomet vyko gana intensyviai. „Miestas su savo pozicija. Tą nuomonę, aišku, formavo kultūros žmonės, kurie čia buvo“, – sakė jis ir pridūrė, kad laikmečio liudininkai gyvi savo darbuose, nors kitų jau nebėra tarp gyvųjų.
E. Saladžius apžvelgdamas ekspoziciją pristatė Kauno dailininko Vladimiro Kasatkino (1924 –2013) kūrybą. „Dailininkas, gerai iliustruojantis šitą epochą. Kaip ir caro, taip pat ir sovietiniais laikais visokie kolonistai buvo atvežami į Lietuvą apgyvent vietas tų, kurie žuvo Sibire, tremtyse. Tarp jų – ir kariškiai. Vienas tokių – menininkas Kasatkinas. Žmogus, kuris yra pasakęs: „Gaila, kad Kauno nesubombardavo, nes aš nutapyčiau puikią Kauno išvadavimo sceną, panoramą.“ Šį tą liudija, kas per fruktai buvo“, – į nutapytą paveikslą ranka mostelėjo jis.
Netapė „socializmo statybų“
Yra antipodai: vienas tokių – tapytojas, šiuolaikinės dailės klasikas Antanas Martinaitis (1939 –1986) . „Žėri spalvomis... Tapė šviesų, savo įsivaizduojamą pasaulį. Paveiksluose atvaizduoti žmonės, kurie džiaugėsi saulėlydžiais. Jo draugas Povilas Ričardas Vaitiekūnas kiek rūstesnis – gimęs Veršvuose, tad jo kūryboje atsispindi ten praėjusi vaikystė ir jaunystė. Kauniečiams ypač artima – Nemuno krantai, aprūkusi Vilijampolė... Sugebėta įžiūrėti šviesių vaikystės prisiminimų, liuminescencijų: debesys, žalios lankos ir mėlynas Nemuno vanduo“, – vedžiojo po parodą ir pasakojo apie eksponuojamus kūrinius E. Saladžius.
„A. Martinaitis buvo komunikabilus, linksmo, giedro charakterio žmogus, galbūt tai jam leido pakliūti į parodas ir plenerus. Jo tapyba aiškiai netipiška, tame socialistinio lagerio pasaulyje, – apibūdino grafikas. – A. Martinaitis buvo visiškai neišmušamas iš vėžių – galėjo kalbėti su funkcionieriumi ir tas būdavo užvaražytas jo optimizmo.“
Tarp jaunesnės kartos kūrėjų, pasak E. Saladžiaus, taip pat buvę tokių, kurie „netapė socializmo statybų“.
„Arūnas Vaitkūnas (1956 – 2005) mirė jaunas, Gruzijoje. Jo širdis buvo nestipri, bet tapyboje ir mene – anaiptol. Kone geriausias portretistas Lietuvoje. Jau nebeturime ir temperamentingojo Alfonso Vilpišausko (1945 – 2015), kuris pasižymėjo absoliučiai kitokia tapyba, drąsia, narsia. Mikalojus Šalkauskas (1935 – 2002) rafinuotas, aristokratiškas, laiko išbandymą išlaikė – nuostabūs darbai. Menininkai gręžėsi į savo amžininkus, į žmogaus vidines būsenas“, – reziumavo grafikas.