aA
„Kūrybiniame gyvenime yra tokie laipteliai, nuo kurių, kaip atspirties taško, vertini savo jėgas arba pradedi naujus etapus, įrodai naujas galimybes. Jie egzistuoja tiek kūryboje, tiek ir gyvenime. Taip susiklostė, kad trys mano pagrindiniai atspirties taškai buvo pažymėti būtent su „bohemiečiais“: pirma - „Bohema“, po to „Verteris“ ir dabar - „Faustas“. Šitie vaidmenys, ir ypatingai jų pirmieji išbandymai iš tiesų žymi brandą o ypatingai „Faustas“, parodantis tavo augimą. Ir ne tik vokalinę brandą, bet ir psichologinę, juk į sceną atsineši labai daug savo asmeninės patirties“, - pokalbį Londone pradeda į vasario 21-25 d. „Fausto“ spektaklius grįžtantis publikos numylėtinis tenoras Edgaras Montvidas.
Edgaras Montvidas, FOTO: Rytis Šeškaitis
Edgaras Montvidas, FOTO: Rytis Šeškaitis

Kur kitur, jei ne vieną garsiausių Lietuvos operos dainininkų užauginusiame bei naujus namus tiek režisierei Daliai Ibelhauptaitei, tiek Edgarui sukūrusiame Londone pasikalbėti susitiko šie du menininkai. Artėjantys vasario mėnesio „Fausto“ spektakliai juos abu vėl parblokš į Vilnių, į Kongresų rūmus, į judviejų, kaip patys sako, išjaustus darbus. Didžiulė Ch. Gounod opera tapo išbandymu tiek Edgarui, tiek Daliai, tačiau iki to buvo nueiti kiti nesuskaičiuojamo ilgumo keliai, šiandien atveriantys ir naujus horizontus, etapus:

„Dar vienas etapinis kūrinys tai – „Liučija di Lamermūr“, kurį dabar dainavau ir dar šį sezoną dainuosiu Drezdeno operoje. Žinoma, be šių pagrindinių, labai svarbus kiekvienas vaidmuo, nes jis atneša naujas patirtis. Niekada nesipurtau ir vidutinio dydžio kūrinių, nes man svarbiausias yra pats procesas, būtent – darbas su režisieriumi, dirigentu, tas kūrybinis darbas, kuris man atneša daug asmeninio džiaugsmo. Esu menininkas ir man yra svarbus būtent kūrybinis etapas, tas ieškojimas. O paskui, aišku, parodymas publikai, nes be šio pačio paskutinio etapo – pristatymo publikai – visas darbas yra absoliučiai nieko vertas.

Dainuoju labai daug prancūziškos muzikos ir kartais yra kūrinių, kuriuos padainuoju porą sykių, dar įrašome kompaktines plokšteles ir viskas – juos atidedi į šalį ir atrodytų, gaila būtų laiką švaistyti, nes tiek reikia išmokti, įdainuoti, pasiruošti, ir tekstą išsiversti... Bet tie darbai ruošia tave ateičiai, suteikia naujų idėjų. Taip šiandien mano repertuare susikaupė turbūt virš 30 operų: vieni vaidmenys dideli, pagrindiniai, kiti galbūt mažesni“, – pasakoja E. Montvidas.

– Su kokiais režisieriais dirbti buvo įdomu? Kurie labiausiai tiko tavo fantazijai?

– Iš tiesų jų yra daug. Peteris Steinas buvo vienas pirmųjų. Dar Grahamas Vickas. Jei prisiminčiau pačiame Covent Gardene, kada stažavausi, nors tuo metu mano vaidmenys nebuvo patys didžiausi, bet buvo Elijah Mošinskis. Tai žmonės, kurie įdomūs ne tik savo darbais, bet ir patys, kaip asmenybės.

– Koks pastatymas buvo su Elijah Mošinskiu?

– Su Elijah Mošinskiu buvo „Trubadūras“, tačiau tai buvo mano patys pirmi metai stažuotėje, dainavau Ruizą, – mažytį vaidmenį, bet pats pastatymas buvo ir su amžinatilsį D. Chvorostovskiu ir kitais dideliais solistais. Pamenu, jog tada šalia tų didelių vyrų atrodžiau toks visiškas sliekas, man net specialiai siuvo tokius du paltus ir kuprines, kurias aš dėjausi ir ant nugaros, ir ant pilvo, – kad atrodyčiau nors kiek didesnis šalia jų, – juk vaidinau armijos kapitoną!

Paskui, susitikau ir su vokiečių režisieriumi Christofu Loy, pastatyme „Ariadne auf Naxos“. Na, o paskui daug kitų, „Onegino“ Lenskis su Peteriu Steinu Liono operoje, su Robertu Carsenu – Ženevoje, Su Krysztofu Warlikowskiu – Miunchene. Dar susitikau Davidą MacVicarą, su kuriuo irgi užsimezgė labai geri, šilti santykiai, Škotijos operoje pirmą kartą dirbant su I. Stravinskio opera „The Rake’s progress“. Po to jis mane pasikvietė dirbti į Glyndebourne'ą, kur statė „Pagrobimą iš Seralio“.

Vėliau labai įdomiai teko dirbti su vienu iš „Cirque du Soleil“ įkūrėjų – Robertu Lepage‘u. Su juo statėme I. Stravinskio „Lakštingalą“ ir apkeliavome visą pasaulį. Pradinis darbas vyko Aix en Provance (Prancūzija), paskui Amsterdamas (Olandija), Kanada... Būtent tada man teko sudalyvauti visai kitokiame pastatyme, nes jo spektakliai – techniškai labai sudėtingi, vizualūs, naudojama labai daug cirko elementų. Kiekvienam jo spektakliui praktiškai reikia perkonstruoti sceną, todėl jie yra labai brangūs, ta pati „Lakštingala“ buvo vandenyje, o naujausias jo darbas Metropoliteno operoje paremtas sudėtinga technologija – viskas motorizuota...

Taip pat labai džiaugiuosi, kad teko susitikti ir su Barrie Kosky, kartu darėme „Hofmano pasakas“ Berlyne ir dabar kumščius laikau, – jeigu pavyks, kitas mano darbas bus irgi su juo. Tai – visa eilė... Na, ir Dalia Ibelhauptaitė, kuri man tiesiog padovanojo galimybę padainuoti tuos vaidmenis, kuriuos minėjau pačioje pradžioje. Dramatiškai svarbus vaidmuo man buvo „Verteris“, kurį kitą sezoną dainuosiu Prancūzijoje ir Norvegijoje.

Na, o dar pridurčiau, kad iš kompozitorių mano repertuare labai svarbų vaidmenį užima ponas W. A. Mocartas. Manau, jo kūriniai turėtų būti privalomi visiems dainininkams. Gali pasirodyti, kad Mocarto operose nėra tokios gilios psichologinės analizės, bet iš tiesų tai nėra tiesa. Gal kažkam jo muzika skamba labai trivialiai, bet jų psichologinis užtaisas yra tikrai labai kietas. Kaip ir pats kompozitorius: atrodo toks lengvabūdis, vėjavaikis, vis moterys sukiojosi jo gyvenime, bet užtenka paklausyti jo „Requiem“ ir tu suvoki, koks jis iš tiesų buvo. Žinoma, į aplinkinį pasaulį jis žiūrėjo su naivia pašaipa, bet jo viduje buvo ir stiprus psichologinis užtaisas, tokios yra ir jo operos – kieti riešutėliai, kuriuos iššifruoti nėra lengva. Kitas dalykas – dainuoti Mocarto operas sunku, nes turi kontroliuoti kiekvieną natą. Jei, sakykim, „Bohemoje“ gali savo jausmais, balsu parodyti savo jausmus galbūt šiek tiek daugiau, tai Mocartas tave įstato į rėmus.

– Kiek tavo karjeroje buvo Mocartų?

– Tiesą pasakius jų aš padainavau nemažai. Viskas prasidėjo nuo to, kad porą metų dirbau Frankfurto teatre.

– Ir ten dalyvavai labai seksualiuose, atviruose spektakliuose...

– Turbūt turi galvoje mano darbą su Calixto Bieito.

– Prisimenu tavo žinutes iš Frankfurto, pasakojai, kad scenoje buvai arba nuogas, arba žemyn galva...

– Na ne nuogas, bet pusnuogis. Bet šio režisieriaus spektakliuose praktiškai visi ir visuomet būna apsinuoginę. Tiesą pasakius, man tas režisierius nėra įdomus, nes, mano manymu, jo vienintelis tikslas yra šokiruoti, ar parodyti savo ego. Galbūt kažkas su manimi nesutiks. Visgi man su juo dirbti nebuvo įdomu, nes tai buvo vienas didelis chaosas.

O Frankfurte sukūriau daug pagrindinių vaidmenų Mocarto operose, kaip Belmontė iš „Pagrobimo iš Seralio“, Taminas iš „Užburtosios fleitos“, Ferandas iš „Visos jos tokios“, Donas Otavio iš „Don Žuano“. Dar yra visa eilė įdomių vaidmenų, kurie laukia, kuriems reikia, kad būtum šiek tiek vyresnis, kaip pavyzdžiui „Idomeneo“, arba „Tito Gailestingumas“. Tikrai turėjau ir turiu visa plejadą įdomių darbų, teatrų.

Kitas dalykas, – nesu iš tų dainininkų, kurie kolekcionuoja teatrus. Visi kažkaip dreba dėl to Metropoliteno. Na taip, tai – vienas didžiausių teatrų, ten papulti yra nelengva, bet jis nėra vienintelis, o man kaip menininkui yra svarbu su kuo, – ne kur aš dirbu. Man svarbiau, kas yra režisierius, dirigentas.

– Ar yra toks teatras, kurį per visą karjerą tu gali vadinti namais?

– Gal Covent Gardenas, nes ten praleidau du stažuotės metus, praktiškai kiekvieną dieną. Tai buvo mano kasdieninis, etatinis darbas, kur būdavau nuo ryto iki vakaro, praleisdavau dienas studijuodamas spektaklius. Aš ir dabar ten ruošiu visus vaidmenis. Tai dėl to, kad gyvenu Londone, ir galiu vaikščioti į Covent Gardeną bei dirbti su visais jų pedagogais, dirigentais, naudotis teatro patalpomis ir paslaugomis.

Yra kitų teatrų, į kuriuos vis sugrįžtu. Gana dažnai dirbu Glyndebourne‘o festivalyje. Tai irgi miela širdžiai vieta. Grįžti, jau pažįsti žmones, kolektyvą, kuris ten dirba ir jie visi tave pažįsta. Tu žinai, kur yra koks kambarys ar kertelė, labai gerai pažįsti patį pastatą, žinai, kaip viskas funkcionuoja... Žinoma, kad tokiame teatre dirbti yra lengviau. Lygiai taip pat, kai važiuoji dirbti į miestą, kuriame jau esi ne kartą buvęs ir puikiai žinai, kur kas yra. Jau turi lyg savo mikropasaulį ir tau būna lengviau tame mieste orientuotis dėl to ir jautiesi jaukiau. Aišku, kad vienas iš tokių miestų yra Vilnius, kai grįžtu į Kongresų sceną. Bet ir pats miestas man labai svarbus, čia visada labai smagu praleisti laiką, čia yra draugai, jaučiuosi namuose.

Su įvairiais teatrais susiklosto įvairus bendravimas, kartais didžiausiame, ryškiausiame teatre tu tiesiog ateisi ir atidirbsi savo, nes ten bus tokia atmosfera. Kitas dalykas, – visame pasaulyje labai dažnai keičiasi teatrų vadovai, nes yra natūrali rotacija. Kaip ir pačiame Covent Gardene, po poros metų įvyks dideli pasikeitimai. Keisis ir meno vadovas ir administratorius, kuris renka visus dainininkus ir dirigentus.

Tragedija yra tik tame, kad nėra kam užimti tą postą. Pavyzdžiui koks nors ispanas, vadovavęs Madrido operoje, galėtų važiuoti ir dirbti Amsterdame, o vokietis būti kitu meno vadovu Covent Gardene... Noriu pasakyti, kad operos menas ir jos institucija yra labai tarptautinis dalykas ir buvo nuo senų laikų.

– Kaip tu pats pirmą kartą atsidūrei scenoje? Kaip tada jauteisi ir ką darei?

– Jei grįžtume į pačią pradžią, tai J. Gruodžio konservatorijoje kartais rengdavome teatralizuotas programas. Dabar pagalvoji ir tai buvo naivu ir juokinga, ypač kai pasižiūriu vaizdo įrašą su tais mūsų pasirodymais. Pamenu su drauge važiuodavome į Kėdainius, kur kokioje nors dailės galerijoje meilės dienos progai organizuodavom koncertą su eilėmis, su kokiais nors nukritusiais medžių lapais, obuoliais... O mes visi juodai apsirengę... Bet toks tada buvo mūsų įsivaizdavimas, juk ir pačioje konservatorijoje organizuodavome tokius pasirodymus. Tikrai buvome kūrybingi, aktyvūs studentai.

O jau profesionaliau pradėjau koncertuoti persikėlęs į Vilnių ir besimokydamas Muzikos akademijoje. Buvo toks nuostabus festivalis „Baroko kelias Lietuvoje“. To festivalio dėka aš apvažiavau visus Lietuvos kaimus ir miestelius. Tai buvo pirmieji išėjimai į sceną. Vėliau turėjau tokį įdomų projektą: Richardo Štrauso „Salomė“, Jono Vaitkaus pastatymas. Kiek pamenu, tai buvo toks nepriklausomas projektas, vaidinome Trakuose, vėliau ir dar kažkur, grojo Valstybinis Simfoninis orkestras, dirigavo Gintaras Rinkevičius. Atrodo tada buvau antrakursis ir vaidinau antrą žydą. Toje operoje yra toks didžiulis penkių žydų ansamblis, kurio muziką išmokti labai sunku, nes kompozitorius ją parašė kaip viso penketo ginčą, tad ten nėra jokios melodijos, tik vienas didelis triukšmas. Bet tai buvo labai, labai įdomi patirtis, su, jeigu neklystu, Jacovskio scenografija. Tad toks buvo pirmasis mano darbas teatre.

– Ar prisimeni, kaip jauteisi scenoje vaidindamas?

– Vaidyba man nebuvo kažkas naujo ir scenoje nesijaučiau kaip iškritęs iš mėnulio, nes būdamas moksleiviu mokykloje lankiau dramos būrelį. Vėliau LMTA mano vaidybos dėstytoja buvo Algė Savickaitė, legendinė moteris, išauginusi visa armiją didžiausių Lietuvos aktorių. Taigi, aktorinio pasiruošimą aš turėjau.

– Prisimenu istoriją su tavimi, kai mes darėme pirmą „XYZ“ koncertą ir buvo tie visiškai išprotėję Juozo Statkevičiaus kostiumai iš polietileno pakelių ir visų kitų pigių buitinių reikalų. Jūs buvote labai simboliškai aprengti per „Don Karlo“ duetą su D. Stumbru, jis buvo su lakiniais batais, o tu buvai – su baltom frotinėm viešbučio šlepetėm, kurias pamiršai nusiimti...

– Taip! Nes Lofto grindys yra cementinės ir man nesinorėjo basam stovėti ant jų, tad aš apsimoviau kažkokias baltas viešbučio šlepetes. Dar labai džiaugiuosi, kad ant viršaus nebuvo nupieštų penkių žvaigždučių ir užrašyta „Kempinski“! Išeinu į sceną, dainuoju ir suprantu, kad pamiršau jas nusiimti... Bet tie kostiumai buvo tokie crazy, tad manau, kad tos „tapkutės“ visai įsipaišė.

– Aš atsimenu tavo veidą, kai tu supratai, kad tu stovi su šlepetėm...

– Tokiu momentu reikia užtikrintai visiems parodyti, kad taip turi būti! Nesutrikti.

– Tad „Salomėjoje“ buvo tavo pirmas rimtesnis vaidmuo?

– Aš nusprendžiau savo kūrybinius metus skaičiuoti nuo 1999-ųjų, kada pirmą kartą debiutavau Nacionaliniame Operos ir Baleto teatre ir mano pirmas vaidmuo buvo Artūras „Liučija di Lamermūr“ operoje. Artūras man buvo ganėtinai rimtas vaidmuo, nors tą personažą labai greitai nužudo Liučija, bet ten turėjau savo solo gabaliuką – ariją ir nusprendžiau, kad nuo tos rolės pradėsiu skaičiuoti karjeros metus.

Po to sekė mūsų baigiamieji darbai muzikos akademijoje, statėme „Vindzoro šmaikštuoles“ Klaipėdos muzikiniame teatre ir „Traviatą“ Operos ir Baleto teatre. Tai mano buvo pirmas Alfredas ir po to sekė tų Alfredų eilė tiek Covent Gardene, tiek kituose teatruose.

– Tikrai svarbu paminėti tavo Alfredą Covent Gardene, nes tuo metu buvai jauniausias šio teatro Alfredas. Papasakok, nes čia sklando legendos, kad tą galimybę gavai diena iki spektaklio, o tai buvo pirmas tavo didysis vaidmuo Covent Gardene.

– Taip, tai buvo netgi toks susipažinimas, ką reiškia „įšokti į vaidmenį“. Operos pasaulyje tai – ganėtinai dažnas dalykas, kai suserga dainininkai ir tu turi juos vaduoti, kartais būna net taip, kad per pusvalandį atsirandi teatre, kaip kad man buvo Drezdene, kai sėdau į taksi ir važiavau į teatrą vaduoti dainininko, kuriam staiga dingo balsas.

O tada buvo kalėdinis laikotarpis, aš sau labai laimingas vaikštinėjau po parduotuves Londone, ieškodamas kalėdinių dovanų. Suskambo telefonas ir man pasakė, kad dainininkas taip ir neatsigavo. Man kaip ir nebuvo tokio visiško smūgio ar siurprizo, nes aš tame spektaklyje oficialiai buvau dubleriu, o tai reiškia, kad gavau specialias repeticijas, žinojau kaip kas vyksta, kur kas yra, buvau repetavęs ir su dirigentu, bet, aišku, niekas niekada nesitiki, kad gali nusišypsoti tokia laimė – na, man laimė, tam kolegai, deja, nelaimė, kuris to balso taip ir neatgavo. Tuo metu man buvo tik 24 metai, tai galima įsivaizduoti, kaip galėjau jaustis kitą dieną jau stovėdamas prieš visą Covent Gardeno publiką ir dainuodamas tą vaidmenį. Laimė, jį labai gerai žinojau, aš jau buvau dainavęs ne kartą, bet kolegų palaikymas tada man buvo labai svarbus. Dirigavo tuomet Paulo Carigniani ir praktiškai dėl šito įvykio aš ir atsiradau Frakfurto operoje, nes tuo metu jis ten buvo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Tada jaučiausi kaip kokiam debesyje.

– Kuo išskirtinė tada tau pasirodė Covent Gardeno scena?

– Pirmiausia, žinoma, savo dydžiu. Tai buvo viena didžiausių savo masteliu patalpų. Pamenu nuostabiai gražus John Fisher pastatymas buvo, kuriame net Angela Gheorghiu dainavo. Bet tuo momentu aš negalvojau apie tokius fundamentalius dalykus: kas kada dainavo, kad aš stoviu dabar Covent Gardene ir kad tūkstančiai žmonių klauso. Tiesiog kažkaip susikoncentravau į vaidmenį ir dariau tai, ką turėjau. O kai jau vyko nusilenkimai, kai visi plojo, kai galėjau matyti visą teatro didybę... tokie atsiminimai labai malonūs.

Aišku, paskui puikiai supratau, kad buvo atėję kritikai, nes tai buvo lyg premjera – spektaklio atnaujinimas, į kuriuos jie visada ateina, nes pasirodo nauja dainininkų sudėtis ir taip toliau. Tad tai buvo ir mano pats pirmas susidūrimas su Londono kritika. Ačiū dievui, kad ji man buvo ganėtinai palanki.

– Labai svarbu pasakyti, kad tai yra įprasta, kad tai yra normalu, kad operose dažnai viskas būna paskutinę minutę.

– Tai yra neišvengiama. Balsas yra toks instrumentas, jo neišsiimsi ir staiga nepakeisi, kaip kokios smuiko stygos. Jeigu jau susirgai – tai susirgai. Galbūt yra dainininkų, kurie rizikuoja dainuoti sirgdami. Bet aš, jei jaučiu, kad tikrai „nepavešiu“, jau geriau atšauksiu spektaklį, nes kitaip gali labai pakenkti ir savo balsui, ir pasitikėjimui savimi, nes spektakliui nepavykus reikia labai daug laiko, kol atsistato tikėjimas savo jėgomis.

– Ar labai jautriai reaguoji pats į save? Ar galvoji apie tai, kai praeina spektaklis, prasuki jį savo galvoje, o gal esi iš tų, kurie juda į priekį ir negalvoja apie tai?

– Sakyčiau jog esu maksimalistas ir visuomet noriu, kad viskas būtų taip, kaip man atrodo maksimaliai geriausia, nors ne visada tai pavyksta. Žinoma, jog viską analizuoju ir tai yra labai svarbu. Džiaugiuosi, kai mane kažkas pagiria, bet man svarbesnė yra konstruktyvi kritika, kuomet galiu suprasti, ką aš padariau ne taip ir kažką keisti. Arba kitą kartą yra svarbu įsirašyti spektaklį ir po to klausyti, analizuoti. Aš puikiai žinau, kokias aš klaidas darau ir bandau jas taisyti. Man atrodo, kad savikritika yra labai svarbus dalykas. Tik ne per daug. Kai pradedi save vien kritikuoti tai nėra gerai. Reikia mokėti pasidžiaugti savo pasiekimais, bet likti abejomis kojomis ant žemės. Aplink labai daug giedančių apie tai, koks tu nuostabus ir talentingas, bet aš pats esu geriausias savo kritikas, žinau savo silpnąsias ir stipriąsias puses.

Edgaras Montvidas - DELFI nuotraukų galerijoje:

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Knygos, norintiems pažinti pasaulį ir save

Jei esate iš tų žmonių, kurie mėgsta ne tik grožinę literatūrą, bet ir knygas, leidžiančias...

Klaipėdos pilies džiazo festivalyje laukiama Petro Vyšniausko pasirodymo (1)

Daugeliui Klaipėda ir pajūris asocijuojasi su romantika. Kitiems – su džiazo muzika. Abu šiuos...

Kūriniai iš metalo atliekų lietuvių dizainerei atnešė tarptautinį pripažinimą: juos bus galima perduoti iš kartos į kartą (1)

Ar įmanoma pramonines metalų atliekas panaudoti plytelių pigmentams išgauti? Ar įmanoma lininius...

Transilvanijos kino festivalyje – apdovanojimas Marato Sargsyan filmui „Tvano nebus“

Šeštadienio naktį kino režisieriaus Marato Sargsyan debiutiniam ilgo metro filmui „Tvano...

Prancūzijos kritikai dalinasi įspūdžiais apie Artūro Areimos spektaklį: sukrečianti patirtis, kurią dar reikia suvirškinti (1)

Šią vasarą liepos mėnesį Prancūzijoje praūžė 75-asis Avinjono teatro festivalis, kasmet...

Top naujienos

Europai – dar vienos pabėgėlių bangos grėsmė: keičiasi net Merkel pozicija (194)

JAV ir sąjungininkams pasitraukus iš Afganistano, kyla naujos pabėgėlių bangos grėsmė....

Atlyginimai ir nedarbas neteisėtų migrantų šalyse: dėl ko bėgama į Europą (125)

Irake gyventojai uždirba beveik dešimt kartų mažiau nei Švedijoje ar Vokietijoje, kas aštuntas...

Pasaulio ir olimpinių čempionų kaktomuša: Ispanija – JAV gyvai (6)

Antradienį antrame Tokijo žaidynių ketvirtfinalyje susitinka olimpinių žaidynių čempionė JAV...

Kauno klinikų tyrimas parodė, kada po vakcinos nuo koronaviruso antikūnų pasigamina daugiausia (82)

Sutikti gatvėje žmonės vardina pojūčius, kurie užklupo po vakcinos nuo koronaviruso . Dauguma...

Arti trigubo dublio likęs Dončičius ir slovėnai – per žingsnį nuo olimpinių medalių (36)

Tokijo olimpinių žaidynių debiutantai slovėnai turnyro ketvirtfinalyje 94:70 (25:14, 19:23, 22:17,...

Į ieties metimo finalą užtikrintai žengusi Jasiūnaitė palieka intrigą: apetitas auga bevalgant specialiai Delfi iš Tokijo (14)

Lietuvos lengvaatletė Liveta Jasiūnaitė prasibrovė į Tokijo olimpinių žaidynių ieties metimo...

Šių specialistų trūkumas garantuoja, kad darbą tikrai gausite: jokių viršvalandžių ir vidutinis 2000 eurų atlyginimas (96)

Ar pamenate, kai jūsų klausdavo, kuo norėsite būti užaugę? Ką darėte, kai atėjo laikas...

Žinių radijas | D+

Dar neatrasta niša lengvai užsidirbti – investicijos į gėrimus ir maistą

Ar investicijos į maistą ar gėrimus yra dar neatrasta niša lengvai užsidirbti? Kiek vertas vyno...

Kasčiūnas: tarnybos įpareigotos neteisėtus migrantus nedelsdamos grąžinti į Baltarusijos teritoriją papildyta 21:53 (1813)

Šiandien valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovė Agnė Bilotaitė priėmė...