aA
1993-ųjų vasara. Lietuvių piniginėse paskutines dienas skaičiuoja bendrieji talonai, latvių – latviški rubliai. Būsimas vienuoliktokas (ir pasakotojas romane), miegamojo rajono Šiaulių pietuose (Pietinio rajono) gyventojas, kartu su draugu veža broliams baltams duoną.
Ernestas Parulskis
Ernestas Parulskis
© DELFI / Domantas Pipas

Rygoje ji brangesnė, siena tarp šalių apykiaurė, praslysti pro muitininkus – įmanoma. Kas nerizikuoja, tas per du reisus į Latviją neužsidirba mėnesinės mokytojo algos, maždaug dešimties dolerių, neblogo pradinio įnašo odinei striukei nusipirkti.

Moksleiviui pinigų reikia striukei, treningams, kasetėms, nerusiškam dviejų kasečių magnetofonui ir pramogoms. Pinigų reikia tvirto įvaizdžio formavimui, nes tik stiprus pranešimas padės paaugliui oriai jaustis rajone, mokykloje ir gatvėje.

Pinigų reikia tvirto įvaizdžio formavimui, nes tik stiprus pranešimas padės paaugliui oriai jaustis rajone, mokykloje ir gatvėje.

Orios jausenos siekis nėra savitikslis – tai daugiapakopė strategija, kurią tinkamai suvaldžius, pasiekiamas svarbiausias rezultatas – susirandama draugė, mergina, pana.

„O iš bachūrų tai nieks jokios panuos neturieja. Taip neturieja, ka net nebande skiest’. Reikieja kažkaip tą klausimą spręst’, nebebuva ko gumos tempt’. Trenkes gerai, turgūs gerai, bet be panuos niekaip nebūsi kiets“ (p. 22), – romano pradžioje konstatuoja herojus ir imasi energingai veikti.

Rimanto Kmitos knygos viršelis
Rimanto Kmitos knygos viršelis
© Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos iliustr.

Optimizmo šiai veiklai prideda ir neblogos, lyginant su bachūrais, pradinės herojaus pozicijos – jis žaidžia rūstų regbį, ir žaidžia taip gerai, kad net kviečiamas į vyrų miesto rinktinę.

Gero sportininko statusas ankstyvojo kapitalizmo Šiauliuose nėra toks akivaizdus kontekstinis pranašumas, kokiu jis tampa, sakykime, JAV paauglių aplinkoje, bet impulsą meilės reikalams suteikia stiprų, ir protagonistas, jau įveikęs pirmą bazę, gana greitai pasiekia antrą ir trečią bazes (jei šie terminai nėra akivaizdūs, verta paieškos lauke įvesti žodžius „Baseball metaphors for sex“), galiausiai, atradęs ir paną, ir meilę, atlieka home run‘ą (arba, jei be metaforų, „full sexual intercourse“), kuris romane tampa naujos siužetinės arkos pradžia. Joje herojus pradeda naikinti savo buvusį socialinį vaidmenį, patenka į psichologiškai klampią liminalinę stadiją ir būna joje iki dramatiško finalo ant Baltijos jūros kranto, turbūt – Melnragėje.

Erotinė scena, apie kurią kalbu, svarbi ne tik siužetui. Ji yra ir etiketė, liudijanti literatūrinę Pietinia kronikas kokybę. Erotika lietuvių literatūroje panaši į lietuviškos literatūrinės erotikos kritiką – konstatuojama, kad ji yra, dažniausiai paminimi Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris ir Jurgos Ivanauskaitės Ragana ir lietus, bei, nesigilinant į tų scenų literatūrinę vertę, emocionalumą, aistringumą, fiziologiškumą ar, sakykime, realizmą ir dokumentalumą, skubiai pereinama į anuometines viešas reakcijas ir tų reakcijų pasekmes.

Knygos iliustracija
Knygos iliustracija
© L. Parulskio iliustr.

Na, o Pietinia kronikas erotinių scenų prozos ypatumus gali nagrinėti patys droviausi skaitytojai, nes suveikia virtuoziškai surežisuota linksmumo distancija. Romano herojus į lemiamą pasimatymą ateina apsiginklavęs ne tik praktinėmis (pirma, antra ir trečia bazės), bet ir teorinėmis žiniomis, kurias gauna, šiek tiek, iš žurnalų, o labiausiai – iš Janio Zaličio knygos Meilės vardu bei romano Ragana ir lietus.

Turimos žinios instruktuoja, kad meilės akto preliudija turi tęstis dvidešimt minučių, tad Rimants Kmita (pasakotojo vardas labai panašus į autoriaus) vis žvilgteli į laikrodį, disciplinuotai bandydamas atitikti standartus. Ir net po sukrečiančios kulminacijos sekso teorija ir lietuvių literatūra vis tiek nepaleidžia herojaus – jis vėl prisimena Raganoje ir lietuje perskaitytas svetimas patirtis ir objektyviai, be didelio liūdesio ar nusivylimo, prisipažįsta, kad „orgazmas nesutapo su perkūnija“. Tai juk citata iš Ivanauskaitės romano, taip?

Vargu ar iš jau skaičiusių Pietinia kronikas atsiras prieštaraujančių teiginiui, kad tai yra labai linksmas romanas.

Vargu ar iš jau skaičiusių Pietinia kronikas atsiras prieštaraujančių teiginiui, kad tai yra labai linksmas romanas. Šitaip drąsiai sakau ir dėl matytų reakcijų knygos pristatyme, o vėliau įsijungė ir socialinių tinklų vartotojai, vis pranešantys autoriui ar šiaip sekėjams apie kvatojimą skaitant knygą.

Taip ir turėjo atsitikti – Pietinia kronikas autorius ne juokauja ar juokina, o meistriškai, nepažeisdamas siužeto organiškumo, dėlioja lyg ir savaime atsirandančio juoko spąstus, keisdamas, pagal situaciją, humoro žanrus – vienur šiurkštesnis stand-upas, kitur – klasikinis sitkomas, arba – mano favoritinis, ne veiksmo, o situacijų ir būsenų juokingumas.

Rimanto Kmitos knyga
Rimanto Kmitos knyga
© DELFI / Kiril Čachovskij

Va, šokiai Šiauliuose, groja nepatyrusiems šokėjams sunkiai įveikiama „This Is the Way We Roll“ (MC Hammeris dainos klipe tobulai dirba su kulnais): „Aš suprantu, man irgi visai nieka MC Hammeris, bet tu pašok pagal jį. Tava judesių arsenals ne pats įspūdingiausias. Bandai pagal ritmą pritraukiniet’ vieną kulną prie kita, i da ką nors su rankom pamosuot’, kokias bangikes padaryt’, a ką. Kiti tai išvis – išsived mergą, stov’ kai medžiai, merga draskos, o tas lauk’, kada galies ją vestis kur pašnekiet’, varda paklaust’, nu, šiaip ką miegst laisvalaikiu“ (p. 111).

Matau šią sceną lyg šiandien, nes būtent tuomet, kitoje diskotekoje, mes, keli trisdešimtmečiai šokėjai, tapom konservatyviais veteranais. 1993 m. mes dar sugebėjom negrabiai pakartoti šoktelėjimą su kelio pritraukimu iš „Tonight“ (New Kids On The Block) dainos klipo, bet MC Hammeris paaugliškų šokių visatą uždarė amžiams.

Šiek tiek pagalvojus supratau, kad Pietinia kronikas yra vienintelis linksmas romanas Lietuvos literatūros istorijoje.

Šiek tiek pagalvojus supratau, kad Pietinia kronikas yra vienintelis linksmas romanas Lietuvos literatūros istorijoje. Žinoma, Lietuvoje yra parašyta ne viena satyrinė, feljetoninė ar dar kokiam nors humoro žanrui sąmoningai dedikuota knyga, bet natūraliai juokingas liūdnas romanas atsirado tik dabar.

Nusprendęs savo „šiek tiek pagalvojimą“ sustiprinti ekspertiniu išmanymu, paklausiau Mariaus Buroko, ar mano chronologinis faktas yra teisingas. Jis, be abejo, priminė Balio Sruogos Dievų mišką, romaną, savo dokumentalumu koreliuojantį su Kmitos knyga.

Na, tebūnie – lietuvių literatūros istorijoje atsirado antras linksmas romanas. Antra vieta yra ta reitingo pozicija, nedelsiant paverčianti Pietinia kronikas akivaizdžiu chrestomatijų kandidatu.

Knygos iliustracija
Knygos iliustracija
© L. Parulskio iliustr.

Būsimo chrestomatiškumo elementų – šalia linksmumo – romane yra daug. Vienas iš labiausiai matomų – knygoje nėra kursyvų nei kabučių, nors visas tekstas yra tirštas nuo nevartotinų posakių, slavizmų, svetimybių, slengo ir panašiai baustinų, todėl kitoje situacijoje privalomai išskiriamų žodžių.

Romano pasakojimas vyksta Šiaulių gatvės šnekamąja kalba, vienintele aiškiai identifikuojama ir kito regiono gyventojui lengvai suprantama kalba. Galima nujausti, kad po šios knygos gali atsirasti ir kitos tarmiškai parašytos prozos, bet galimų autorių laukia nemenki iššūkiai, nes, pavyzdžiui, uteniškių tarmė atrodytų kaip koketuojantis ir nebūtinas dekoras, o žemaitišką romaną tektų skaityti smarkiai įsitempus.

Šiaulietiška gi kalba skaitymo diskomforto nesukelia (o jei ir sukelia, po kelių pastraipų ar puslapių jis dingsta), ir kai tekste atsiranda literatūrinės kalbos epizodai, norisi juos pačius paženklinti kursyvu, kaip padielkes originalo fone.

Šiaulietiška gi kalba skaitymo diskomforto nesukelia (o jei ir sukelia, po kelių pastraipų ar puslapių jis dingsta), ir kai tekste atsiranda literatūrinės kalbos epizodai, norisi juos pačius paženklinti kursyvu, kaip padielkes originalo fone.

Viename iš pristatymų Kmita papasakojo, kad knygos viršelyje nupiešti grafitai nėra atsitiktinai sudėliotos frazės – visi jie buvo leidyklai pasiūlyti ir atmesti romano pavadinimai – „Kurtkė“, „Be trauzų“, „Gezai ir gazelės“.

Ilgiausiai realių kandidatų eilėje stovėjo pavadinimas „Originals“, bet ir jis buvo dėl rinkodarinių priežasčių atmestas – leidėjai gąsdinosi skaitytojų nesupratingumo, kuriems galėjo pasirodyti, kad knygyne atsirado latviškas romanas. Na, o jei toks pavadinimas būtų likęs, romano skleidžiamą žinią praneštų tiksliai.

Rimanto Kmitos knygos pristatymas
Rimanto Kmitos knygos pristatymas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Pasakotojas apie originalo ir padielkių fenomeną kalba dažnai ir noriai. Rimants nepatikimumą randa visur – daiktuose, prekėse, santykiuose, savivokoje, galiausiai – mieste ir šalyje.

Herojus romano pradžioje vardija nestabilius Šiaulių įvaizdžius – Dviračių miestas be dviračių ir dviratininkų, Saulės miestas – be saulės, ir dedukuoja realybę – „...bet jeigu žiet’, kaip yra, tai Šiauliai yra mezgiejų, spekuliantų, regbistų i žolies riedulininkių miests“ (p. 15).

Skaitant atrodo, kad Kmita savo herojų privertė analizuoti – naudojant jam įprastus instrumentus – svarbiausią Lietuvos identiteto problemą – nuoširdų, bet deklaratyvų Vakarų vijimąsi ir bėgimą nuo Rytų, realybėje liekant ant bėgimo treniruoklio juostos.

Skaitant atrodo, kad Kmita savo herojų privertė analizuoti – naudojant jam įprastus instrumentus – svarbiausią Lietuvos identiteto problemą – nuoširdų, bet deklaratyvų Vakarų vijimąsi ir bėgimą nuo Rytų, realybėje liekant ant bėgimo treniruoklio juostos.

Lietuvoje (kaip ir Lenkijoje) kiekvienas svarbesnis miestas noriai pasiima antrą, saviidentifikaciją stiprinantį vardą – Šiauliai, be jau išvardytų, dar save vadina Lietuvos Mančesteriu (dėl roko muzikos), Kaunas tarpukariu pabuvo Mažuoju Paryžiumi, šiandien – Šiaurės Kasablanka (dėl įvairių šalių žvalgybos koncentracijos prieš Antrąjį pasaulinį karą), Telšiai – Mažuoju Vatikanu, Vilnius – Šiaurės Jeruzale ir Šiaurės Atėnais.

Visa tai atsiranda, kai savininkai nepasitiki ar netiki turimo originalo autentiškumu. Pietinia kronikas herojus, na, ir jo autorius taip pat šią būseną jaučia ypač aštriai: „Ka i apsisiūni kupriaką, kaip nori, i jis yra originals. Bo juk originals tur’ daug reikšmių, a ne? Vienkartinis, nepakartojams. Bet niekad nepagalvojau, ka aš ne tik turiesiu vien padielkes, bet i pats pateksiu į padielkę. Ta prasme, ka niekaip nežinosi, kaip čia yra iš tikrųjų“ (p. 352), – liūdnai knygos finale konstatuoja Rimants, praradęs, anot jo, viską – babkes, paną, dilerio ir regbininko karjeras.

Rimantas Kmita ir Saulius Urbonavičius-Samas
Rimantas Kmita ir Saulius Urbonavičius-Samas
© Asmeninio albumo nuotr.

Dar viena priežastis, Pietinia kronikas paverčianti svarbia knyga, yra mažiausiai matoma ir nukreipta į ateitį – romano sėkmė (o tai jau yra faktas) taps lietuviškos literatūros pramonės trigeriu ir nukreips vis dar stiprius sovietinio gyvenimo ir nuotykių tame gyvenime siužetus į intriguojančią, juokingą ir painią jauno Lietuvos kapitalizmo epochą. Aš labiausiai norėčiau, kad tai ir toliau darytų Rimantas Kmita. Ant jūros kranto sėdintis būsimas klaipėdietis Rimants yra gerai, bet būtų tobula, jei šitas finalas taptų tik pirmo sezono pabaiga.

Recenzija buvo spausdinta žurnale Naujasis Židinys-Aidai, 2017, Nr. 1

Rimantas Kmita, PIETINIA KRONIKAS: Popromanas, Vilnius: Tyto alba, 2016, 368 p., 2500 egz. Dailininkas Liudas Parulskis

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Vytautas V. Landsbergis. Apie baltą popieriaus lapą

I Yra toks pasakymas – „Pradėti nuo balto popieriaus lapo“ . Galvojant apie epidemijos metu...

„Kino pavasario“ uždarymo filmas namų ekranuose – tik iki ketvirtadienio vidurnakčio

2015 metais 20-ąjį festivalį „Kino pavasaris“ atidarė kino vunderkindu vadinamo kanadiečio...

Stasys Medžiūnas filme „Lakštingala ant vienos kojos“ atskleidžia, kaip keičiasi mus supanti gamta

Šeštadieniais 11 val. „Delfi TV“ rodomas Stasio Medžiūno projektas „Šimtas akimirkų...

Lietuvos kūrėjai vienijasi į iniciatyvą „Menas be karūnos“: mainais už aukas medikams, dovanoja savo kūrybą

Įvairių sričių kūrėjai buriasi į iniciatyvą „Menas be karūnos“ ir dovanoja savo kūrybą...

Džiazo patriarchas Ellisas Marsalisas mirė po koronaviruso sukeltų komplikacijų

Džiazo patriarchas Ellisas Marsalisas būdamas 85 metų trečiadienį mirė po naujojo koronaviruso...

Top naujienos

Lukašenka atkirto Nausėdai: tegu užsiima savo virusu (224)

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ketvirtadienį pareiškė, kad jo šalies patirtis...

Mirčių nuo koronaviruso – jau 9 (253)

Mirusiųjų nuo koronaviruso skaičius - 9, iš jų 6 iš Ukmergės. Visi mirusieji ukmergiškiai...

Policija pradėjo tyrimą dėl COVID-19 sergančios moters: rado lauke vedžiojančią šunį (64)

Klaipėdos apskrities policija ketvirtadienį pranešė, jog pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl...

Skvernelis: tiems, kuriems prašymai ir raginimai nė motais, turėtų padėti baudos (19)

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis po ketvirtadienį Vyriausybėje įvykusio COVID – 19...

Ieškoma būdų, kaip Lietuvai įsisavinti ECB kuriamus 750 mlrd. eurų (51)

Sprendžiant valstybei strategiškai svarbių įmonių finansines problemas, reikia įsteigti...

Aštri situacija uostamiestyje: karščiavimo kliniką nori palikti tik miesto problema, o KUL prasidėjo patikros (7)

Klaipėdos miesto savivaldybė dėl Karščiavimo klinikos steigimo kreipėsi į Lietuvos Respublikos...

Veryga: turime ruoštis, kaip išeisime iš karantino 14 pacientų reanimacijoje (216)

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga ketvirtadienį nuotolinėje spaudos konferencijoje...

Lukašenka: bijau, kad mūsų neperdalytų be karo (110)

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ketvirtadienį pareiškė, kad „koronaviruso...

Nuotolinio ugdymo iššūkiai tampa nepakeliami: prašo nutraukti mokslo metus (580)

Daugiau nei 18 tūkst. žmonių pasirašė peticiją, adresuotą Seimui. Prašoma atkreipti dėmesį...

|Maža didelių žinių kaina