Oskarai, leidykloje „No Business Records“ dirbate jau 12 metų. Papasakokite, kaip jūs, grafikos dizaineris, pasukote tokia įdomia kryptimi – ėmėtės kurti džiazo įrašų viršelius?
Atsakydamas į jūsų klausimą, galiu išskirti du aspektus. Pirma, kai su muzika praleidi visą savo gyvenimą, neįmanoma jos neįsimylėti. Man augant, namuose skambėdavo laisvasis džiazas, ir tai jau turbūt yra įsilieję į mano DNR.
Antra, kalbant apie dizainerio specialybę, galiu pasakyti, kad ji yra funkcinė. Kuo skiriasi menas nuo dizaino? Dizainas turi tikslą pasiekti galutinį rezultatą, atlikti funkciją. Menas nėra funkcionalus. Jis neprivalo išspręsti kažkokių problemų ar atsakyti į klausimus. Jo tikslas yra sukelti emocijas. Ir čia kiekvienas kūrybiškas žmogus susiduria su paradoksu: yra dalykai, iš kurių tu gyveni, ir yra dalykai, kuriuos myli. Dizainas yra ta specialybė, kuri man leidžia pasiekti abu taškus: spręsti verslo ar žmonių problemas ir tuo pačiu daryti kažką malonaus ir svarbaus visuomenei, menui.
Be abejonės, mano tėčiui, kuris yra leidyklos „No Business Records“ prodiuseris, buvo labai palanki mano specialybė, ir jis man kartą tiesiog pasiūlė pabandyti sukurti albumo viršelį. Priėmiau šį pasiūlymą labai asmeniškai ir, kaip matote, nuo jo neatsitraukiu jau 12 metų.
Ar skaičiavote, kiek iš viso jau sukūrėte džiazo albumų viršelių?
Apie 200, kartu skaičiuojant ir vinilo plokšteles, ir kompaktinius diskus. Kiekvienas viršelis yra tarsi maža istorija. Čia galime įterpti labai gerą pasakojimą: žmogus eina gatve ir pardavinėja balionėlį. Kitas jį nusiperka, nueina, ir po pusvalandžio grįžta ir prašo grąžinti pinigus. Pardavėjas nesupranta, kas nutiko. O atsakymas toks: „Nedžiugina jis manęs“. O aš stengiuosi, kad mane džiugintų.
Visiškai sutinku, kad dizainas turi teikti ne tik informaciją, bet ir estetinį pasimėgavimą. Kūrybiniame procese svarbu kontaktas su kolegomis. Kiek jūs, kaip dizaineris, turite laisvės? Ar gaunate daug nurodymų, o gal galite viską daryti savo nuožiūra nuo spalvų iki šrifto parinkimo?
Tai yra neišvengiama kombinacija. Įsivaizduokite: įsigijote naują butą. Nepaisant to, kad esate kūrybiška asmenybė, turite nepakankamai žinių apie interjero sprendimus. Susirandate žmogų, kuris išmano šią sritį. Ir štai – du keliai: arba jūs jam smulkmeniškai nurodinėjate, kur ką statyti ir klijuoti, arba, jei pasitikite tuo žmogumi, jūs jam tiesiog nusakote, ko norėtumėte, ir leidžiate tai įgyvendinti.
Taip ir su albumų viršelių kūrimu. Būna, kad muzikantai visiškai nieko nesako, tiesiog duoda savo muziką ir nebesikiša į procesą. Tuomet kurti pradedu „nuo nulio“. Būna, kad atlikėjai man pateikia pirminę medžiagą, tarkim, nuotrauką, kuri, jų įsivaizdavimu, atspindi albumą ir grupės koncepciją, ar kokius kitus pavyzdžius. Tada šią gautą informaciją interpretuoju ir bandau įvilkti į vizualinį turinį. Na, ir galiausiai būna tokių variantų, kai žmonės labai tiksliai žino, kaip turi atrodyti vaizdas, ir mano užduotis yra tik visa tai dailiai įkomponuoti.
Būna, kad gaunu komentarų, pastebėjimų iš muzikantų ir tada sužinau, kad mano vardas minimas Niujorke! Negaliu ginčytis, tai be galo malonu.
Kada prasideda albumo viršelio kūrimo procesas? Galbūt gaunate kelis albumo kūrinius, juos ramiai perklausote ir pradedate mąstyti apie vizualiką?
Įvairiai. Kartais galiu perklausyti visus albumo kūrinius, kartais tenka dirbti „nuo nulio“, kartais grupės ar atlikėjo prodiuseriai charakterizuoja kūrinių nuotaiką. Tarkim, vadybininkas man trumpai nusako, kad albumo muzika yra gili, tamsi, filosofiška. Užtenka net tokio glausto motyvo, iš kurio galima sukurti ištisą begalybę.
Aklai niekada nekuriu. Pirmoji kūrybos fazė vyksta po medžiagos gavimo, ją išanalizuoju, kontempliuoju, tada parengiu kelis vaizdo variantus ir juos parodau kolegoms. Tuomet gaunu atgalinius komentarus, bet paprastai muzikantų žodis būna paskutinis. Žinoma, nutinka ir tokių atvejų, kai, regis, sukuriu tokią gilią koncepciją, tokį ypatingą dizainą, o muzikantai ima mykti ir ją interpretuoja itin keistai. Bet mano darbe tai normalu.
Galbūt jums tenka susisiekti su pačiais muzikantais ir su jais pasikalbėti apie tai, ką jie groja? Juk dažną albumą lydi ypatinga istorija, kad ir, pavyzdžiui, prisiminkime pianisto Keith Jarrett ir kontrabosininko Charlie Haden albumą „Last Dance“. Abu muzikantai sakė tiesiai šviesiai: mes susitikome sugroti kūrinius apie savo jaunystės meiles. Kiek jums yra tekę susidurti su tokiomis atlikėjų istorijomis ir jas vėliau atvaizduoti albumų viršeliuose?
Būna atvejų, kai patys muzikantai su manimi pasidalija mintimis, kokia yra pagrindinė kūrinių idėja. Bet nutinka ir atvirkščiai: išgirdęs muziką, įkvėptas sukuriu vaizdą, parodau muzikantams, o tada būtent jie manęs prašo, kad papasakočiau, kas tai yra. Tačiau vis dėlto tiesioginio kontakto su pačiais muzikantais tenka išties nedaug, šį darbą paprastai atlieka prodiuseriai.
Ar jums yra tekę kurti albumo viršelius muzikai, kuri jūsų nedžiugina? Juk būna, kad, regis, albumas išties geras, bet klausai ir jauti, kad jis nėra „savas“. Ar tuomet įjungiate šaltą protą ir nesivadovaudamas emocijomis kuriate, ir tiek?
Leidykloje „No Business Records“ yra vienas šventas dalykas: atrenkame tik tuos atlikėjus, kurie tobulai atitinka mūsų viziją. Bet žinoma, būna, kad ne visi kūriniai vienodai patinka. Tačiau tereikia pradėti. Juk ir rašant, rodos, parašai pirmą pastraipą, ir pamatai, kad visai neblogai einasi. Kartais pačiame kūrybiniame procese ar net jam pasibaigus supranti, kad tai yra puikus kūrinys. Vadovaujuosi ta mintimi, kad pati pirmoji idėja, šovusi į galvą, dažniausiai ir būna geriausia ir teisinga. Žinoma, ji gali evoliucionuoti, bet pirminė intuityvi mintis paprastai niekada nenuvilia.
Džiazas yra išties specifinė muzikos rūšis. Laisvasis džiazas – dar siauresnė niša. Manau, jūs Lietuvoje esate vienintelis, turintis tokią aiškią dizaino srovę. Tačiau tyrinėdama jūsų sukurtus viršelius, pastebėjau, kad neturite vientisos, aiškios vizualinės krypties. Tarkim, vieni viršeliai kupini grafikos elementų, kituose dominuoja tam tikros abstrakcijos, trečiuose matome nuotraukas ir pan. Ar specialiai pasirinkote tokį neapibrėžtą stilių?
Mano tikslas nėra sukurti produkto dizainą, kuris būtų lengvai identifikuojamas vartotojui kaip būtent vienos leidyklos vizitinė kortelė. Tai būtų pernelyg lengva. Juk gana paprasta yra surasti savo unikalų stilių, jį išdailinti ir dirbti tik su juo. Geras dizaineris turi platų stilistikos spektrą. Juk profesionalus šokėjas nešoka vien tik rumbos, o apima daugybę stilių.
Albumo viršelių dizainas susideda iš to, ką transliuoja muzikantai, prodiuseriai, ir ką transliuoju aš pats kaip kūrėjas.
Kaip manote, kur yra albumo viršelio vieta visame bendrame muzikos kūrimo procese?
Sutinku, kad albumo viršelis padeda geriau įsigilinti ir įsiklausyti į muziką, kuri yra albume. Ne veltui mes turime daug pojūčių kanalų. Vienas pagrindinių – klausa. Kitas labai svarbus – regėjimas. Turiu ryškų prisiminimą iš vaikystės: klausydavausi pasakų iš vinilo plokštelių. Viršeliuose esantys vaizdai taip giliai mane paveikė, kad net nulemdavo girdimos muzikos interpretaciją.
Esu pastebėjusi, kad dalis žmonių džiazo įrašus perka aklai, nežinodami turinio ir pavardžių, bet susižavėję viršeliu. Kaip jums atrodo, kiek albumo viršeliai prisideda prie muzikos pardavimo?
Sutinku, kad tai stipriai veikia, suteikia pirmą įspūdį. Tačiau šiame specifiniame segmente – laisvajame džiaze – vaizdas nėra pagrindinis pirkimo skatintojas. Dažniausiai žmonės perka atsižvelgdami į pavardes ar grupių pavadinimus.
Galbūt turite kokių nors savų metodų, kaip tobulinti „uoslę“ kuriant albumų viršelius? Ar žvalgotės rinkoje, stebite, kas gauna gerus įvertinimus, kas ypatingai perkama ir kt.?
Absoliučiai ne. Stebint tai, ką daro kiti, patys to nepastebėdami imame kopijuoti. Taip jau veikia žmogaus smegenys. Manau, kad neįmanoma sukurti kažką naujo ir kitokio, kai dizaineris savo galvą yra „prišiukšlinęs“ nereikalinga informacija ir pavyzdžiais. Kūrybai reikia vidinės švaros ir ramybės.
