Spektaklyje skirtingus vyrų ir moterų vaidmenis atlieka keturi VST aktoriai: Jevgenija Karpikova, Telmanas Ragimovas, Nikolajus Antonovas ir Jelena Juščenko.

– Kokių minčių jums kilo perskaičius pjesę?

– Telmanas. Pirma mintis – mano pjesės suvokimas nesutapo su režisierės vizija. Maniau – bus mistikos, siurrealizmo, o pats spektaklis bus „atmosferinis“. Monika Klimaitė šį kūrinį perskaitė kitaip: jis tapo lengvesnis ir artimesnis mūsų kasdienybei. Pasirodo, pjesėje – gan paprastos buitinės situacijos, kartais net linksmos. Ir man patiko, kad skaitydamas prašoviau.

– Jelena. Pamaniau, kad peršokti į skirtingas situacijas, persikūnyti į skirtingus personažus, išlikti emociškai judriu viso spektaklio metu, bus labai sunku.

– Jevgenija. Labai mėgstu prancūzų kiną ir man patinka, kad šioje pjesėje apie meilę kalbama buitiškai, per kasdienybę. Dėl mentaliteto ypatumų mes bijome apie meilę kalbėti atvirai. Tikiu, šis kūrinys padės įveikti kai kuriuos vidinius barjerus.

– Nikolajus. Paprastuose siužetuose slypi antras planas. Kūrinys leidžia perteikti žiūrovams gilesnes prasmes.

– Telmanas. Pjesės skambesį galima palyginti su grojimu baltais ir juodais pianino klavišais. Mums įprastos pjesės apie meilę melodijos grojamos baltais klavišais, o dramaturgas J. Pomerrat randa ir juodų klavišų tonus, girdimi pustoniai. Atrodo, kad siužetą jau žinai, bet jis suskamba kitaip.

– Spektaklyje iš dvidešimties scenų liko penkiolika. Kiekvienoje vis kita situacija ir kiti personažai. Ką reiškia taip greitai persikūnyti?

– Jevgenija. Nemanau, kad tai reikia vertinti kaip gilų dramatinį persikūnijimą – tai labiau eskizai, kuriuose matuojiesi tam tikrą personažą kaip kaukę, todėl tai nėra sunku, kaip galėtų atrodyti. Kad žiūrovas suprastų, jog naujoje scenoje pasirodo nauji personažai, naudojame tam tikrus aksesuarus: akinius, skareles, paltus ir pan.

– Nikolajus. Vaidini personažą, todėl kiekvieną kartą į jį gali parodyti savo požiūrį.

– Jelena. Aš, priešingai, esu linkusi pasinerti į vaidmenį, tačiau ši mano vidinė nuostata nesikerta su kolegų technika. Neiškrentame iš bendro registro, nepriklausomai nuo to, kaip ir kokius vidinius mechanizmus naudojame.

– Telmanas. Kai birželį pradėjome darbą su eskizais – pasirodymui reikėjo pasiruošti per penkias dienas – vaidinome labai lengvai ir atsipalaidavę (spektaklio eskizas buvo pristatytas birželį teatro laboratorijoje „Mes – Prancūzijaʼ23“ – aut. past.). O dabar, kai visaverčiam spektakliui pastatyti turėjome du mėnesius, nevalingai pasukome į rimtą dramą. Norėtųsi tą lengvumą išsaugoti ir premjeros metu.

– Spektaklyje visi vaidmenys yra pagrindiniai. Jūs – kvartetas. Ar kiekvienas asmeniškai matote ryškiausią vaidmenį?

– Telmanas. Yra ne vaidmenys, o mintys, kurios rezonuoja. Pavyzdžiui, vienoje scenoje nuskamba frazė „meilės negana“, nuo jos galvoje kažkas „užtrumpina“. Arba, pavyzdžiui, Jelenos frazė: „Vis dėlto nesmagu susituokusiems žmonėms nebūti tikriems, ar myli“. Scenos kontekste tarsi viskas suprantama: ji taip kalba, nes jai pasireiškia atminties sutrikimai. O jei pažiūrėtume į paprastos poros gyvenimą...

– Jelena. Šį personažą vaidinu ne kaip ligonę, o kaip sveiką žmogų. Beje, šioje minėtoje scenoje man labiausiai patinka sakinys: „Tada jis paklausė, iš ko ta meilė susidaro?“. Atsakiau, kad nieko apie tai nežinau, nes neįmanoma nupasakoti dalyko, kurio nepažįsti.

– Telmanas. Po šios scenos susimąstai – ar normalu, kai žmonės abejoja, kad myli.

– Jevgenija. Kiekviename personaže stengiuosi atrasti kažką artimo. Matyt, todėl, kad dar nepasiekiau stadijos, kuomet galėčiau vaidinti ką nors kitą, o ne save.

– Telmanas. Kitoje scenoje klausiama, ar gali mokytojas mylėti savo mokinį. Repeticijos metu pasidomėjau ChatGPT (dirbtinis intelektas – aut. past.): akimirką jis blokavo, o vėliau pradėjo aiškinti, kad gali, tik be seksualinio konteksto. Atsakymas priminė pasiteisinimą. Vadinasi, šiuo atveju negalima vartoti žodžio „mylėti“, tabu. Štai ir problema – ar galima tiesiog pasakyti „myliu“?

– Nikolajus. Dabar vyrauja ne potekstės, o asociacijos. Ir iškart – smerkimas.

– Jei sudėtume scenų pavadinimus eilės tvarka, gautume savotišką istoriją: skyrybos – dalis manęs – buitis – išsiskyrimas – vedybos ir t. t. Kas vienija šiuos visų istorijų vyrus ir moteris?

– Telmanas. Kiekvienas jų turi savo meilės suvokimą. Deja, jis nesutampa: kiekvieno žmogaus meilės formulė turi savo atspalvius ir pustonius.

– Jelena. Herojus vienija meilė, sudaryta iš šukių – kaip diskotekos rutulyje. Žiūri ir matai, kad vienoje šukėje – viena situacija, kitoje – kita. Toks sulipdytas rutulys, kuriame visi atsispindime, juk meilė turi daug veidų – vieno vardiklio nėra.

– Ar žmogus gali skaudinti mylimąjį?

– Telmanas. Mylintys žmonės palaiko giliausią ryšį. Jei esi žmogui abejingas, jis negali tavęs įskaudinti, o kuo santykis su žmogumi gilesnis, tuo esate pažeidžiamesni, vadinasi, sukelti skausmą yra lengviausia. Beje, taip pat lengva suteikti ir laimę.

– Jevgenija. Viskas priklauso nuo žmogaus atvirumo. Paprasta įžeisti ir įskaudinti, jei žmogus viską laiko savyje ir nepasipasakoja, kas vyksta jo viduje.

– Vienoje J. Pommerat scenoje nuskamba mintis: „laimės reikia ieškoti savyje, o ne meilėje“. Ar meilė ir laimė susiję, ar gali egzistuoti vienas be kito?

– Jevgenija. Mano supratimu, laimė – tai meilė sau, todėl nežinau, kaip gali būti laimingas be meilės. Meilė sukuria harmoniją su savimi ir pasauliu.

– Telmanas. Ieškoti laimės reikia meilėje, o meilės – savyje. Meilė nepriklauso nuo objekto. Gebėjimo mylėti reikia ieškoti ir ugdyti savyje. Netikiu, kad gali staiga išmokti mylėti. Pirmiausia išmoksti, o tik tada atsiranda žmogus, kurį įsimyli.

– Jevgenija. Tikiu, kad jei sukurtum dešimties žmonių komuną, galiausiai surastum, ką pamilti. Jei komuna sumažėtų iki šešių ar keturių žmonių, bus tas pats. Tai – mūsų prigimtyje.

– Jelena. Niekada nesupratau, kas yra meilė sau. Tikrai žinau, kad man tai nesuteiks laimės. Nesutinku, kad jei mane apgyvendintų komunoje, aš tikrai ką nors pamilčiau arba kažkas pamiltų mane. Mylėti – dovana iš aukščiau. Mylėti teatrą – irgi dovana. Neturime tokio „ką norėjome, tą ir pamilome“ arsenalo. Šis jausmas ateina iš kažkur. Ką turėtų daryti žmonės, kuriems meilė neskirta? Ar jie gali būti laimingi?

– Telmanas. Yra žinomas eksperimentas „36 klausimai, norint įsimylėti“: jei žmonės juos užduoda vienas kitam, gali pajusti ryšį, kurį vieni vadins meile, o kiti – ne.

– J. Pommerat įkvėpė Ingmaro Bergmano filmas „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Tarkim, epizodas „Skyrybos“ nurašytas tiesiog iš filmo. O kas jus įkvėpė statant spektaklį?

– Telmanas. Tekstas – jis suprantamas, įdomus ir be teatrinio patoso.

– Nikolajus. Sakyčiau, ne tekstas, o situacijos. Pjesės kalba paprasta, tačiau prisirankioti iš jos sentencijų labai lengva.

– Jelena. O mane įkvėpė viltis, kad mums pavyks kažkas gero.

– Jevgenija. Mane įkvepia prancūzų kinas. Jei šį tekstą pritaikytume filmų „Nuostabi epocha“ („La Belle Époque“, rež. Nicolas Bedos) arba „Toks gyvenimas“ („Le Sens de la fête“, rež. Olivier Nakache) personažams, skambėtų labai organiškai. Prancūzai taip ir gyvena, o pasaulį mato kitaip nei mes.

– Ar mūsų pasaulio suvokimas labai skiriasi nuo prancūzų?

– Jevgenija. Jis kitoks. Mūsų kultūroje nėra įprasta atvirai kalbėti apie meilę. Bet kurioje prancūzų komedijoje atskleidžiama daug mums keistų ryšių, meilės trikampių – ir visa tai suvokiama labai normaliai. Norėčiau pabrėžti, kad tai – komedijos. Mūsų kultūroje visos meilės dramos vyksta melodramatiškai.

– Nikolajus. Prancūzijoje, Danijoje ir Švedijoje žmonės mieliau gyvena kaime, šeimose, kur visi draugauja ir susitinka. Mūsų kultūroje meilė ir šeima – uždaros temos, tarsi asmeninė erdvė, į kurią geriau nesikišti.

– Spektaklyje žiūrovai yra itin arti aktorių – erdviškai ir fiziškai. Per visą scenos perimetrą jus supa žiūrovai. Ar toks artumas trukdo ar padeda?

– Jevgenija. Nepaisant žiūrovo artumo, mes su juo kontakto neturime – negalime sugriauti ketvirtos sienos, kas šiek tiek erzina. Šis artumas įkrauna ir jaudina. Tai suteikia ypatingo skonio ir adrenalino.

– Jelena. Man teatras yra aktoriai su koturnomis, jie turėtų kalbėti apie gražius, šviesius ir amžinus dalykus. Žiūrovui visada įdomu, kaip viskas vyksta scenoje. Šiame spektaklyje į teatrą perkėlėme kinematografinį principą: žiūrovas viską galės pamatyti iš arčiau – net veido raumenis.

– Jevgenija. Tai imersyvu, tarsi žiūrovas būtų filmavimo aikštelėje ir stebėtų procesą.

– Ar žiūrovas jausis patogiai?

– Jelena. Iš pradžių bus nesmagu.

– Jevgenija. Žiūrovų laimei, bilietai parduodami be nurodytų vietų, jos laisvai pasirenkamos, todėl kiekvienas galės pasirinkti sau patogią vietą.

– Telmanas. Spektaklyje keliame klausimus, apie kuriuos nėra įprasta kalbėti – kalbame apie meilę. Mes kalbame. Todėl nepatogumas, kuris gali kilti žiūrovui, dera su spektaklio medžiaga.

– Nikolajus. Norom nenorom tampi šio pokalbio dalyviu.

– Jelena. Žiūrovas įtraukiamas į intymiausią aplinką – nereikia su juo flirtuoti ar pralaužti ketvirtąją sieną. Jis dalyvaus vyksme be mūsų pastangų.

– Ar įmanomas dviejų Korėjų susijungimas? Ar pavadinimas padeda jums geriau suprasti personažus?

– Nikolajus. Įžvelgiu paradoksą: suprantame susivienijimo neįmanomumą, bet kartu to ir siekiame. Tai panašu į skirtingai įkrautų dalelių judėjimą. Štai kodėl pavadinimas paradoksalus: pjesė apie meilę, o pavadinimas apie geopolitiką.

– Ar pavadinimas nesuklaidins, neatbaidys žiūrovų?

– Telmanas. Puikus pavadinimas! Pavadintume „Meilės paradoksai“, salė būtų tuščia.

– Jevgenija. Eskizų peržiūroje nerodėme scenos, kurioje pjesės pavadinimas būtų paaiškintas, tačiau publika šią metaforą suprato. Tikiu, kad abiejų Korėjų susijungimas kada nors įvyks, juk dvi Vokietijos tai susivienijo. Tai ir yra esmė – viskas įmanoma, tik reikia laiko, kantrybės, pastangų, bendravimo ir supratimo.

– Ar žiūrovai iš spektaklio išeis gavę atsakymus?

– Jelena. Turėtų išeiti suvokdami, kad pasižiūrėjo kažką gero, svarbaus, nepamirštamo. Mes kaip menininkai turime išsiųsti žinutę, bet nežinome, kaip ją iššifruos žiūrovas. Mūsų užduotis – išsiųsti.

– Jevgenija. Visada noriu, kad tai paliestų bent vieną žiūrovą. Giliai, kad įvyktų savotiška psichoterapija, o išėjęs iš salės pasakytų: „Šioje scenoje – aš!“ Jei tai paliečia bent vieną žmogų, tai jau sėkmė.

– Telmanas. Neįdomu, kai teatras duoda konkrečius atsakymus. Klausimai skatina mąstyti, o atsakymai – ne. Deja, dabar daugelis nori gauti tikslius nurodymus – ne veltui „YouTube“ apstu vaizdo įrašų apie dešimt būdų, kaip ką nors padaryti ar pasiekti. Smegenys nori supaprastinto kelio. Sąmoningas žiūrovas turėtų suvokti, kur gali nuvesti šis supaprastinimas.

– Jevgenija.
Į jokį klausimą nėra vieno atsakymo. Ypač kai tai susiję su jausmais. Meilė nėra matematika.

Aktorius kalbino Anastasija Archipova

Pirmieji premjeriniai spektakliai įvyko spalio 20, 21 dienomis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt