Nori parodyti Vilniaus veidą, kuris keičiasi akyse

Paklaustas, kas įkvėpė fiksuoti Vilnių, pasitelkiant meninę fotografiją, V. Tamošiūnas svarstė, kad tai iš dalies susiję su jo profesija: „Esu violončelistas, muzikas, jau beveik trisdešimt metų groju šv. Kristoforo kameriniame orkestre. Muzikiniai vaizdai ir yra mūsų kasdieniniai – regimieji vaizdai. Vilniuje gyvenu taip pat virš trisdešimt metų, laikau save vilniečiu, matau, kaip jis keičiasi, koks jis dinamiškas. Yra, kas jau stovi šimtmečiais, o kas – čia ir dabar. Tai norisi užfiksuoti, parodyti tą veidą, kuris keičiasi tiesiog mūsų akyse.“
Vaidas Tamošiūnas, paroda „Šviesa ir ritmas Vilniaus atvaizduose“ M. K. Čiuorlionio namuose

Tačiau V. Tamošiūnas pažymėjo, kad muzikos kūriniai ir užfiksuoti vaizdai fotografijose neturi tiesioginio ryšio.
„Šiuo atveju, nėra susiję. Nėra taip, kad kažką sugrojau ir tai [atspindi] kažkoks vaizdas. Taip, visada yra muzikinis vaizdinys, bet truputį juos atsieju. Tiesiog grodamas negalvoju apie Vilniaus vaizdinius, o fotografuodamas neįsivaizduoju kažkokio muzikinio įvaizdžio... Vis dėlto, muzikinėje srityje esu profesionalas, o fotografija – labiau mano hobis“, – sakė pašnekovas.
Vaidas Tamošiūnas

Muzika, kaip ir fotografija – taip pat būna ir alternatyvi, ir eksperimentinė, – pasidalinu pastebėjimu.

„Taip! Dažniausiai atlieku klasikinę muziką, šiuolaikinių kompozitorių kūrinius, bet iš principo, – domiuosi absoliučiai visa muzika. Man įdomu ir rokas, ir džiazo įvairiausios kryptys, ir kokybiškas popsas... Mano skonis neapsiriboja vien didžiąja klasika – Bacho, Mocarto muzika, ir t.t. Mano akiratis platus, taip ir turėtų būti. Reiktų domėtis, jeigu gyvenime nori turėti harmoniją ir supratimą apie grožį, – pažymėjo jis. – Stengiuosi būti žingeidus, man viskas įdomu, norisi daug ką pabandyti. Taip, visko per savo gyvenimą nespėsi, bet... stengtis reikia.“

Ar ir V. Tamošiūnui vaikystėje teko iškęsti kankynę, apie kurią kalba kiti muzikai – vietoj siautėjimo su bendraamžiais – griežta dienotvarkė muzikos mokykloje?

„Be jokios abejonės! Visi per šitai praėję... Kaip ir daugumą vaikų, į muzikinį kelią nukreipė tėvai. Žinoma, buvo kankynė, seilės varvinimas per langą, kai vaikai žaidžia futbolą, o tu turi natas groti. Šiuo metu dirbu ir pedagoginį darbą, matau vaikus, juos puikiai suprantu. Kartais pats save pagaunu [jų pagailint], bet sau sakau, prisimink save, kaip ir kas buvo... Bet viskas ateina palaipsniui, jeigu ateis rezultatai – tęsi toliau. Ko gero, be muzikos nieko daugiau nemokėčiau daryti gyvenime. Septynerių kaip pradėjau groti, ši epopėja tęsiasi iki šiol. <...>Violončelė nėra lengviausias instrumentas, nėra lengviausia duona, bet viską atperka buvimas ant scenos, ryšys su klausytoju, pats procesas kūrinio ruošimo, muzikos supratimo, ritmo“, – tikino muzikas.
Vaidas Tamošiūnas

Ir savęs, ir kantrybės išbandymas

Sudėtingesnę, daug laiko reikalaujančią analoginę fotografiją pasirinkęs V. Tamošiūnas sako,
kad tai ir savęs, ir kantrybės išbandymas.

„Tie lėti procesai labai šaunūs. Bet, konkrečiu atveju, kalbant apie parodą M. K. Čiurlionio namuose – eksponuoju dvejopus darbus. Dalis darbų daryti su pinhole (kamera be objektyvo su skylute), ir analoginiu būdu – juostele, pabrėžiant Vilniaus patirtį, metus. Analoginė fotografija įpareigoja įsižiūrėti atidžiau, galvoti giliau, neskubėti ir pamatyti galbūt kažko daugiau O kita dalis – daryta su skaitmena. 21 a., nėra ko bijoti technologijų, tai dar viena išraiškos priemonė, ji gali būti labai sėkminga ir paveiki, tik, žinoma, nereikia perlenkti lazdos, kaip ir visur. <...> Su telefonu ar skaitmeniniu fotoaparatu – pyškink kiek nori, o vėliau ištrinsi, ko nereikia. Nors tiesą sakant, aš telefono kamerą dažnai naudoju, dažniausiai man ji kaip užrašų knygutė, eskizų sąsiuvinis“, – pažymėjo muzikas.

Mintys nuolat verda

Taip sutapo, kad M. K. Čiurlionio namuose – ne vienintelė Vilniuje veikianti V. Tamošiūno paroda. Praeitą penktadienį muzikas atidarė kitos tematikos parodą. Galerijoje „Šofar“ eksponuojami darbai sukurti naudojant soliarigrafijos, arba kitaip – soliaografijos būdą. Kaip sakė pašnekovas, abi parodos skirtingos, tad džiugina, kad buvo galima parodyti abejas puses, du būdus, kaip galima fiksuoti vaizdus, atsiminimus, jausmus.
Vaidas Tamošiūnas, paroda galerijoje „Šofar“ – „Saulėračiai“

„Soliarigrafija – tokia technika, kai yra fiksuojamas saulės takas – pusę metų ir daugiau. Į skardinę dedamas fotopopierius, padaroma maža skylutė, jis pakabinamas ant stulpo, ir paliekamas pusei metų. Tada saulė tiesiog išdegina popieriuje visą šešių mėnesių kelią – kyla, leidžiasi – debesuota ar ne... Vaizdai sukurti mano sodyboje Sundakuose. Profesionalūs fotografai, kuriuos pažįstu, jie taip švelniai, ironiškai per dantį traukia, sakydami, kad „pasidarei tiesiog fotografijos pirmūnas, net pas mus taip nebūdavo, kad kas nors iškart dvi parodas atidarytų!“. Aš juokiuos, draugai sako – tai kitą savaitę susitinkam? Ne, sakau, kitą savaitę naujos parodos nebus – negalima taip iškart išsitaškyti... Tegu praeina laiko. Bet mintys nuolat verda. Žiūrėsime. Procesai vyksta. <...> Reikėjo atsispausti darbus, įrėminti – viskas už savo pinigus, bet visa tai niekai – atperka žmonių įspūdžiai, padrąsinimai, palaikymai. Ypač mano žmonos Dalios ( Dalia Tamošiūnienė taip pat muzikė, groja smuiku Nacionaliniame simfoniniame orkestre, – aut. past.) – visame šiame procese“, – apie palaikymą kalbėjo V. Tamošiūnas.

Gyvenimas sukasi aplink senamiestį

Fotografiniams eksperimentams, pašnekovas tęsė, iš lietuvių fotomenininkų įkvėpė Gintautas Trimakas, Remigijus Treigys: „Man artima jų estetika. Menininkė Dovilė Dagienė – mano mokytoja, per ją priartėjau prie visų šitų dalykų. Manau, kad bet kurioje kūrybos srityje mokomės vieni iš kitų. Esame bendruomenė – turime dalintis, ir dalinamės – grožiais, gėriais.“

Paklaustas, kurią Vilniaus vietą yra labiausiai pamėgęs, kas dažniausiai tampa „fotografavimo aikštele“, V. Tamošiūnas atviravo, kad visas jo gyvenimas daugiausiai sukasi aplink senamiestį, Užupyje: „Turbūt taip savaime išėjo... Čia esu daug kur išlandžiojęs, šitos vietos man arčiausiai. Stovi barokinė bažnyčia, o vos pasukus už kampo – apgriuvęs sandėliukas, yra iš ko rinktis.“

V. Tamošiūnas gimė 1973-iaisiais. 1980 – 1991 m. mokėsi Kauno Juozo Naujalio vidurinėje meno mokykloje. 1991 – 1997 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prof. Silvijos Sondeckienės violončelės klasėje, kur įgijo muzikos atlikėjo ir pedagogo magistro laipsnius. 1993 – 1994 m. dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Nuo 1995 m. yra Šv. Kristoforo kamerinio orkestro narys.

V. Tamošiūno fotografijų paroda „Šviesa ir ritmas Vilniaus atvaizduose“ M. K. Čiurlionio namuose (Savičiaus g. 11, Vilnius) vyks iki kovo 29 d., Žydų kultūros ir informacijos centro galerijoje „Šofar“ (Mėsinių g. 3 A, Vilnius) „Saulėraščiai“ vyks iki kovo 2 d.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt