Augusto Kalpoko paveikslas bei dvaro aplinkos vaizdai ryškiausiai išliko jo dukters Aleksandros Jasinavičienės atmintyje. Devintąją dešimtį įpusėjusi, tris dukteris užauginusi, 6 anūkų ir 7 proanūkių sulaukusi senolė jau daugelį metų nevaikšto. Tačiau pradėjus kalbėti apie tėvelį ir tolimą vaikystę, jos veidas praskaidrėja.
Moteris atverčia šeimos albumą, kuriame įklijuotos ir paskutinio Rusijos caro Nikolajaus II šeimos, ir grafų Pšezdzieckių nuotraukos.
Paties caro A.Kalpokas gal ir nepažinojo, tačiau jo žmoną bei dukteris – veikiausiai.
Dvidešimt metų Pšezdieckiams tarnavusio dvaro virėjo istorija verta rašytojo plunksnos. Jis buvo ne tik virtuvės paslapčių žinovas, bet ir tragiškų XX a. istorijos verpetų liudininkas: iš arti matė tris karus, Rusijos raudonąją revoliuciją, sovietinę okupaciją.
Vilkolių kaime (Rokiškio r.), valstiečio šeimoje, užaugęs jaunuolis gimtuosius namus paliko dėl tuo metu įprastų aplinkybių: brolių ir seserų iš viso - dvylika, o ūkio žemės – tik vienas gabalas, mažais kąsneliais jo raikyti nevalia. Augustas virtuvės mokiniu tarnavo Kurmenės dvare (Latvijos teritorijoje), ten sutiko savo išrinktąją Sofiją. Mergina buvo kilusi iš Rygos, aštuonių vaikų šeimos. Buvo ne tik labai graži, bet ir išsimokslinusi, mokėjo net kelias užsienio kalbas.
Jauną virėją iš Kurmenės dvaro carinė kariuomenė net du kartus pašaukė atlikti karinę prievolę: Rusijos–Turkijos ir Pirmojo pasaulinio karo metais. Augusto profesijos žmonės neprapuola. Petrograde jam buvo pasiūlyta dirbti imperatoriškosios ligoninės virėju. Romanovų dinastijos atstovės, ypač caraitės, ligoninėje buvo dažnos viešnios.
Petrograde Augustas buvo jau ne vienas, o su jauna savo žmona Sofija, čia jiems gimė du vaikai (vėliau, Lietuvoje, jie susilaukė dar penkių). Likimas į Rusijos širdį buvo nuvedęs ir Augusto sesers šeimą.
Dvaras – gimtieji namai
Kalpokai į Lietuvą grįžo 1919-aisiais. Kurmenės dvaro rekomendaciją turinčiam Augustui darbo vieta atsirado ir pas grafą Joną Aleksandrą Pšezdzieckį.
Šeimai tai buvęs šviesiausias gyvenimo tarpsnis. Dvaro sodyba klegėjo nuo vaikų balsų – čia nestigo tarnautojų, turinčių gausias šeimas. „Beje, jai ir dviem jos sesutėms Rokiškio dvaras tapo gimtuoju, mat jos ir gimė čia, pačiuose rūmuose - „palociuje“.
Grafai buvę paprasti žmonės: neišdidūs, neišrankūs valgiui. Augustas Kalpokas turėdavo progą pademonstruoti savo gebėjimus pokylių metu. Atvykdavo Radvilos, Sapiegos – juk dvaro šeimininkė Hermancija buvo kunigaikštytė Sapiegaitė. Tokiomis progomis virėjas kepdavo ir šakočius, ir mozūrus. O šiokiadieniais grafai rinkosi gana kuklų valgiaraštį. Nelepino ir savo penkių vaikų: valgis būdavo kuklus, patiekiama triskart per dieną ir tik nustatytu laiku.
Aleksandra prisimena tokį vaikystės vaizdą: ji, šešerių septynerių metų, vaikas, iš namų neša tetos kepamus blynus grafaičiui Aleksandrui (tuo metu gal penkiolikmečiui), besislepiančiam už augių serbentų. Tokio maisto ant dvarininkų stalo nebūdavo, o gal paaugliui patiekiamo maisto ne visada pakakdavo.
Žinoma, dvaro tarnautojų vaikai rūmuose nesipainiodavo, išlaikydavo pagarbų atstumą.
Grafienė Hermancija buvusi labai graži moteris. Pakirsdavo gana anksti – aštuntą ryto jau važiuodavo į bažnyčią. Tik ji, Aleksandra, ponios šiek tiek privengdavo, mat nenorėdavo rankos bučiuoti...
Praradimų metai
Sovietinė okupacija Pšezdieckių šeimai reiškė praradimus. Ne tik turto. Pasitraukti iš Lietuvos spėjo ne visi grafai: vaikai jau buvo suaugę, palikę tėvų namus.
Grafas Jonas Aleksandras 1944-aisiais žuvo Varšuvos sukilimo metu. Tais pačiais metais Vilniuje nuo džiovos mirė jo sūnus Aleksandras (jis vienintelis iš vaikų buvo spėjęs vesti ir susilaukti vaikų; dvi jo dukterys, Marija ir Ana, gyvena Lenkijoje, porą kartų buvo atvykusios į Rokiškio dvarą). Po metų Vorošilovo šachtoje, lageryje Nr. 240, mirė vyriausiasis grafų sūnus Antanas. 1947-aisiais Varšuvoje užgeso grafienės gyvybė. Visus pergyveno tik grafaitės, į Lenkiją pasitraukusios kartu su tėvais. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jos nesulaukė. Palikuonių neturėjo.
Sovietinė okupacija pakeitė ir Kalpokų šeimos gyvenimą. Dvaro virėjo sesers gausios šeimos (tos pačios, kuri gyveno Petrograde, o vėliau Kaune) vaikai buvo ištremti į Sibirą. Dingo be pėdsako. pusbrolis kariūnas. Augusto Kalpoko šeimos tremtis nepalietė, tačiau aršiausiais represijų metais ne vienam iš jų teko slapstytis ar pasitraukti į užsienį.
Apie dešimt metų nuo kagėbistų slapstėsi ir Aleksandra Kalpokaitė.
Prasidėjus karui, ji ką tik buvo baigusi gimnaziją. Provizorius paprašė patalkinti vaistinėje - nesą kam dirbti. Mergina sutiko, vėliau baigė farmacininko padėjėjo kursus. Vaistinėje įgytų žinių bei pačių vaistų netrukus prireikė partizanams. „Tada kaip kas galėjo, taip jiems ir padėjo“, - apie savo bendradarbiavimą su partizanais kukliai kalba senolė. Dar buvo giminaitė, kurią partizanai, gelbėdami nuo kalėjimo, išnešė tiesiog iš ligoninės operacinės. Aleksandrą paprašė priglausti. Tuo metu ji Kaune studijavo mediciną. Studijos nutrūko antrame kurse, kai studentai perspėjo laiškeliu: „Tavęs ieško“. Atėjo perspėjimas ir iš tėvų namų, kad negrįžtų. Taip prasidėjo dešimt slapstymosi metų.
Tai laikas, tarsi iškritęs iš gyvenimo. Ji nepalaikė ryšių su tėvais, kurie dar karo metais grįžo gyventi į Vilkolius. Visuomenėje stengėsi išlikti nepastebima. Studijos taip ir liko nebaigtos.
Šeimos paslaptis
Karo metais Augustas Kalpokas su žmona ir jauniausiuoju sūnumi Leonu grįžo į tėviškę, Vilkolius: brolis ūkininkas broliškai padalijo žemę. Tačiau ūkininkauti buvo lemta trumpai. Sugrįžusi sovietinė valdžia nacionalizavo žemę bei gyvulius. Buvęs dvaro virėjas sulaukė aštuoniasdešimties metų. Sofija Kalpokienė savo vyrą pergyveno dešimtmečiu. Vilkolių kaimo gyventojams ji buvo šviesulys. Kam nors susirgus, pagelbėdavo vaistais. Buvo ir vertėja, ir prašymų rašytoja. Iš savo anytos perėmė tradiciją sodyboje rengti gegužines, birželines pamaldas. „Po darbų susirinkdavo keli kaimai. Būdavo giedamos gegužinės pamaldos, po visų tų litanijų jaunimas padainuodavo ir papolitikuodavo“, - pasakoja A.Jasinavičienė. Valdžiai nepatiko, bet Sofija Kalpokienė atšaudavo: „Mano namai – ką noriu, tą darau“. Kartą kolchozo pirmininkas atsiuntė traktorių, ir šis nuvertė diendaržį.
Niekas nežinojo apie dar vieną paslaptį: saugomas kai kurias dvarininkų Pšezdzieckių vertybes: nuotraukas, indus, sidabrą, prabangias suknias. Tarp jų buvo, pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje iš rausvo aksomo pasiūta, gausiai dekoruota varpo formos suknelė, dvare saugota kaip relikvija. Įspūdinga juoda vakarinė suknelė, kurią kunigaikštytė Hermancija Sapiegaitė XX a. pradžioje atsigabeno tekėdama už grafo – tai suknelė, skirta ne dėvėti, o dvaro meno vertybių kolekcijai papildyti.
Ponia Aleksandra mano, jog jų šeimos saugotas turtas tėra smulkmena („Gal grafienė ir paliko kokį lagaminą...“). Buvę dvare grafams ir kur kas artimesnių tarnautojų.
Dovanojo muziejui
Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Onutė Mackevičienė gerai žino Kalpokų šeimą, prisimena ir Sofiją Kalpokienę. Pasak jos, ši moteris išsiskyrė iš minios – buvo Smetonos laikų dama: nuoširdi ir išdidi, paprasta ir neprasta, išlavintų manierų.
Sovietų sąjungoje buvo prasidėjęs atšilimas, kai ponia Sofija su sūnumi Lionginu į muziejų atnešė pirmąsias išsaugotas vertybes. Ir paskui neretai skambindavo muziejui, siūlydama senų nuotraukų ar kitų praeitį liudijančių daiktų. Neieškodamos asmeninės naudos, muziejui išsaugotas vertybes dovanojo ar už simbolinę kainą perleido ir Kalpokų dukterys, anūkė.
„Jei ne tokie žmonės, būtume labai daug praradę kaip valstybė“, - sako O.Mackevičienė, turėdama omenyje dvarų kuklius ir šviesius žmones, kurie per istorijos negandas išsaugojo dvarų kultūrą bylojančius daiktus. Muziejui jų dovanojo ne tik dvaro virėjo šeima, bet ir auklė Julija Kietytė, ir liokajus Jonas Petrulis. Muziejuje saugomų daiktų vertę pinigais išmatuoti sunku.
Šiuo metu dvaro rūmuose vyksta rekonstrukcija. Muziejininkai viliasi, kad, ją užbaigus, pavyks įgyvendinti idėją atgaivinti dvaro virtuvę. Kada nors toje pačioje patalpoje, kurioje dirbo Augustas Kalpokas, vėl pakvips pagal senovinius receptus ruošiamo maisto aromatas. Paragauti patiekalų galės kiekvienas panorėjusysis.
