Pasak organizatorių pranešimo spaudai, ketvirtadienį “SPA Vilniaus” salėje išvysime sostinėje retai rodomą jaunųjų Aido Giniočio auklėtinių spektaklį “Atviras ratas”. Gimęs studijų metu, jis tapo itin populiarus. Vilniuje į šį spektaklį sunkiai galima gauti bilietus.
Jaunuoliai, sėdėdami ratu tarp žiūrovų, prisimena savo vaikystės ir paauglystės istorijas, pirmąsias meiles, muštynes, bučinius. Prisimindami praeitį, atkurdami situacijas, būsimieji aktoriai bando išpažinti save, prakalbėti atvira teatrine kalba. Nors šiuos pasakojimus stebi žiūrovai, projekto autoriai įvardija tai ne kaip spektaklį, o kaip teatro laboratoriją, nes tai nuolat besikeičiantis procesas.
Per save jie pasakoja ir apie kitus, bando gydytis ir gydyti teatru. Supranti, jog tas ratas – tai dar ir nesibaigianti gyvenimo akimirkų dėlionė, apie kurias tu jau pamiršai, bet su kažkuo, kažkur kitur, kitu laiku jos nutiko. Tik čia viso vaidinimo metu aidi juokas. Juokiamės kartu su jaunaisiais aktoriais, jų pasakojimuose į savo atpažintą patirtį žvelgdami iš saugios perspektyvos.
Penktadienį laukia pažintis su Nacionalinio teatro „kasos pasididžiavimu“ – teatro vadovo Adolfo Večerskio režisuota situacijų komedija „Meilė pagal grafiką“. Džonas Smitas, paprastas Londono taksistas, turi savo mašiną ir pats sau nustato darbo laiką, jo gyvenimas visiškai įprastas, išskyrus tai, kad jis turi dvi žmonas – Merę ir Barbarą.
Sykį, mėgindamas apginti pagyvenusią moterį, jis sumušamas ir netenka sąmonės. Atsipeikėjusį Džoną Smitą policininkas Trautonas nugabena pas Merę, nors pagal grafiką tą vakarą jis turėjo grįžti pas Barbarą. Viena melagystė veja kitą, kol prisistato kitas policininkas, detektyvas Porterhauzas – pasirodo, sumuštas dar vienas taksistas, taip pat Džonas Smitas...
Komedija – puiki dirva aktorių meistriškumui pasireikšti, tuo labiau, kad šio žanro mūsų scenoje labai trūksta. Šis spektaklis atskleidė ne vieno aktoriaus komedines talento puses. Net rimtasis aktorius Evaldas Jaras prisipažįsta: „Man patinka tas žanras. „Meilė pagal grafiką“ – tikras vodevilis be jokių paslėptų minčių. Paprastai vodevilyje imamas vienas Dievo įsakymas, šiuo atveju – „Nemeluok“, ir viskas sukasi apie nesugebėjimą jo laikytis. Neslegia jokios giluminės mintys, kurias dar reikia ištraukti į dienos šviesą. Aktorius privalo tiesiog atsipalaiduoti, patirti malonumą ir dar jį perteikti kitam.
Užtai visi jaučiasi laisvi. Kartu su aktoriais daug „dirba“ ir dramaturgas. Kai kada galima tiesiog pailsėti, leisti „kalbėti“ autoriui, taip gerai viskas parašyta.“
Aktoriams netenka laukti, kol publika išgirs kiekvieną repliką ir iš jos ligi valiai pasijuoks - kitaip spektaklis užsitęstų. O žiūrovai, žinodami, kad kažką juokingo praleido, eina į „Meilę pagal grafiką“ po kelis kartus.
Jauniausias šiame spektaklyje vaidinantis aktorius Marius Jampolskis sako: „Man dar ir todėl neatsibosta čia vaidinti, kad publika kaskart reaguoja į tai, ko praėjusį kartą galbūt per juoką nepastebėjo. Čia tikrai yra nemažai to, iš ko dar nespėta pasijuokti.“
Atradimų triumfas
Šeštadieninis Šiaulių dramos teatro spektaklis vilioja jau savo pavadinimu – „Daktaras ir Mangaryta“. Pagal formą ir turinį jis gali pasirodyti keistas ir neįprastas jau vien dėl to, kad jo literatūrinį pagrindą sudaro Jono Basanavičiaus surinktos vulgariosios pasakos. Šalia pasakiškų siužetų ir jų šmaikščių personažų - velnių, angelų, galvažudžių ir kunigų iškyla romantiška bei dramatiška Jono Basanavičiaus ir Eleonoros Mohl meilės istorija, kurios literatūriniu šaltiniu yra jų dienoraščių autentiški faktai.
Derinami, rodos, nesuderinami dalykai. Tai gal ir rizikinga, tačiau, pasak režisieriaus Vytauto V.Landsbergio, visa gyvenime randasi iš vieno šaltinio, todėl turi teisę būti šalia grožis ir bjaurastis, meilė ir neapykanta, velnias ir angelas. Lengvai ir žaismingai pereinama nuo vieno siužeto prie kito, nuo temos prie temos, nuo komedijos prie dramos.
Tai - žaidimas, kuris žiūrovui suteikia galimybę atsipalaiduoti, užmiršti visiems bendrus rūpesčius ir pažaisti, bent mintyse.
Kritika apie šį spektaklį rašė: "Daktaras ir Mangaryta" – tai lietuviškasis Pirosmanis. Sceną persmelkia liaudies kūryba, kažkokia neapsakoma palaima užlieja širdį, o žiūrovai nesiliauja juoktis visą spektaklį. "Daktare ir Mangarytoje" režisierius be jokių sceninių įmantrybių ar techninių gudrybių kaip alchemikas sulieja šiuos nesusisiekiančius pasaulius: mirusieji čia pat prisikelia – čia pat numiršta, čia pat dangus – čia pat pragaras.
Viskas eina sykiu: blogybės su dorybėmis, nuodėmės su atgaila. Net žmogžudys panoro patekti į dangų. Režisierius jo griežtai neteisia, tačiau į dangų taip pat neįleidžia, o duoda pasėdėti ant slenksčio, pažiūrėti į savo buvusius pažįstamus.
Puikus V.V. Landsbergio humoro jausmas taip pat laiduoja sėkmę jo spektakliui. „Daktaras ir Margaryta" prikelia Joną Basanavičių naujam gyvenimui. Paprasčiausiai pasakyta, kad jis niekada ir nebuvo numiręs. Tiesiog mes buvom nuvalkioję jo pavardę, o tikruosius darbus pamiršę.
Sekmadienį naują poezijos skambesį džiazo vakare „Kolonadoje“ pristatys poezijos „samurajus“ Rolandas Rastauskas ir perkusijos virtuozas Arkadijus Gotesmanas . Žymaus Lietuvos dramaturgo, poeto ir eseisto Rolando Rastausko (RoRa) ir pasaulinio garso perkusininko Arkadijaus Gotesmano jungtinis projektas „Jazz Poetry“ atgaivina bytnikų epochos džiazo poezijos tradicijas. Poetinis tekstas gimsta čia ir dabar, lydimas į jį reaguojančio būgnininko improvizacijų.
Balso ir perkusijos dialogas klausytojų akivaizdoje išgyvena keletą tapsmo stadijų: atsargaus įsiklausymo, pirmojo susilietimo įtampos ir galop svaigios savitarpio supratimo palaimos. 2006 metais programa įrašyta į kompaktinį diską ir transliuota Lietuvos radijo teatre. O gausiai aprašytoje ir skaitytojų nusiaubtoje šių metų Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta ir šio tandemo naujagimis – poezijos knyga „Metimas“ su kompaktine plokštele. Koncerto metu Druskininkuose bus galimą ją įsigyti.
Dar kitą savaitę Druskininkų teatro festivalyje – popietė visai šeimai su Vilniaus „Lėlės“ teatru, teatro grandas Regimantas Adomaitis Mažojo teatro spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“, aktoriniu meistriškumu žavintis Janimo teatro ir Jono Vaitkaus „Pagalvinis“ ir Klaipėdos dramos teatro primadonos viename iš paskutiniųjų režisierės Dalios Tamulevičiūtės spektaklių „Viskas apie moteris“.
