Dokumentinis filmas „Nepriklausomybės gvardija“ įamžino lemtingus Lietuvai įvykius: šalį ir Aukščiausiąją tarybą buvo pasiryžę ginti net plikomis rankomis

Kino teatre „Pasaka“ pristatyta dokumentinio filmo „Nepriklausomybės gvardija“ premjera. Filmas sukurtas pagal Artūro A. Skučo, vieno iš nacionalinio išsivadavimo iš sovietų okupacijos lyderių, to paties pavadinimo knygą. „Nepriklausomybės Gvardija“ – tai istorija apie lemtingus 1988–1993 metų įvykius ir žmones. Patriotiniam sambūriui, neoficialiai vadinamam „Nepriklausomybės Gvardija“, priklausę savanoriai vėliau sudarė Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus branduolį. Kaip sakė viena šio dokumentinio filmo kūrėjų Inga Liutkevičienė, šios asmenybės padėjo kurti laisvą Lietuvą, padarė viską, kad šalis išsivaduotų iš 50 metų trukusios sovietų okupacijos: „Tai bus viena juostų, kuri papildys archyvą apie nacionalinio išsivadavimo judėjimo indėlį, ištrūkstant iš sovietų priespaudos.“

Skleisti žinią pasauliui

Anot „Mažosios leidyklos“ direktorės, filmo prodiuserės ir scenarijaus autorės I. Liutkevičienės, tuo metu svarbiausia buvo informuoti pasaulį apie tai, kas vyksta Lietuvoje.

„Maskva, kaip visada, melavo... ir dabar jie meluoja... O pasaulį informuoti – sudėtinga, juk interneto tais laikais nebuvo. Tik vienintelis būdas, apie kurį papasakojo vienas filmo herojų – Tadas Vyšniauskas. Tos ryšio priemonės, kuriomis jie naudojosi – slaptos, jos slopino visus KGB Šiaurės miestelį koordinuojančius veiksmus. Buvo galima skleisti žinią visam pasauliui, kas čia vyksta, kad čia nėra išėjimas į gatvę, mitingavimas. Gatvėse žudomi žmonės, važiuoja tankai. Vyrai, kurie buvo Aukščiausios Tarybos pastate (dabar Seimas, tas pats pastatas), turėjo mažai ginklų, tik tai, ką sunešdavo žmonės – iš medžiotojų parduotuvės, Molotovo kokteilių, patys išardė laiptų strypus, kuriais ketino gintis, skaičiavo šovinius“, – kalbėjo ji.

I. Liutkevičienė išvedė analogiją, anot jos, visai nedaug trūko, kad sovietai būtų padarę tai, kas dabar įvyko su Mariupolio teatru, „Azovstal“ gynėjais.

„Vienas prie vieno – scenarijus visada toks pat – sunaikinti maksimumą žmonių, sunaikinti, kaip jie dabar sako, centrą, kurį, šiuo atveju, palaiko Volodymyras Zelenskis, anuomet – Aukščiausioji Taryba ir smegenys – Vytautas Landsbergis. Filme – archyviniai kadrai, jų negali iškraipyti. Dabar kai kas mėgina iš V. Landsbergio atimti nuopelnus, bet viskas yra užfiksuota – pasipriešinimas buvo rimtas“, – kalbėjo I. Liutkevičienė.

To, ką teko patirti Aukščiausios Tarybos gynėjams, I. Liutkevičienė įsitikinusi, padariniai išliks visam gyvenimui: „Jiems teko daug atkentėti, kai kurių sveikata šiandien prasta, jie buvo mušami, juos ketino nužudyti... Tai nėra dalykai, kad praeitų kaip vanduo nuo žąsies, tokios patirtys išlieka visam laikui. Šiaurės miestelyje bazavosi tankai, ginkluoti kareiviai, o jie visi – plikom rankom. Pistoletas – Artūro Skučo rankose su aštuoniais šoviniais... Septyni užpuolikams, ir vienas, ko gero, sau... Ir pats V. Landsbergis buvo prisipažinęs, kad buvo pasiruošęs mirčiai.“

Nepriklausomybės atkūrimo įvykiai, I. Liutkevičienė tęsė, jau buvo kiek užsimiršę, tačiau įvykiai Ukrainoje vėl atvėrė žaizdas.

„Mes jau buvome užsimiršę, atrodė, gerai gyvename, kavinės vakarietiškos, miestai gražūs... Negyvename nuostabiai, bet su tais laikais – nepalygint. Atrodytų, pokyčiai vyko savaime, bet nieko savaime nėra... Tikiu, kad tokia pat dvasia kaip Nepriklausomybės gvardijos egzistuoja ir dabar – daug jaunų žmonių užsirašo į Šaulių sąjungą. Jeigu nenorime, kad mus išvarytų iš namų kažkas atėjęs, turime priešintis! Be abejo, tam reikia dvasinių ir fizinių jėgų, ir, aišku, valstybės skiriamo BVP, kad turėtume ginklų apsisaugoti nuo šitų barbarų, nes jie daro viską, ką tik nori“, – sakė I. Liutkevičienė.

Pasak pašnekovės, tai, kad dabar esame NATO nariai, mus gelbėja nuo to, kas atsitiko Ukrainoje: „Net neabejoju, jeigu ne NATO, galimai būtume užpulti, visi kieme palaidoti, moterys, kūdikiai ir vaikai išprievartauti... O nuo viso šito gaivalo mus išgelbėjo Nepriklausomybės Gvardija, ką ir parodėme filme.“

Aukso vertės medžiaga

Filmo premjeroje dalyvavęs V. Landsbergis sakė, kad visus šiuos įvykius jis regintis kaip šiandien. „Taip gyva viskas, taip gyva! [Šis filmas] apie nematomąjį frontą – mūsų Laisvės kovos, Nepriklausomybės. <...> Esu vienas liudininkų. Priešo propaganda dažna: Landsbergis bijo, jam reikalinga apsauga, kiek pinigų tai kainuoja! Niekada ir negalvojau, kad mane reikia labai saugoti, o jie – galvojo. Dabar, kai daugiau visko žinome, buvo tokia žinia, kad Putinas puola Ukrainą, jau atviru karu, tai pirmas veiksmas – pasiųsti žudikų brigadą į Kijevą, prasiveržti į Rūmus ir nužudyti V. Zelenskį. Apie tai mažai kalbama. Pagal jų išskirtinę knygą (Книга империи) [joje aprašyta], kaip jie užims Europą – visose sostinėse specialūs būriai puls pagrindinius valdžios taškus, tada arba sunaikins, arba pagrobs valstybės vadovus. Pasirodo, kad jie tai ir darė <...>“, – kalbėjo V. Landsbergis.

Anot V. Landsbergio, vienintelis iš saugojusių Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Algirdas Patackas buvo privilegijuotas – turėjo ginklą, kiti – ne. „Man irgi buvo davę ginklą <...> Kiek daug dar slaptų ir neslaptų, neviešinamų dalykų. Ir štai šitas filmas... galvoju, jeigu Sergejus Loznica parodytų tą aukso vertės medžiagą... Parodyta daugybė patriotų, ne tik vienas kitas vadovas“, – tęsė profesorius, pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas.

Profesoriui patiko pasirodžiusio dokumentinio filmo pavadinimas, bet suabejojo, kad jis buvo sukurtas nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo judėjimo pradžios. „Nepriklausomybės Gvardija – geras, teisingas pavadinimas. Visą laiką save taip vadinote, ar tik dabar tai sugalvojote? Nesu tikras, ar čia nėra tam tikro žaismo? – klausė V. Landsbergis, anuometinės vadovybės apsaugos tarnybos vyrų. – <...> Ačiū tiems, kurie buvo tada, ačiū visiems, kurių jau nebėra... Ką gi, darome ką galime, kol esame... laisvi.“

Laisvę reikia ginti kasdien

Paklaustas, kokios emocijos užplūdo prisiminus Nepriklausomybės atkūrimo laiko dvasią, vienas dokumentinio filmo herojų, pirmasis prof. V. Landsbergio asmens sargybinis Jonas Užusienis sakė, kad prisiminimai gyvi ir šiandien: „Tarnyba valstybei, bendražygiai... Šis laikotarpis buvo gan įdomus – valstybės kūrimasis, iššūkiai, o kai esi jaunas – dar daugiau visko. Taip, mes statėme valstybę – saugumo srityje.“

Nors juridiškai buvo paskelbta nepriklausomybė, tačiau, anot J. Užusienio, grėsmės niekur nebuvo dingusios: „Grėsmė buvo čia, vietoje. O dabar, tikiuosi, kad tokios situacijos nebus. Kad tokių situacijų nekiltų – turime būti pasiruošusiais. Ir filme sakiau – laisvę reikia ginti kasdien. Per laisvę – ir savo teises ginti, taip pat ir nuo neteisėtų valdžios veiksmų. Laisvė užtikrina teises tai ginti. Pavyzdžiui, Rusijoje, žmonės, neturėdami tos laisvės – kaip pavergti eina į vieną dūdelę pūsti, ir tiek. Ukrainiečių tauta dabar rodo tokį ryžtą, tokį stiprumą! Sakė, kad per porą savaičių bus paimta visa Ukraina,bet ne – jie stovėjo ir nedrebėjo.“

Anuomet Lietuvos laisvę, J. Užusienis tęsė, apgynė visa visuomenė. „Lietuvių tauta, piliečiai, jie atstovėjo, jiems didžiausia pagarba. Sausio įvykiai... su didžiausia pagarba Lietuvos žmonėms. Duok Dieve, kad kiekvienas, ypač jaunas suprastų – kiek yra svarbi laisvė! Gali veikti taip, kaip nori (aišku, nepažeisdamas kitų žmonių teisių ir laisvių), esi laisvas savo pasirinkimuose. Aibė laisvių ir teisių, kurias įgijome. Matome, kaip kitose šalyse laisvė yra varžoma. Supraskite, Konstitucija – ne tik teisė, bet ir pareiga ginti Lietuvos valstybę nuo neteisėto kėsinimosi į jos teritoriją ir konstitucinę santvarką. Kad kiekvienas tai suprastų, kad kiekvienam rūpėtų – svarbu“, – sakė pašnekovas.

J. Užusienis samprotavo, kad Lietuva, ko gero, nuolat bus rizikos zonoje: „Reikės nemažai laiko, kol pasikeis Rytuose esančių kaimynų mentalitetas, nesakau, kad visų, bet nemažos dalies – jie gyvena tokiu matymu – kaip užimti, užgrobti... Jei esi kultūringesnis, jie supranta tai kaip tavo silpnumą, todėl nuo to apsiginti gali tik savo jėga.“

Kūrėjai kviečia perskaityti keletą citatų iš filmo:

Zigmas Slušnys filme pasakoja apie okupantų tardymo metodus: „Atvežė į Šiaurės miestelį. Vedė prie sienos sušaudyti. Liepė nusisukti į sieną... Tas dagestanietis, nežinau, iš kur pas jį tiek neapykantos?! Avėdamas auliniu batu kaip spyrė, aš ir nugriuvau.“

Artūras A. Skučas apie Sausio 13-osios naktį Aukščiausiojoje Taryboje: „Per raciją pradėjo plaukti pranešimai apie žuvusiuosius, o aš stovėjau prie lango ir negalėjau patikėti, kad sovietai tam ryžosi. Negalėjau patikėti, kad jiems ideologija svarbiau negu mažos tautos laisvė... Aš neieškojau jokios alternatyvos, tik vėl pasitikrinau šovininę, lyg būtų galėję padaugėti šovinių. Tuo metu jų buvo tik aštuoni.“

Saulius Steponavičius apie Tomo Šerno, vienintelio išgyvenusio per omonininkų surengtas Lietuvos muitininkų žudynes Medininkų pasienio punkte, apsaugą: „Kai atėjo rugpjūčio pučo dienos ir po Vilnių ir Kauną pradėjo važinėti tanketės, nusprendėme, kad ligoninėje jam nebesaugu. Sužinojau, kad viena iš seselių yra vienuolė. Jos turėjo privatų nemažą dviejų aukštų namą. Ten ir nuvežėme Tomą.“

Tadas Vyšniauskas apie sovietų fanatizmą ir alternatyvias ryšio priemones: „Kiekvienas protaujantis suprato, kad rusai geruoju neišeis iš Lietuvos. Jie yra fanatikai. Rusą ne taip lengva nugalėti. Tam reikia ypač daug kantrybės, patirties ir viso kito... Mes ruošėmės rimtam atkirčiui, nes žinojom visų rusų specialiųjų tarnybų darbo šaukinius, darbo stilių, atskirdavom net balsus, žinodavom, kas ką šneka.“

***

Filmą pristato „Mažoji leidykla“. Filmo kūrybinė grupės branduolį sudarė žurnalistų Liutkevičių šeima, tai jų debiutinis filmas.

Scenarijaus autorė ir prodiuserė I. Liutkevičienė, žinoma žurnalistė, knygų autorė, leidėja.

Režisierius ir operatorius Algis Liutkevičius, LRT televizijos dokumentinių filmų operatorius, Lietuvos kinematografininkų sąjungos Kino operatorių gildijos narys, 2004 metais pelnę geriausio LRT operatoriaus vardą, apdovanotas Stiveno Spillbergo fondo „Survivors of the SHON Visual History Foundation“ padėka.

Montažo režisierius ir muzikinio takelio parinkėjas Adomas Liutkevičius, Londono Vestminsterio universiteto (University of Westminster) šiuolaikinės medijos praktikos bakalauras.
Tekstą skaitė aktorius Vidas Petkevičius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2021 m.).

Atkuriamosiose įvykių scenose vaidino aktoriai Povilas Adomaitis ir Osvaldas Tokarevas. Garso režisieriai Kristijonas Noreika ir Ramūnas Jasutis.