Pagalba pasauliui ir sau
Dmitrijus Kanovičius – rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus sūnus, mecenatas, fondo „Looking at the Stars“ įkūrėjas ir didelis klasikinės muzikos gerbėjas. Šiuo savo gyvenimo džiaugsmu jis nusprendė pasidalinti su tais, kuriuos didžioji visuomenės dalis mieliau visai užmirštų – bausmę įkalinimo įstaigose atliekančiais kaliniais.
D. Kanovičius prisipažįsta, kad ši idėja tuo pačiu buvo ir pagalbos sau projektas: po septyniolikos metų klajonių jis grįžo į Kanadą ir jautėsi nusivylęs tiek pasauliu, tiek pačiu savimi. „Galvojau, ką man daryti, nes viskas nusibodo, dirbti nebesinorėjo ir jau nebereikėjo, prisižiūrėjau visokių dalykų ir grįžau labai nusivylęs pasauliu ir iš dalies savimi. Pasaulyje daug žiaurumo, godumo, agresijos, neapykantos ir grįžęs galvojau, kaip tą pasaulį kažkaip pagerinti, nors ir žinodamas, kad tai neįmanoma“, – laidoje „DELFI Diena“ prisiminė jis.
Tada jam į galvą atėjo į mintis, kad norėtųsi tai pasaulio daliai, kuri ypatingai ignoruojama ir nepastebima, padaryti kažką neįprastai gero – taip ir prasidėjo jo projektas. „Tikrai labai aiškiai jaučiau poreikį ne imti, o duoti. Kadangi klasikinė muzika visada buvo mano dėmesio centre, ji yra mano mėgstamas hobis ir užsiėmimas, natūralu buvo pasinaudoti muzika kaip instrumentu tos meilės atidavimo auditorijai“, – pasakojo D. Kanovičius.
Kalėjime jaučiasi kaip namie
D.Kanovičius skaičiuoja, kad šiuo metu kalėjimuose yra apsilankęs daugiau nei 50 kartų – sako, dabar pats ten jaučiasi kaip namie: „Manęs ten klauso, ir muzikos ten klauso ypatingai gerai, žymiai geriau nei Carnegie hall, Wigmor hall ar Čaikovskio konservatorijoje: jums tą gali patvirtinti ir Lukas Geniušas, ir kiti muzikantai, kurie dirba kartu su manimi“.
Pasak D. Kanovičiaus, kaliniai ypatingai jautriai reaguoja į jų atėjimą. „Todėl, kad ta auditorija yra visiškai apleista ir užmiršta. Žinoma, nepasakysiu, kad be priežasties, bet niekas jų nesiruošia mylėti. Kai aš ateinu pas juos ir jie klausia, kodėl jūs čia, o aš sakau, kodėl gi ne? Aš toks kaip jūs, tik man atsitiktinai pavyko, tik dėl to, kad mane gerai išaugino geroje šeimoje, davė išsilavinimą, aš nepadariau to, ką padarėte jūs, kurie išaugote be vaikystės, be išsilavinimo, tamsoje“, – kalbėjo jis, prisipažindamas, kad pats ne kartą jautėsi arti ribos, kai nori užmušti žmogų.
„Mes visi išgyvename tokias dramas, bet ne visi peržengiame slenkstį“, – pridūrė D. Kanovičius.
O vien stebėti, kaip kaliniai klauso muzikos – ypatingas jausmas. „Kai jie klauso, jūs girdite, kaip dulkės krenta. Aš ten einu, nes esu didelis egoistas. Aš ten gaunu tokį orgazminį malonumą, jūs neįsivaizduojate. Čia ne egzotika. Jūs keičiate žmonių gyvenimą: jūs duodate žmonėms viltį, jie staiga pradeda galvoti, kad jie turi kažkokią reikšmę, kad jie nėra marginalai“, – pasakojo D. Kanovičius.
Jis iki šiol prisimena, kaip pirmą kartą į kalėjimą atėjo su pianistu Luku Geniušu – tai buvo 2015 m. gruodžio 29 diena. „Po koncerto vaizdas buvo toks – išsirikiavo eilė iš penkiasdešimties kalinių, kurių didesnė dalis verkė, tylėdami ėjo ir spaudė mums ranką. Kalbėti negalėjo niekas. Po to pasipylė laiškai. Laiškus reiktų skaityti, bet apibendrinant reakcija buvo tokia, kad žmonėms po mūsų atėjimo staiga atsirado viltis dėl ateities: jie pagalvojo, kad jie yra kažkam svarbūs“, – prisiminė projekto iniciatorius.
D.Kanovičius įvardina ir dar vieną priežastį, kodėl, jo nuomone, ši iniciatyva turi prasmę. „Pagalvokite apie tai, kad dauguma iš kalėjimuose esančių žmonių bus išleisti po kažkiek metų. Jūs turite dvi galimybes. Jūs galite toliau į juos žiūrėti kaip į kalinius kalėjimo metu, spausti ir ignoruoti, arba galite su jais toliau dirbti, kas ir bandoma daryti. Kodėl? Nes kai išeis iš kalėjimo, jie arba toliau žudys, vogs, arba bent turės šansą pagalvoti, kad gal ne. Kodėl? Todėl, kad kaip su jais elgsitės dabar, tai jūs ir gausite. Šimtu procentu“, – įsitikinęs jis.
Ypatinga patirtis muzikantams
Kaip į pasiūlymą koncertuoti kalėjimuose reaguoja muzikantai? D. Kanovičius sako, kad labai gerai: „Pirmiausia, tai yra egzotika, įdomumas, paprasčiausias žingeidumas, pasilinksminimas tam tikru mastu. Kai pirmą kartą į kalėjimą vežiau Luką Geniušą, jis buvo labai išsigandęs, ir aš labai jaudinausi, nes aplinka, be abejo, netradicinė ir nežinai, ko turi laukti. Bet po to, kai žmonės įžengia ir pamato, kas ten vyksta, visi tiesiog veržiasi atgal“.
Pasak D. Kanovičiaus, groti kalėjime – šventė muzikantui. „Ta aplinka gerbia muziką ir į ją žiūri taip, kaip į ją reikia žiūrėti“, – teigė jis, išduodamas planus išplėsti šį projektą ne tik po visą Kanadą, bet vėliau žengti ir į JAV pietus, kur situacija kalėjimuose žymiai blogesnė.
Kviečia į koncertų ciklą
D. Kanovičiaus bičiulystė su L. Geniušu atvedė juos prie dar vienos idėjos įgyvendinimo – koncertų ciklo Lietuvoje, skirto jo tėvo Grigorijaus Kanovičiaus, pasaulinės žydų literatūros klasiko, Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureato 90-mečio jubiliejui.
Pirmajame ciklo „Linksmos Grigorijaus Kanovičiaus akys“ koncerte, kuris vyks spalio 27 d. „Vaidilos“ teatre Vilniuje, klausytojų laukia 2015 m. P. Čaikovskio ir 2010 m. F. Šopeno tarptautinių konkursų laureato pianisto Luko Geniušo atliekami Frederiko Šopeno, Piotro Čaikovskio kūriniai bei vieno moderniausių šiuolaikinių kompozitorių Leonido Desiatnikovo „Bukovinos dainos“.
„Kadangi Lukas yra didelis Grigorijaus Kanovičiaus gerbėjas, jis nedvejodamas sutiko atvykti ir sugroti rečitalį“, – džiaugėsi šiuos koncertus organizuojantis pianistas Darius Mažintas.
