Pastaruoju metu savo kūryboje jis netikėtai nusigręžė nuo politinių aktualijų. Naujausi jo darbai – mokslinės fantastikos serialas „Aveniu 5“ („Avenue 5“) ir tuoj Lietuvos kino ekranus pasieksianti Charles‘o Dickenso romano „Deividas Koperfyldas“ ekranizacija. Ar šis posūkis nulemtas noro neramiais laikais praskaidrinti žiūrovų nuotaikas?
Prasidėjus pandemijai Charlie Brookeris (distopinio televizijos serialo „Juodasis veidrodis“ kūrėjas – aut. pastaba) viename interviu pasakė nežinantis, ar šiuo metu žiūrovai pajėgūs suvirškinti istorijas apie yrančias bendruomenes. Vietoj to, jis ketino kūryboje atsigręžti į savo kaip komiko įgūdžius. Ar jūs taip pat manote, kad komedija – eskapistinis žanras?
Viena priežasčių, kodėl ėmiausi „Deivido Koperfyldo“ adaptacijos, buvo tai, kad po trejų metų pokalbių apie Breksitą ir izoliacionistinę Didžiosios Britanijos politiką man norėjosi pavaizduoti jos bendruomenės atvirumą, draugiškumą ir dosnumą. Šiuo metu neskubu filmuoti daugiau „The Thick of It“ arba „Viceprezidentės“. Nemanau, kad drama ar kitokia fikcija gali prilygti šiuolaikinio pasaulio absurdui.
O kaip su humoro recepcija? Ar pritartumėt nuomonei, kad šiandien komiku būti sunkiau dar ir dėl to, kad žmonės tapo jautresni ir lengviau įsižeidžia?
Ne. Visada sakau, kad kažką rašydamas turi tai gerai apgalvoti. Ir kartais žeidžiantys juokai būna paprasčiausiai nelabai geri. Nekenčiu, kai Donaldas Trumpas pasako kažką visiškai nepriimtino, o paskui kritikuojamas teisinasi, kad pajuokavo. Net jei tai tiesa, kodėl JAV prezidentas apskritai juokauja? Ir kodėl jis sugalvojo tokį tingų pokštą?
Kita vertus, manau, kad svarbu, jog komikai ir kiti autoriai nesijaustų turintys dirbti su antsnukiais. Jei tave kažkas žeidžia, kas tame blogo? Jei laikaisi tam tikrų pažiūrų, turi gebėti atlaikyti juoką. O jei negali, vadinasi laikaisi jų nepakankamai tvirtai. Be to, pažiūras svarbu išbandyti nuolat permąstant ir diskutuojant su kitais.
Manau, pernelyg dažnai esame linkę nenorėti diskutuoti su kitą nuomonę turinčiais žmonėmis. Geriau juos blokuojame, nustojame sekti arba paprasčiausiai kalbamės tik su tais, kurie palaiko mūsų pusę. Sakyčiau, kad šiuolaikinės politikos kraštutinumai yra nulemti mūsų užsibarikadavimo savo komforto zonose. Bet pasijausti nepatogiai yra svarbu, nes kitu atveju niekada su niekuo neturėtume kontakto.
Vadinasi, kai interviu sakote, kad reikia su įtarumu žiūrėti į politikus, kurie nemoka atlaikyti pokštų, tai taip pat tinka ir žmonėms apskritai?
Visiškai. Pokštas sukelia visuomenės reakciją, kurios politikai negali kontroliuoti, iš čia ir priešiškumas. Jie negali įsikišti į pokštą, negali uždrausti juoktis. Kai kūrėme filmą „Stalino mirtis“, mums daug pasakojo apie anekdotus apie Staliną. Žmonės žinojo, kad už juos gali būti sušaudyti, ir vis tiek juos pasakojo. Tai buvo būdas pasakyti: „Galite mane uždaryti į kalėjimą, atimti mano šeimą, bet jei aš galiu apie jus juokauti, mano proto dar neatjungėte.“
Ar visi šie aspektai prisidėjo prie jūsų sprendimo pereiti nuo politinės satyros prie mokslinės fantastikos ir Č. Dikenso?
Šiek tiek. Aš visada buvau didelis mokslinės fantastikos ir Č. Dikenso gerbėjas, todėl nesijaučiau pradėjęs kažką naują, veikiau grįžęs prie to, ką puikiai pažįstu. „Aveniu 5“ yra savotiškas atsakas D. Trumpui. Jis yra pasakęs, kad nei jei šautų į veidą kam nors Penktojoje aveniu (gatvė Manheteno rajone, Niujorke mieste – aut. pastaba), vis tiek taptų prezidentu. Tai simptomas, kad gyvename keistame pasaulyje, kur daugiau nebegalioja taisyklės. Iš čia – mano serialo pavadinimas. Jo išeities tašku tapo klausimas, kas nutiktų, jei izoliuota bendruomenė ieškotų lyderio ir suprastų, kad jo neturi.
Panašiai ir su „Deividu Koperfyldu“. Romano veiksmas vyksta 1840-ais, bet man atrodo, kad jis kalba apie labai aktualius dalykus. Apie marginalizaciją, tapatybės paieškas, protinę negalią, atmintį, vaizduotę. Norėjau, kad žmonės pajaustų, kad knyga kalbasi su jais šiandien, kad jos istorija pasakojama esamuoju, o ne būtuoju laiku.
Kai ekranizavote „Stalino mirtį“, išeities tašku buvo grafinis romanas, taigi, iš esmės vizuali medžiaga. „Deivido Koperfyldo istorijos“ atveju pirminis šaltinis yra grynai tekstinis. Ar tai iškėlė jums naujų iššūkių?
Dalį Č. Dikenso kūrybos patrauklumo man sudaro jos vizualumas. Pavyzdžiui, knygoje yra scena, kur jaunasis Deividas atvyksta pas savo tetą Betsi ir pro langą mato, kaip ji veja iš kiemo asiliuką. Tai aprašyta labai vizualiai: mes esame ne lauke su Betsi, bet namo viduje su Deividu, ir pro langą stebime savotišką nebylų kiną.
Taigi, visos reikalingos užuominos jau buvo pačiame tekste. Šiuo požiūriu tai buvo labai išlaisvinanti patirtis, nes galėjau grįžti prie teksto ir jame pačiame rasti kitose adaptacijose nepanaudotus elementus. Ekranizacijos dažnai būna labai pažodinės ir siekia tik perpasakoti siužetą. Bet siužetas netenka prasmės, jei nepažįsti tų personažų, jų kalbos ir kt.
Savo kūryboje mėgstate kuo geriau susipažinti su vaizduojama aplinka, todėl dažnai atliekate savotiškus „lauko tyrimus“, vykdami į atitinkamas vietas ir asmeniškai jas patirdami. Tačiau XIX a. Londono taip lengvai neaplankysi.
Išties, bet gali pasikalbėti su istorikais. Pavyzdžiui, mes sugebėjome rasti tapetus, kurie buvo naudojami XIX a., ir sukneles, kurias tada dėvėjo, ir kurios skyrėsi nuo panaudotų Holivudo ekranizacijoje. Mes leidomės ir kelionę po vietas, kur Dikensas gyveno ir dirbo, viešbučius, kuriuose rašė romaną, kaimo vietoves, kuriomis jis klajojo. Man buvo svarbu užčiuopti, koks iš tiesų buvo tas laikotarpis, o ne tai, kokia to laikotarpio versija dažniausiai vaizduojama kostiuminėse dramose.
Viename interviu pasakojote, kad teko atpratinti aktorius nuo išmokto būdo vaidinti XIX a. kalbėjimą.
Taip! Kai uždedi žmonėms skrybėlaites, jie staiga pradeda kalbėti manieringai. Todėl nuolat prašiau kalbėti įprastai. Arba pradeda vaikščioti lėtai ir įsitempę. Ne, tiesiog eikite! Juk paprasčiausiai norite nusigauti iš taško A į tašką B. Tas pats ir su kameros judėjimu. Man norėjosi, kad filmas būtų šiuolaikiškas, o ne atspindėtų kostiuminių istorinių dramų konvencijas.
Galbūt svarstėte ir galimybę paversti „Deividą Koperfyldą“ televiziniu serialu?
Ne, šitai juostai norėjau didesnės kino teatro drobės. Be to, norėjau, kad žmonės galėtų pajausti gyvenamą gyvenimą, aiškaus pradžios, vidurio ir pabaigos jausmo. Kūrinio ritmo, jame išdygstančių prisiminimų apie dalykus, kuriuos jau matei, grįžtančiu kitokiu pavidalu. Nė akimirkos neabejojau dėl formato. Nes man rūpėjo ne siužetas. Siužetas veikia tik jei supranti istorijos lyriškumą, vaizduotės ir kalbos žaismą. Kad tai pasiektum, kūrinys turi būti vartojamas vienu prisėdimu, o ne per kelių savaičių laikotarpį.
Esate minėjęs, kad jums lengva tapatintis su Deivido personažu, nes pačiam vaikystėje sunkiai sekdavosi pritapti. Kita vertus, sakėte ir kad Č. Dikenso teigiami personažai dažniausiai yra gana nuobodūs. Ar tai reiškia, kad ir pats save laikote nuobodžiu žmogumi?
Manau, žmonės nustemba, kad aš nesu garsus besikeikiantis alkoholikas. Mėgstu skaityti, daug mąstau, didžioji mano draugų dalis yra iš studijų laikų, kaimynai, žmonės su kuriais susipažinome ne pramogų versle. Apskritai nesu panašus į pramogų verslo žmones.
Be Deivido Koperfyldo, į kurį filmo personažą esate labiausiai panašus?
Ko gero, vis dėlto, į Deividą. Iš dalies dėl to ir ėmiausi šios ekranizacijos.
