Du Lietuvos šimtmečius apimantis romanas
D. Kalinauskaitės romanas, per pagrindinės veikėjos, netikėtai gavusios palikimą iš giminaičio Liuksumberge ir turinčios atkapstyti savo giminės istoriją, kad įrodytų šeimyninius ryšius, pasakojimą kartu apžvelgia ir dviejų šimtmečių Lietuvos istoriją. Šalia – ir jau, regis, nutolę istoriniai faktai ir tie, kurie dar apčiuopiami gyvųjų atmintyje. Nors pasakotojos mama tą atmintį su kiekviena diena vis labiau ir praranda.
Rašytoja pabrėžia – ši knyga jokiu būdu nėra jos šeimos istorija. Tačiau kai kurios detalės, pavyzdžiui, susijusios su mamos atminties nykimu atėjo iš jos gyvenimo. Kitos – iš kitų žmonių, kurie dalindavosi su ja savo istorijomis. Taip viskas ir sukrito kartu į vieną knygą.
„Aš tikrai niekada neketinau rašyti romano ir girdėdavau tokius draugų atsidūsėjimus, kad, ačiū Dievui, nors šita nerašo romano ir yra ištikima novelės žanrui. Bet laikas bėga ir daug kas gyvenime keičiasi. Toje novelėje aš nardžiau kaip žuvis vandenyje, bet man į rankas atėjo tokia medžiaga, kur aš supratau, kad net ir braškėdama per visas sąsparas nesutilpsiu į novelės žanrą ir kad aš norėčiau parašyti romaną. Ne dėl to, kad tai yra madinga – nieko panašaus. Tiesiog tai buvo tokia sena mintis, kad galbūt aš su ta medžiaga kažką didesnio padarysiu. Juk iš tikrųjų sutalpinti dviejų šimtų metų laikotarpį į novelę būtų sudėtinga – taip pamažu pamažu tas romanas atsirado“, – laidoje „ARTimai“ pasakojo ji.
Nors knyga nėra kokios nors konkrečios šeimos istorijos įamžinimas, joje – daug išties nutikusių įvykių.
„Tiesiog tu imi bendrauti su žmonėmis, kalbėtis ir jie pasakoja savo gyvenimo istorijas. Aš turėjau rankose labai nuostabios moters Gražinutės Kaušinienės archyvus, kuriuose ji suregistravusi mano gimtųjų vietų informaciją, kur kokie žmonės gyveno, kiek vaikų gimė kiekvienoje šeimoje, kaip susiklostė tų vaikų likimai ir tt. Ji tiesiog eidama per epochas pasakojo, kaip ką žmonės valgė tuo metu, pavyzdžiui, Kauno badmečio laikotarpiu, ką jie vilkėjo ir panašiai – suregistruoti tokie dalykai, kurių tu niekur kitur nesurastum. Rašytojui tai yra klondaikai – paskui tu tiesiog pasitelki savo vaizduotę ir jau gali daryti, ką nori, bet ta medžiaga man buvo svarbi kaip gruntas. Paskui man daug tokių istorijų papasakojo artimi ar pažįstami žmonės – senukus tik kalbink, iš tikrųjų jie labai nori kalbėti. Tada jau ėmiau klausinėti nuosekliau, metodiškiau ir viena po kitos ėmė dėliotis istorijos, jos pradėjo kibti viena su kita, ir tu pamatai, kad turi romaną“, – pasakojo ji.
Pasak rašytojos, kartais net labai sunku pasakyti, kur baigiasi tavo vaizduotė ir kur prasideda tikras faktas: „Čia vyksta tokia alchemija ir to net nelabai gali paaiškinti. Iš vienur tu imi istorijos užuomazgą, iš kitur jau – likimo sprendinį“.
D. Kalinauskaitė svarstė, kad galbūt rašyti apie mitologinius laikus ar kokį penkioliktą amžių, kai remiesi tik kažkokiais archyvais ar studijomis, iš dalies yra lengviau – tada tiesiog gali pasitelkti vaizduotę ir rašyti, ką nori, laikydamasis tam tikrų to laikmečio istorinių realijų ir faktų rėmų.
„Kai tu rašai apie faktus, kuriuos žmonės žino, seni žmonės dar atsimena ir pokarį, ir badmetį, čia yra keblu, nes bet kas perskaitęs knygą gali pasakyti – palaukite, ten taip nebuvo, ką ji čia vaizduoja. Tad tu negali rašyti, kad tuo metu gyveno drambliai ar tigrai, nes jie tuo metu Lietuvoje negyveno – na, ir dabar negyvena, tik zoologijos soduose. Tad nors, iš vienos pusės, ir lengviau rašyti, nes tu gali daugiau medžiagos surasti, tau gyvi liudininkai gali daug ko papasakoti, bet, kita vertus, yra sunkiau, nes visi žino tą istoriją, ir tada tau gali padaryti priekaištų, kad neva ji čia primelavo“, – kalbėjo rašytoja.
Palikimą iš tiesų buvo gavusi
Knygos siužeto atspirtimi tapusi situacija, kai moteris iš nežinomo, užsienyje gyvenusio giminaičio gauna palikimą, pasirodo, išties yra nutikusi ir pačiai D. Kalinauskaitei. Tik, patikslino, tas palikimas buvo visiškai simbolinis, tačiau įdomi patirtis liko.
„Taip atsitiko, kad mūsų šeima, giminė, iš tiesų gavo palikimą iš to paties Liuksemburgo, kaip parašyta knygoje. Tik tiek, kad tas palikimas buvo toks labiau simbolinis, labai nedidukas. Bet kad tu tą palikimą gautum, reikėjo iškapstyti tuos giminystės ryšius ir juos įrodyti, reikėjo to genealoginio medžio, iš tikrųjų dirbo advokatai ir Amerikoje, ir Liuksemburge. Čia tikras dalykas, kur aš labiau rėmiausi savo asmenine patirtimi, bet, jei kam bus įdomu, kad gal aš labai apturtėjau, galiu pasakyti, kad tai buvo tikrai labai simboliška ir tie pinigai jau seniai seniai išleisti ir pamiršti. Bet ta patirtis tokia įdomi liko, kai tu matai, kiek ten visko reikia, kiek reikia sužinoti dalykų, kad tu įrodytum, kad esi tas, kas esi ir kad tau kažkas priklauso“, – šypsojosi ji.
Ir nors knygoje šiek tiek pasišaipoma iš mados sudarinėti genealoginius medžius, D. Kalinauskaitė sako, kad žinoti apie savo praeitį – svarbu. Na, jei tik neperlenkiama lazda.
„Sovietai mums ištrynė daugelio žmonių praeitį – ypač tą tokią aukštesnio sluoksnio žmonių, bajorų, kunigaikščių, juos visus trėmė, ir tt. Aš labai rimtai į tai žiūriu: žmonės atgaivina tą savo praeitį ir viskas turi būti tai, kas turėjo būti, kas iš mūsų buvo atimta ir ištrinta“, – kalbėjo ji.
Visgi, kartais istorijos paieškos tikrai tampa tiesiog mados dalyku. „Žinau, vienas žmogus įrodinėjo, kad jis yra iš Gedimino šaknų, gal 23 ar 24 Gediminaičių karta, jis sakė kilęs iš ten ir visą savo gyvenimą pašventė šitom paieškom. Tai šitas man yra šiek tiek komiška. <...> Apskritai aš stengiausi, kad nebūtų viskas labai rimta, griaudu, bet, kaip mano mama mėgdavo sakyti, viena akis verkia, kita akis juokiasi – aš stengiausi, kad ir ta knyga būtų tokia, turėtų ir humoro, ir tokio rimto dalyko, kad visko čia būtų, ir ironijos, ir ypatingai autoironijos. Pasakotoja čia buvo atsidūrusi labai kebliose situacijose, ir ji, manau, sugebėjo iš savęs pasišaipyti“, – svarstė rašytoja.
Rašyti, kol pakaušis užsvyla
D. Kalinauskaitė nėra iš tų rašytojų, kurių knygų sulauktume kas metus ar dvejus – jų gali tekti laukti ir kone dešimtmetį ar net dar ilgiau. Šį romaną ji sakė rašiusi, nors ir nenuosekliai, apie penkerius metus.
„Jei aš rašyčiau nuo ryto iki vakaro, metodiškai – žinau, kad žmonės taip dirba, atsikelia, išgeria kavos, gal pasimankština ir sėda rašyti, nuosekliai, nuo devynių iki penkių vakaro – tada tą romaną aš gal būčiau parašiusi greičiau, bet tada aš nebūčiau ta pati Danutė ir nežinau, koks būtų tas romanas“, – kalbėjo ji.
„Būdavo mėnesių, kai aš visai neprisėsdavau, o paskui, prisiminusi, kad turiu neužbaigtą romaną, sėsdavau toliau jo rašyti. Ir kartais tave aptinka tokia būsena, kai yra koks pavykęs epizodas, ar kokia istorija, kokia mikrostruktūra tame romane, kuri tave užveda, ir tu pajunti, kad čia gal jau visai neblogai, tada tave traukia ir tada rašai, kol pakaušis užsvyla“, – pasakojo ji.
Be to, kurdama romaną ji neatsispyrė pagundai jo dalis ne kartą perrašyti. „Aš labai daug braukau – matyt, ta novelistės prigimtis niekur nėra prapuolusi. Man jau buvo toks klausimas, kiek kartų tą romaną perrašei – čia fanatizmu aš jau niekada nesiskundžiau, jo turiu ir dar galiu kitiems paskolinti“, – juokėsi ji.
Visą pokalbį, kuriame D. Kalinauskaitė taip pat pasakoja apie tai, ką reiškia knygos pavadinimas, kaip buvo pasirinktas knygos viršelis ir kaip jai sekasi ieškoti ramumos kūrybai, žiūrėkite laidoje „ARTimai“, kurios įrašą rasite straipsnio viršuje.
