aA
Šio teksto siekis – kiek įmanoma objektyviau pažvelgti į pagaliau (2015) ir lietuvių kalba pasirodžiusią popiežiaus nuncijaus Luigi’o Lipomano ir Radvilo Juodojo laiškų publikaciją (1556), išgarsinusią Radvilą Juodąjį tiek, kad jis pirmasis iš lietuvių pateko į popiežiaus Pauliaus IV iniciatyva 1559 m. sudarytą Uždraustųjų knygų sąrašą, be to, kunigaikščiui pritaikytas griežčiausias laipsnis,1 t. y. uždrausta spausdinti ir skaityti ne tik jau esamus, bet ir ateityje pasirodysiančius jo veikalus.
Radvila Juodasis
Radvila Juodasis
© Organizacijos archyvas

Antras į šį garbingą sąrašą buvo įtrauktas Andrius Volanas. Viso labo du lietuvių autoriai.

Čia bus aptariamas tik Radvilo Juodojo atsakymas (Lipomano laiško nenagrinėsiu). Keliamus klausimus paminiu tik prabėgomis, nes šiandien jie mums gerai žinomi, nors įdomiausia, kad vis dar nepraradę aktualumo ir skamba moderniai.

Tiesa, tada, kai rašytas atsakymas nuncijui, jie irgi nebuvo nauji – Europa jau keturis dešimtmečius gromuliavo tas tiesas. ]

Taigi labiau susikoncentravau į laiško pobūdį – stilių ir intenciją, nes pataikaujant kunigaikščiui, arklys į vežėčias kartais kinkomas atbulai, pavyzdžiui, teigiama, esą Radvilo Juodojo atsakymas parašytas mandagiu ir santūriu humanistiniu, o Lipomano – įžūliu stiliumi (žr. Marcelino Ročkos straipsnį „Poleminis Radvilos Juodojo laiškas ir jo literatūrinė aplinka“2).

Antras rūpimas klausimas yra šio veikalo autorystė, nors galimi autoriai lyg ir žinomi.

Tarkime, neabejojama, kad galutinė redakcija priklauso italui Pierui Paolui Vergerijui, buvusiam popiežiaus sekretoriui.

Pagrindinis veikalas, kuriuo rėmiausi, – Dainoros Pociūtės parengta „Dviejų laiškų“ publikacija su įvadiniu jos tekstu.

Pravertė ir dar dvi šios autorės knygos: „Maištininkų katedros“ ir naujausia – „Nematomos tikrovės šviesa“.

Negalėjau apsieiti ir be dviejų mėgstamiausių savo autorių – Edvardo Gudavičiaus, kuris net bendro pobūdžio istorijos veikale pateikia naudingų detalių, įžvalgų, ir civilizacijų analitiko Vytauto Kavolio, kurio apibendrinimai padeda geriau suprasti šio laikmečio įvykius ir asmenybes.

Nuošalėje liko Ingės Lukšaitės kapitalinė knyga „Reformacija LDK ir Mažojoje Lietuvoje“, bet šiame veikale Radvilo laiškui skirta mažiau negu du puslapiai.

Polemika ar politinis pamfletas?

Kunigaikščio atsakymas popiežiaus nuncijui visų pirma yra politinis pamfletas, parodantis, kad LDK renkasi protestantizmą. Kodėl pamfletas?

Juokais galima atsakyti taip: todėl, kad kitokio žanro kūrinių Vergerijus nemokėjo rašyti ir nerašė. O rimtai kalbant, todėl, kad šio kūrinio paskirtis – diskredituoti Lipomaną ir popiežiaus kuriją. Pamfletas politinis, nes jo tikslas – pademonstruoti Europai, kad galingos valstybės įtakingas didikas viešai išpažįsta protestantizmą.

Du laiškai
Du laiškai
© Kultūros barų

Šiandien tokia kūryba vadinama viešaisiais ryšiais. Pagal turinį tai manifestas, kuriame trumpai apibrėžiami svarbūs (toli gražu ne visi) evangelinio mokymo akcentai, dėl kurių protestantizmas nesutaria su katalikybe.

Tai viešas išpažinimas – konfesijos rėmai. Pociūtė teisingai įvertina, kad atsakymas Lipomanui „nebuvo teologinis kūrinys, jame nedemonstruota religinė kompetencija“.3 Tačiau nenorėčiau sutikti su jos teiginiu, kad tai „religinės polemikos veikalas“.4 Radvilo kompanija nepolemizuoja. Kaip vinis į karstą ji kala savo teiginius, jau įtvirtintus protestantiškoje terpėje. Jokios polemikos, diskusijos, atvirumo kitai nuomonei nėra, nors kartais retoriškai gražbyliaujama apie kokią nors suartėjimo galimybę. Visi tiltai jau sudeginti. Popiežius paskelbtas antikristu, o jo nuncijus – eretiku.

Lipomanas šį atsakymą pavadino „visos liuteronų klastos santrauka“.5 Bet Radvilo Juodojo užmojis daug platesnis. Būdamas valstybininkas, jis visų pirma rūpinosi valstybės gerove.

Antra, iš prigimties nepriklausomas, vengė rodyti atvirą palankumą kuriai nors konkrečiai protestantizmo šakai. Trejybės klausimu Radvilas polemizavo su Kalvinu, pritardamas arijonams, nors Kalvinas dėjo į kunigaikštį nemažai vilčių, jam dedikavo net savo komentarus Apaštalų darbams.6 Radvilas siekė priglobti po savo sparnu visus mokslingus vyrus, visas vilčių teikiančias protestantiškas kryptis, net prieštaringai vertinamas ir tokias susiskaldžiusias kaip, pavyzdžiui, arijonai. Bet, pasak Gudavičiaus, „vengė orgnizacinių ryšių su Lenkijos reformatais. Lietuvoje kūrėsi tautinė kalvinistų Bažnyčia“.7 Maža to, „Lenkijos katalikų lyderis Stanislovas Hozijus 1555 m. skundėsi, kad į Lenkiją protestantizmas sklinda iš Lietuvos“.8

Drįsčiau pataisyti gerbiamąjį istoriką – Radvilas nenorėjo kurti nei kalvinistinės, nei tautinės Bažnyčios.

Jo užmojis buvo platesnis – ne kalvinistiška, o visoms nuoširdžioms Dievo paieškoms atvira protestantiška Bažnyčia. Ir ne tautinė, o valstybinė. Valstybės prioritetas prieš tautybę – moderni pozicija.

Na, o bazine teologine gija vis dėlto tapo kalvinizmas. Matyt, skirtumai anuo metu dar nebuvo akivaizdūs, jei pats Lipomanas laišką pavadino „visos liuteronų klastos santrauka“.9

Pasak Dainoros Pociūtės, „kunigaikštis tiesiogiai nesusiejo savo globojamos Bažnyčios nei su Augsburgo, nei su Helvetų konfesija, taip vengdamas tiesioginės priklausomybės nuo Vokietijos arba Šveicarijos ir puoselėdamas nepriklausomos, valstybės interesams atstovaujančios Bažnyčios viltis“.10

Iš laiško turinio ir stiliaus matyti, kad žodžių nesirenkama, tiesa, vienur įžeidinėjama šiurkščiai, kitur rafinuotai.
Dainius Martynas Čižas


Reikia pripažinti, laiškas atviras, jame be jokių skrupulų išdėstoma pozicija tiek popiežiaus institucijos, tiek Lipomano atžvilgiu.

Bet keistą įspūdį daro kai kurie redakciniai nelygumai, galėję kilti dėl gausaus bendradarbių būrio ir dėl to, kad laiško rašymas užsitęsė. O gal Vergerijus nepakankamai gerai redagavo, jei darome prielaidą, kad galutinės versijos redaktorius buvo jis.

Pagrindinis tikslas – pranešti Europai religines Radvilo Juodojo aspiracijas, diskredituoti Lipomano veiklą, bet kokiomis, net visiškai nekorektiškomis priemonėmis sumenkinti jį kaip asmenį. Na taip, toks buvo laikas, satyrinis stilius „ant bangos“, tą galima suprasti ir pateisinti, tačiau reformatorių užmojis atnaujinti Bažnyčią suponuoja ir aukštesnius moralinius standartus, todėl pateisinti užgaulų įsismaginimą vargu ar galima.

Šiuo konkrečiu atveju užgaulaus stiliaus galimas iniciatorius, Radvilo laišką plėtojęs, redagavęs, abu laiškus su poetiniais intarpais ir prakalbomis paskelbęs, buvo Vergerijus. Italai garsėja plunksnos lengvumu ir charakterio aistringumu.

Vergerijus turėjo ir asmeninių sąskaitų su Lipomanu,11 be to, gyrėsi, kad per trumpą laiką atvers Lietuvą ir Lenkiją į protestantizmą.

Įdomu, kad net kalvinistų lyderiai santūriai, kartais ir neigiamai vertino tiek Vergerijų, tiek kitus italų protestantus. Veikiausiai būgštavo, kad Vergerijus skleis liuteronizmą.

Iš laiško turinio ir stiliaus matyti, kad žodžių nesirenkama, tiesa, vienur įžeidinėjama šiurkščiai, kitur rafinuotai.

Lipomanas laiške kaltinamas veidmainyste, neva nuncijus beria kaltinimus „padoriomis lūpomis, bet visiškai begėdiška siela“,12 tačiau patys atsakymo jam autoriai nuo mandagių frazių („ne taip seniai [...] vykusiame pašnekesyje meiliai ir pagarbiai daug kalbėjau apie Gerbiamąją Tavo Valdystę“) peršoka prie šiurkščių patyčių net iš paties Lipomano vardo. Eustachijus Teofilis, sveikindamas „tyrą krikščionį skaitytoją“ rašo: „kad visiškai atitiktų savo pavardę Lipo-manas, jis laiške atskleidžia savo ligas – lipnių akių traiškanojimą bei manijas – ir iš žmonių prasimanymų talpyklų bei purvynų surinkęs daug vežimų melagysčių įveža savo bylai papuošti, bet, be abejo, matai, kad jis nieko nenuveikia ir nepasiekia, tik perdžia prieš griaustinį13 [paryškinta mano – D. M. Č.].

Iš pradžių veikiausiai ketinta rašyti santūresnį laišką ir paskelbti tik jį, todėl įdėtos kelios netrumpos Lipomano citatos, kad skaitytojai galėtų suvokti, kam ir kodėl oponuojama. Vėliau „praturtinus“ veikalą įvairiais užgauliojimais, o mandagias malonybes pamiršus išbraukti, atsirado keistas disonansas.
Dainius Martynas Čižas

Pats Radvilas taip išreiškia savo požiūrį į Lipomaną: „tai, kad Gerbiamoji Tavo Valdystė [...] pradėjo būti mano atžvilgiu nusiteikusi pakančiau ir saikingiau, laikau nedidele smulkmena ir vertinu kaip visišką niekniekį. [...] nedaug tevertinu, kad esu Jos giriamas ir laikomas vertu ištikimo krikščionies vardo, nes Ji pati, kaip darau išvadą, yra anaiptol ne krikščionė“.14 Arba: „Nenusimenu, kad mane eretiku vadina tas, kuris, būdamas popiežininkas ir Romos sėbras, yra ne kas kitas, o grynas eretikas.15

Vaizdingų epitetų nešykštima – oponentai yra „popiežiškosios piktosios šmėklos, bjauriausios, Afrikos baidykles pralenkiančios pabaisos, marai, pražūtingiausios rykštės“,16 „stojiškosios beždžionės“.17

Iš pradžių veikiausiai ketinta rašyti santūresnį laišką ir paskelbti tik jį, todėl įdėtos kelios netrumpos Lipomano citatos, kad skaitytojai galėtų suvokti, kam ir kodėl oponuojama.

Vėliau „praturtinus“ veikalą įvairiais užgauliojimais, o mandagias malonybes pamiršus išbraukti, atsirado keistas disonansas. Na, pavyzdžiui, kaip su gausiomis patyčiomis suderinti tokią Radvilo ištarą: „Užtenka, kad Ji, man atsilygindama, leis, idant mano siela ir mano draugiškos bei nuoširdžios paslaugos būtų Jai mielos ir malonios.18

Anuo metu, matyt, mažai kas rašė kitaip, nes išdėstyti savo argumentus, sumenkinti varžovą lengviausia vaizdinga, šmaikščia kalba. Tačiau yra vienas bet – tai piktas, pagiežingas, dažniausiai peržengiantis ribas, beatodairiškas, savus ir save palankioje šviesoje pateikiantis, kitus visiškai sumenkinantis, niekinantis žanras. Iš esmės tai dažniausiai vulgarus, prasto skonio stilius, net jei turinys dėstomas labai įmantriai kaip šioje publikacijoje.
Dainius Martynas Čižas


Kokį „malonumą“ patyrė Lipomanas, matyti iš jo 1556 m. rugsėjo 22 d. laiško Carafai: „Vilniaus vaivada, kuriam praėjusį kovą [vasarį – Dainoros Pociūtės pataisa] parašiau tokį broliškai korektišką, labai kuklų ir krikščionišką laišką, [...] šiomis praėjusiomis man parašė ilgiausią, 5-ą šio mėnesio dieną man pristatytą atsakymą, pilną užgauliojimų, piktžodžiavimų ir prakeiksmų, kur Jo Šventenybė ir visa Bažnyčia buvo išplūsta su tokiu akiplėšiškumu, įžūlumu ir arogancija, kokios velnias neturi.19

Taigi pagal savo intenciją ir adresatą čia yra religinio turinio politinis pamfletas, kurio tikslas – parodyti Europai LDK pasirinkimą. Žinoma, pamfletas – puikus žanras, atviras, aštrus, satyrinis, o kūrybinė fantazija liejasi laisvai. Anuo metu, matyt, mažai kas rašė kitaip, nes išdėstyti savo argumentus, sumenkinti varžovą lengviausia vaizdinga, šmaikščia kalba.

Tačiau yra vienas bet – tai piktas, pagiežingas, dažniausiai peržengiantis ribas, beatodairiškas, savus ir save palankioje šviesoje pateikiantis, kitus visiškai sumenkinantis, niekinantis žanras. Iš esmės tai dažniausiai vulgarus, prasto skonio stilius, net jei turinys dėstomas labai įmantriai kaip šioje publikacijoje.

Skaityti ją įdomu, nes stilius puošnus, o šypsnį kelia net Lipomano menkinimai. Vis dėlto atsakymas nuncijui nėra toks patrauklus, kaip bando pateikti įvairūs Radvilo liaupsintojai.

Autorystės klausimas

Kodėl autorystė tokia svarbi? Todėl, kad lenkų istorikai menkina LDK kilmės veikėjų indėlį, stengdamiesi parodyti, kad, pavyzdžiui, Brastos Bibliją parengė „ne LDK, o Mažosios Lenkijos evangelikai“.20 Lenkų požiūris teisingas tik iš dalies. Pirmiausia, Radvilo Juodojo laiške, jei autorystę priskirsime jam, nerasime nieko originalaus, čia akumuliuojama tai, kas jau paskelbta Europoje.

Kalbama apie Rašto prioritetą, komuniją abiem pavidalais, Katalikų bažnyčios pretenzijas į išskirtinumą, apie skaistyklą, t. y. maldas už mirusiuosius, apie celibatą ir apeigas gimtąja kalba. Palyginti su Lipomano laišku, atsakymas netrumpas, tačiau objektyviai pripažįstama teologinio išsilavinimo stoka, neketinama rašyti teologinio traktato, keliami klausimai aptariami fragmentiškai. Žinoma, argumentacijos būdas įdomus, net su šiokiu tokiu polemikos atspalviu.

Nors polemika reikalautų įsiklausyti į priešininko argumentus, čia dėstoma tik savo nuomonė, paremta vieno kito autoriteto mintimis.

Bet lenkų pretenzijų kontekste svarbiau kitkas – Radvilo asmenybės platumas, užmojis ir galia sudarė sąlygas skleisti evangelines idėjas. Jos tarpo būtent čia ir pažangiausia religinė mintis bene vienintelį kartą sklido iš LDK. Kalbu ne apie šio laiško idėjas, bet apie antitrinitorinę polemiką. Kavolis rašė: „Tarptautinių teologų ir Lietuvos valstybininko pastangomis vienintelį kartą istorijoje religijos sferoje Lietuva (iki tol krikščionišku laikotarpiu tik kitus imitavusi) moko pasaulį. Tik šiose dekadose Lietuva galėjo leisti Bibliją Lenkijai. Po šimtmečio Šv. Raštas Lietuvai tegalėjo būti spausdinamas Anglijoje.21

Tad svarbu pripažinti – Radvilas yra ne teologas, o politikas. Tačiau jis domisi teologija ir susidomėjęs polemizuoja. Dargi ne su katechumenais, o su pačiu Kalvinu.

Nors talkinamas savo aplinkos teologų, bet ir pats aistringai įsitraukęs. Radvilas protestantizmui suteikė palankią terpę. Antra, jis buvo vizionierius – kūrė nepriklausomą valstybinę Bažnyčią, atvirą mokslingų vyrų idėjoms. Ketino įsteigti mokymo įstaigą ir testamentu paliko pinigų jai išlaikyti.

Kavolis pabrėžė: „Radvila – reprezentatyvusis šio neribotų horizontų laikotarpio žmogus“, kuris „ir pats racionalizuojančia linkme aktyviai dalyvauja teologiniuose debatuose, kaip nei anksčiau, nei vėliau nedalyvaus joks vadovaujantis Lietuvos politikos vyras. [...] Vos tapęs kalvinistu, tuoj ima teologiniais klausimais laiškuose ginčytis su Kalvinu. Šiam labiau rūpėjo asmeninio išganymo, Radvilai – Dievo Tėvo (kurį jis laikė realesniu už Kristų ir už Šventąją Dvasią) esmės klausimas; šia linkme jis norėjo kreipti protestantizmo evoliuciją.22

Taigi kunigaikštis ne tik globojo išsilavinusius protestantus, bet ir pats aktyviai domėjosi teologiniais klausimais.

Be to, jis mokėjo lotynų kalbą.23 Tačiau šis laiškas viešas, skirtas ne tiek Lipomanui, kiek Europos visuomenei, tad veikiausiai jo turinį ir formą išdailino įgudę pagalbininkai – pasikeitė užmojis, prasiplėtė turinys, sumanyta paskelbti abu laiškus, atsirado kitų autorių intarpai.

Viename iš eiliuotų intarpų randame užuominą apie Žygimanto Augusto dvariškį Gasparą Lackį-Kurbachą, kuris rengė pradinį variantą: „Jis [Radvilas] pasinaudojo vieno asmens kalba bei ištikima plunksna; jis žuvo staigios mirties užkluptas; tai – žymus jaunuolis Lancijus, negalėjęs to darbo atlikti tik tavo, nusikaltėli magistrai, dėka. [...] Jis negalėjo, nors toks buvo jo noras, išdailinti kaip reikiant šį darbą ir paliko jį pusiaukelėje.24

Lazda buvo gerokai perlenkta, o moralinė kartelė smarkiai smuktelėjo žemyn. Ir tai labiau nuvilia negu įkvepia, nes reformatoriai kėlė naujus moralinius standartus.
Dainius Martynas Čižas


Labiausiai tikėtina, kad pirmąją versiją, kurią parašė Radvilas su savo dvariškiais, redagavo ir praplėtė Vergerijus. Tokia ir Dainoros Pociūtės nuomonė.25

Knygoje „Nematomos tikrovės šviesa“ ji jau neabejoja, kad laišką redagavo Vergerijus.26 Įtikina jos išvada: „Istoriniam vertinimui laiško autorystė esminės įtakos neturi. Kad ir kokia būtų tikroji autorystė, laiškas buvo išspausdintas kaip LDK Evangelikų bažnyčios vadovo Radvilo Juodojo tekstas, demonstruojantis Europai, jog kunigaikštis viešai pasuko „tikrosios“ Evangelijos šviesos keliu.27

Išvados

„Du laiškai“ yra religinio turinio politinis pamfletas. Politinis, nes tikslinė jo auditorija buvo suinteresuota Europos visuomenė, stebinti, kas vyksta LDK. Pamfletas, nes satyrine forma siekta sumenkinti Lipomano veiklą ir jį kaip asmenį, o kartu popiežių ir jo kuriją.

Pirminė laiško Lipomanui versija veikiausiai buvo gerokai santūresnė, bet Vergerijus su kitais bendradarbiais suteikė įžūlią satyrinę formą. Lazda buvo gerokai perlenkta, o moralinė kartelė smarkiai smuktelėjo žemyn. Ir tai labiau nuvilia negu įkvepia, nes reformatoriai kėlė naujus moralinius standartus.

„Du laiškai“ yra kolektyvinis darbas, bet Radvilo atsakymas visų pirma atskleidžia šio iškilaus didiko horizontus – nepriklausomą jo laikyseną ir ketinimus kurti konfesiniu požiūriu laisvą, visoms konstruktyvioms protestantiškoms kryptims atvirą valstybinę, o ne tautinę Bažnyčią. Nors atsakymą Lipomanui rašė tautiniu atžvilgiu mišrus kolektyvas, tačiau centre stovėjo įtakingasis LDK didikas, aplink save telkęs opoziciją Katalikų bažnyčiai. Būtent tokią žinią šiuo laišku norėta pranešti Europai.

1 Dainora Pociūtė. Nematomos tikrovės šviesa. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 2017, p. 106.
2 Dainora Pociūtė. Maištininkų katedros. Vilnius: Versus aureus. 2008, p. 363.
3 Ten pat, p. 370.
4 Ten pat.
5 Du laiškai. Parengė Dainora Pociūtė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 2015, p. 34.
6 Edvardas Gudavičius. Lietuvos istorija, I tomas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 1999, p. 591.
7 Ten pat.
8 Ten pat, p. 590.
9 Du laiškai, p. 34.
10 Dainora Pociūtė. Nematomos tikrovės šviesa, p. 107.
11 Du laiškai, p. 38.
12 Ten pat, p. 427.
13 Ten pat, p. 455.
14 Ten pat, p. 414–415.
15 Ten pat, p. 418.
16 Ten pat, p. 422.
17 Ten pat, p. 432.
18 Ten pat, p. 409.
19 Ten pat, p. 34.
20 Dainora Pociūtė. Maištininkų katedros, p. 369.
21 Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga. 1994, p. 372.
22 Ten pat.
23 Du laiškai, p. 53.
24 Dainora Pociūtė. Maištininkų katedros, p. 368.
25 Ten pat, p. 371.
26 Dainora Pociūtė. Nematomos tikrovės šviesa, p. 99.
27 Dainora Pociūtė. Maištininkų katedros, p. 371.

Žurnalas „Kultūros barai“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Teatras „Kitas kampas“ pristato knygą: dar niekur negirdėtos aktorių išpažintys ir kaip improvizacija gali keisti gyvenimą

Vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“ „Vilniaus knygų...

LNOBT debiutuoja dirigentas Karolis Variakojis

Vasario 21 ir 22 d. „Baletų triptiko“ spektakliuose publika pirmąkart išvys naują dirigentą...

Pristatytos 10 lietuviškų knygų, galinčių tapti filmais

Šių metų Vilniaus knygų mugėje surengtas Lietuvoje analogo neturintis renginys „Knyga +...

Opera „Prūsai“ – garbingam valstybės jubiliejui paminėti

Kovo 12 d. 19 val. didingieji Giedriaus Kuprevičiaus „Prūsai“ įsikurs Klaipėdos Žvejų rūmų...

Savaitės renginiai: ko nepraleisti?

Pateikiame renginių, vyksiančių per ateinančią savaitę, sąrašą, kad nepraleistumėte to, kas...

Top naujienos

Šauktinis pasibaisėjo kariuomenės reakcija į jo sveikatą: tegul žino visa Lietuva (309)

„Tegul žino visa Lietuva“, – tokiais žodžiais savo laišką redakcijai pradėjo šauktinis...

Piktnaudžiaujate aikštele prie namų? Jūsų automobilis gali būti konfiskuotas (4)

Prie namų laisvos vietos automobiliui pastatyti nerandantys miestiečiai gali kaltinti...

Vairuotojai rado priešnuodį prieš trikojus – susidomėjimas išaugo kartais (163)

Vairuotojų tarpe paniką sukėlę trikojai greičio matuokliai gali tapti nebe tokie veiksmingi, kaip...

Ukrainos ministras apie neprognozuotus įvykius: tai didelės gėdos diena sulaikyti 24 žmonės (324)

Vidurio Ukrainoje dešimtys žmonių ketvirtadienį susirėmė su policija dėl vyriausybės planų...

Vartotojai įspėjami dėl įvežtos vištienos: rasta salmonelių (36)

Uždrausta tiekti rinkai šaldytą, mechaniškai atskirtą vištieną iš Lenkijos dėl joje...

Imigracija Lietuvoje: atlyginimai priklausys nuo dviejų veiksnių (41)

„Imigracijos poveikis darbo užmokesčiui priklauso nuo to, ar atvykstanti darbo jėga konkuruoja,...

Vilniaus rajono savivaldybė pritarė planui toliau asfaltuoti Skvernelio gatvę (102)

Vilniaus rajono politikai penktadienį patvirtino 2020–2022 metų strateginį veiklos planą,...

Turistų traukos taikinys Lietuvoje: žmonės čia netingi atvykti net iš tolimiausių šalies miestų

Šį kartą „Kur varom?“ laidoje keliausime į Šiaurės Lietuvą, kur stūkso didingas...

Auklėtinius aprėkęs Obradovičius: neatrodo, kad Eurolygoje galėtume ką nors pasiekti (1)

„Derrickai, tu nori manęs klausytis ar ne?! Žaidžiate taip, tarsi to visai nenorėtumėte!“ –...

Gyvai / Jūs rimtai? Jurijus Smoriginas – apie „Euroviziją“ ir apsinuoginusią Ingą Stumbrienę (9)

Choreografas, baleto šokėjas ir TV projektų dalyvių kritikas Jurijus Smoriginas penktadienį sės...

|Maža didelių žinių kaina