Kai Buenos Airėse gimusiai Elvyrai suėjo keturiolika, merginos tėvai nusprendė grįžti į Lietuvą. Buvo 1956-ieji. Tokiam žingsniui tada ryžosi daugelis lietuvių šeimų. Jų negąsdino perspektyva gyventi Sovietų Sąjungoje. Nes, tiesą sakant, nieko tikro apie tą gyvenimą lietuvių išeiviai nežinojo. Susirašinėjimas su giminėmis seniai buvo nutrūkęs, jokios žinios jų nepasiekdavo iš izoliuotos gimtinės.
Grįžti skatino ir tai, kad Elvyros tėvas buvo patyręs sunkią operaciją, negalavo. Jam norėjosi numirti savoje žemėje. O ir mama, visą gyvenimą buvusi didelė patriotė, kalbėjo, kad galbūt teks duoną su svogūnais valgyti, užtat savo Tėvynėje. Vienas SSRS konsulato darbuotojas mėgino šeimą perkalbėti, nevažiuoti ten, kur „visi dar žeminėse gyvena“. Nepatikėjo juo.
Sovietinė tikrovė išblaivė
Atkeliavusius į Lietuvą Kriaučiūnus sovietinė tikrovė greitai išblaivė. Kadangi tėvas prieš karą priklausė Šaulių sąjungai, šeimai neleista įsikurti didžiuosiuose miestuose. Ji buvo nutremta į bažnytkaimį, Kidulių tarybinį ūkį prie Šakių.
Lietuvoje Elvyra, kaip pati sako, pasijuto lyg atvažiavusi į savo mirties vietą. Išgyvenusi didžiulę neviltį. „Tikrai norėjau numirti, nes netekau gimtųjų namų, draugų, mokyklos, tokio gražaus miesto – Buenos Airių. Lietuva iš tėvų pasakojimų man atrodė pasakų šalis. Deja, realybė tada buvo tokia šiurkšti, tokia kontrastinga... Negalėjau jos priimti nei kūnu, nei protu. Gyvenau tik prisiminimais“, – kalbinama DELFI, pasakojo E. K. Kriaučiūnaitė.
Ilgesys ją lydi iki šiol
Argentinos ilgesys buvo toks stiprus, kad ėmusi rašyti dienoraštį – neduokdie pasimirštų prarastasis laikas. Atbuline tvarka rašė prisiminimus, išsaugojo draugų pavardes, perskaitytų knygų pavadinimus. Nuolat piešė namą, kuriame gyventa, gatves. Ir niekada nepamiršo ispanų kalbos.
Tas ilgesys lydi dailininkę iki šiol. Po Lietuvos valstybės atkūrimo ji kelis kartus lankėsi Buenos Airėse. Rengė lietuvių grafikos parodas, rodė savo darbus. Parsivežė tenykščių kūrybos subtilybių – iš žolių, audinių ir pigmentų išmoko pasigaminti rankų darbo popieriaus. Jame atspaustuose grafikos etiuduose iškart atpažįstamas E. K. Kriaučiūnaitės autorinis braižas.
Kelionė per vaikystės kvartalus
Šiuo metu galerijoje „Meno niša“ veikia dailininkės paroda „Vizioplūdžiai“. Autorė bene pirmą kartą apie savo praeitį prabyla tapybos darbais. Ir visai tinkama proga – liepos 9 dieną Argentina minėjo 200-ąsias nepriklausomybės metines.
„Grafikos atspauduose argentinietiški prisiminimai anksčiau iškildavo lakoniškai – per liniją, kompoziciją, spalvą. Nemėgstu iliustratyvumo, mąstau abstrakčiai. Vis dėlto šį kartą norėjosi imtis teptuko ir parodyti, bent jau fragmentiškai, kelis man artimus Buenos Airių kvartalus, kuriuos pamėgau iš vaikystės – Caminito, San Telmo, – kalbėjo Buenos Airių „pasivaikščiojimo“ autorė. – Šioje parodoje vyksta mano pačios susitikimas su praeitimi. Norėjau parodyti tai, ką gimusi mačiau, išvykusi – palikau, o kaskart apsilankiusi – atrandu iš naujo. Svarbūs ne tik vaizdai, bet ir nuotaikos: noriu, kad būtų muzika, skambėtų tango. Ir garsai, ir kvapai, ir skonis – visa, kas sugrąžina būtąjį laiką.“
Paveiksluose skamba tango
Tapybinė Argentina – temperamentingai kalbanti, šokanti, raudanti ir švenčianti – atsiskleidžia spalvingose miniatiūrose. Autorė pradeda nuo vaikystės bažnyčios motyvo – rimties ir sakralumo akimirkos. Tada sienas nugula dailininkės vizijos: namukų architektūra, gatvės, sankryžos, skveruose šokančios poros, įprastas Argentinos kiemas, kapinių – mirusiųjų miesto, fragmentas, plačiašakis medis, kurio pavėnėje slepiasi kavinė.
E. K. Kriaučiūnaitė prisimena ir didžiuosius argentiniečius – Carlosą Gardelį, kuris atvežė tango į Paryžių, Julio Cortazarą, kurio siurrealistinis žaidimas klasėmis buvo toks artimas už geležinės uždangos atsidūrusiems žmonėms. O mylimo vaikystės krašto netekusiai dailininkei – juo labiau. Astoras Piazzolla įamžintas ne tik keliuose darbuose. Regis, visi E. K. Kriaučiūnaitės kūriniai skamba nuo aistringos kompozitoriaus muzikos.
Paroda „Vizioplūdžiai“ veiks iki liepos 22 dienos.
