Kultūros naktį Šv. Stepono bažnyčioje prasidėjęs meninis vyksmas parodos pavidalu persikelia į „Artifex“ galeriją.
Įvykiai Europoje, susiję su sumaištimi Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos kraštuose, – svarbiausias veiksnys, nulėmęs troškimą įgyvendinti šį projektą. Juo siekiama apmąstyti svetimumo, išvarymo, ištrėmimo, prieglobsčio prašymo, ilgesio būsenas, išreikšti šias sunkias žmogiškas patirtis meno kūriniais ir poetiniais tekstais.
Pabėgėliai – tai tema, kurios ikonografija aptinkama nuo VI a. pr. Kr. papirusų iki gotikinių katedrų portalų, nuo Rembrandto iki Kathes Kollwitz kūrybos. Pabėgėlis – ir dėl religijos, rasės, pilietybės ar politinių įsitikinimų persekiojamas asmuo, ir tas, kuris dėl baimės ar ligos negali grįžti į „normalų“ gyvenimą.
Tai būsena, kuri yra bendra žmogiška ir nebūtinai tik politiškai ar socialiai apibrėžta. Norima parodyti, kad šiandieniai geopolitiniai įvykiai gali būti svarstomi vadinamomis tradicinėmis meninėmis priemonėmis, ir kartu atskleisti, kaip ekranuose transliuojami vaizdai siejasi su skirtingus pavidalus įgaunančia, tačiau „amžina“ pabėgėlių tema.
Kompaktiškoje „Artifex“ galerijos erdvėje eksponuojami penki paveikslai, sukurti remiantis kanoniniais, šiuolaikinėmis informacinėmis priemonėmis mus pasiekusių pabėgėlių iš Sirijos ir Šiaurės Afrikos vaizdais. Parodos struktūra: spaudinys – tapyta replika – Biblijos tekstas.
Paroda kuriama remiantis Hanso Beltingo teiginiu, jog tarp gyvų kūnų ir dirbtinių laikmenų vyksta nuolatinė vaizdų ir vaizdinių apykaita.
Tapytojai taip pat rūpi atskleisti pirmavaizdžio ir kartotės, įkvėpimo šaltinio ir replikos sąlygiškumą. Vaizdus drobėse lydi užrašai ant kirviu atkirstų medžio skeveldrų, kurios gali būti suvokiamos ir kaip laiškas, ir kaip laivas, ir kaip paprasčiausias lapas tremties ir ilgesio psalmei užrašyti. Tekstai yra netrumpi, sunkiai įskaitomi, nes medžio rievės ištirpdo raides, „išsiplauna“ tušo sodrumas.
Ekraniniai vaizdai ir tapyba (piešiniai), pirminė ir antrinė tikrovės, medžio atplaiša ir įrašas, praeitis ir dabartis – ryšys tarp šių dalykų parodoje nėra aiškiai suformuluotas, bet autorei visos parodos dalys yra reikalingos ir ji tikisi, kad žiūrovas supras ir susies, atrodytų, tolimus ir svetimus vaizdus, žodžius ir ženklus.
