aA
Klaipėdos jaunimo teatras pirmiausiai siejamas su šio teatro įkūrėju, vienu garsiausiu Lietuvos teatro ir kino aktoriumi, režisieriumi, Nacionalinės kultūros premijos laureatu Valentinu Masalskiu. Tačiau už šios žymios pavardės slypi entuziastingi, veržlūs ir atsidavę teatrui aktoriai. Donatas Želvys – vienas jų.
Donatas Želvys
© Eglė Sabaliauskaitė

Su juo susitinkame Klaipėdos kultūros fabrike, kuriame įsikūręs Klaipėdos jaunimo teatras. Aktorius mane pasikviečia į rūsį. Čia ne tik laikomi teatro rekvizitai, bet ir atliekamas monospektaklis „Kontrabosas“. Akimirką tamsu ir baisu pajudėti, juk gali kokią spektaklio detalę užkliudyti.

Įjungus šviesą, atsiveria teatro užkulisių pasaulis. Štai guli kontrabosas, kurį ką tik mačiau ant scenos. Kostiumai, padedantys sukurti spektaklių personažus. Patekimas į užkulisius – mažytė magija, kai sužinai tai, ko įprasta akimi nepamatysi. Tad pasineriame su Donatu į pokalbį apie aktoriaus kasdienybę.

– Ką tau reiškia būti aktorium?

– Dažnai užduodu sau šį klausimą. Permąstau, ką man reiškia ši profesija, ką apskritai reiškia daryti tai, ką darau. Yra profesijų, kurios labai aiškiai apibrėžtos. Juk gydytojas tiksliai žino, koks jo darbo tikslas – gydyti žmones.

O aktorystė yra gana neapibrėžta profesija, tačiau man ji – žodžio laisvė. Galiu viešai kalbėti svarbiomis ir aktualiomis temomis. Dažnai skaitau pjesę ir matau, kad jos nenoriu vaidinti, nes nejaučiu jos, jos žodžiai manęs nepaliečia.

Šiuo metu man norisi daryti tik tai, ką sąmoningai suvokiu, kodėl darau, nes kitaip per dažnai kyla klausimų, kur tavo veikloje prasmė. Jei į teatro salę ateina du šimtai žmonių ir bent vienas žmogus palietus kokią nors temą, grįžęs namo susimąsto, tai man didelis laimėjimas ir aktorystės džiaugsmas.

Donatas Želvys
Donatas Želvys
© Eglė Sabaliauskaitė

– Koks buvo tavo kelias į šią profesiją?

– Kelias prasidėjo kaip ir daugelio vaikų. Buvau labai smalsus. Viskas man buvo įdomu ir daug ką norėjau išbandyti. Žinoma, mano vaikystės svajonė buvo krepšinis, bet aš nenuėjau iki jo. Išbandžiau daug kitų sporto šakų, tačiau atėjo laikas, kai viskas nebetinka, bet nori kažką veikti.

Netikėtai atsirado teatras. Kieme, kur augau, gyveno režisierė Živilė Dirgytė. Ji dirbo su vaikais ir jaunimu. Būtent ji mane atvedė į teatro sceną. Dažnai būna, kad vaikystėje įvairūs būreliai sugadina būsimus aktorius – išugdomi įvairūs patosai, vaidinimai, dramatiški teksto skaitymai.

Aš to išvengiau, o Ž. Dirgytė įdiegė milžinišką pagarbą scenai, kurią turiu iki šios dienos. Svarbiausia jos pamoka buvo pagarba ir atsakomybė žiūrovui ir partneriui. Ji mus ruošė ne tik aktorystei, bet ir gyvenimui. Vėliau pamačiau trupės „p.s“ spektaklį, kuris man labai patiko ir net šokiravo.

Po jo nusprendžiau, kad jei V. Masalskis rinks kursą, būtinai pas jį studijuosiu. Taip ir nutiko. Baigiau mokyklą ir jis rinko kursą Klaipėdoje, tad tapau jo studentu.

– Monospektaklis „Kontrabosas“, kuriame atlieki vaidmenį, iškelia nemažai ir dabartinėms dienoms aktualių klausimų apie įvertinimą darbe, meilę, vienatvę. Ką tau reiškė kurti šį personažą?

– Vaidmuo „Kontrabose“ man išties daug reiškia. Ir net tik dėl to, kad tai monospektaklis, kurio forma labai sudėtinga, nes esi vienas, neturi nieko ir eini į nieką.

Šiame spektaklyje personažas yra labai įvairus. Jis jaučia didelį skausmą, kuris man yra pažįstamas, ir suprantu, ką kontrabosistas nori pasakyti. Labai mėgstu spektaklio pabaigą. Ten kalbu labai nuoširdžiai, išnyksta visos metaforos.

Pabaiga – tiesiog nuoširdus pokalbis, kurį išgirsta tie, kurie nori. Ten kalbu apie mūsų profesiją, apie tarnautoją. Daug kas sakytų, kad aktoriai neturi jokios rutinos, kad jūs čia darote, ką norite, keliatės kada norite. Tačiau rutina yra – kelionės, repeticijos, spektakliai, pasiruošimas jiems. Laisvė egzistuoja tik tarp pasirinkimo „taip“ ir „ne“ sulaukus pasiūlymo vaidinti.

Donatas Želvys
Donatas Želvys
© Eglė Sabaliauskaitė

Visa kita yra darbas, kai prisiimi atsakomybę ir turi būti pasiruošęs. Nuo spektaklio iki spektaklio – mūsų laisvė. Tačiau tas laikas tarp spektaklių labai trumpas. Praėjusiais metais turėjau penkias premjeras. Kai pristatai vieną spektaklį, pradedi kitą spektaklį, tad nėra laiko vadinamajam bohemos gyvenimui. Nuo pat ryto repeticijos, pasiruošimai spektakliams, kito spektaklio repeticija, tad visada ir sukiesi.

– Kaip „Kontrabosą“ mato žiūrovai?

– Po devinto spektaklio ateina suvokimas, ką mato žiūrovas. Ir tada bandai užmesti kabliuką tose vietose. Pradžia labai sunki, nes nežinau, su kuo susidursiu. „Kontrabose“ su žiūrovais tiesiog bendrauju, dėl to man svarbu pamatyti ir suprasti, kas susirinko, turiu pajausti publiką.

Iš pradžių būna didžiulis įsiklausimas į susirinkusius žmones. Stebiu reakcijas į kiekvieną mintį, kiekvieną temą. Žiūrovas turi įtakos pačiam spektakliui. Buvo vienas „Kontraboso“ spektaklis, kai moteris visą laiką sėdėjo įsitempusi, prispaudusi rankinę prie krūtinės, o aš galvojau – nebijok.

Žmonės bijo dėmesio. Aišku, būna tokių, kurie jo reikalauja, nori būti „paliesti“. Negali nepamatyti žmonių, ypač tokiame spektaklyje kaip „Kontrabosas“, kuris vyksta mažoje erdvėje ir esi labai arti žiūrovų.

„Kontrabose“ man svarbu atrasti tikrumą. Kai kalbu nuoširdžiai apie tikrus dalykus, žiūrovams būna juokinga. Galbūt iš savęs, galbūt dėl pažįstamos situacijos. Būna žmonių, kurie verkia spektaklio pabaigoje kartu su manimi.

Donatas Želvys
Donatas Želvys
© Eglė Sabaliauskaitė

– Kinas ar teatras?

– Studijos pas V. Masalskį rėmėsi kino vaidybos principais. Tai reiškia, kad mes nevaidiname plačiai, kas būdinga teatrui. Mūsų vaidyba nuo tų, kurie vaidina didžiulėse salėse skiriasi tuo, kad ten viską reikia daryti labai plačiai. Jei mane pastumia, aš krentu stipriai, stengdamasi tai daryti kuo organiškiau.

Didelėje scenoje viską reikia praplatinti – judesiai, mimikos, emocijos turi būti daug ryškesnės. Jei į tokią vaidybą žiūrėtum iš arti, sakytum, kad labai netikra. Kine žiūrovas yra labai arti, tad čia viskas turi būti organiška ir tikra.

Dabar dirbau su režisieriumi Karoliu Kaupiniu, kuris turi puikią uoslę organikai, tad teko itin paprakaituoti ir ištraukti kiekvieną detalę. Darėme netgi repeticijas prieš filmavimus, kas kine labai retai būna.

Kine nieko negalima vaidinti. Prieš kamerą turi būti čia ir dabar. Vaidmenį sukuria tekstas, apranga, vieta ir aplinkybės. O didelėse salėse kaip ir masiniuose renginiuose neveikia subtilybės. Viską reikia šiek tiek padidinti. Kadangi Klaipėdos jaunimo teatras dažniausiai vaidina mažosiose salėse, kur būname arti žiūrovo, tad man kinas ir teatras labai nesiskiria.

Kiną dar norėčiau išbandyti iš kitos pusės – būti ne prieš kamerą, o už kameros. Mintyse sukasi filmo idėja apie nykstančią Klaipėdą. Mietą, kuriame nieko nevyksta, tik tuščios gatvės. Užfiksuoti ekskursiją po tuščias Klaipėdos gatves.

Kadaise buvau įsitikinęs, kad Klaipėda miręs miestas, kurį reikia laidoti. Dabar norisi kaip menininkui protestuoti prieš esamą situaciją ir parodyti, kad Klaipėdoje yra daug vietos ir galimybių.

– Tai ką galima veikti Klaipėdoje?

– Man Klaipėda yra gera vieta darbui. Čia retai būna renginių, kuriuos būtina pamatyti. Draugų čia irgi nėra labai daug, nes didelė dalis mano amžiaus žmonių yra iš čia išvykę. Klaipėdoje liko tie, kas čia jau ką nors susikūrė: darbą, namus ar šeimą. Klaipėdoje veikia nemažai teatrų, kurie gaivina kultūrinį gyvenimą. Klaipėdos jaunimo teatras taip pat susibūrė uostamiestyje. Jis suteikė erdvę jauniems žmonėms čia pasilikti, kurti, galvoti apie Klaipėdą ir jos problemas.

– O kodėl Klaipėdos gatvės tuščios?

– Keliu ir aš šį klausimą. Važiuoji pirmadienį dešimtą valandą vakaro ir prasilenki net su trimis automobiliais, vadinasi, kažkur avarija ir visi važiuoja pažiūrėti. Taip yra Klaipėdoje. Jei žinočiau, kur žmonės, nuvesčiau tave ir parodyčiau, bet nežinau.

Žinoma, galbūt kas nors irgi kelia šį klausimą. Bet matyt to nebeužtenka ir reikia imtis daugiau iniciatyvos. Daug kas atvykęs į Klaipėdą sako, kad norėtų čia gyventi, tačiau nesiryžta. Universitete studentų irgi mažėja. Manau, kad Klaipėdai tiesiog reikia daugiau reklamos, idėjų ir noro rizikuoti. Klaipėda per ilgai stovėjo vietoje, o dabar viskas per lėtai keičiasi.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Berlyno kino festivalio pagrindinį apdovanojimą pelnė izraeliečio N. Lapido „Sinonimai“

Izraelio režisierius Nadavas Lapidas šeštadienį pelnė Berlyno kino festivalio pagrindinį...

Ivaškevičius: daug kartų norėjau atsisakyti šitos premijos (448)

Teikiant nacionalines kultūros ir meno premijas, prezidentė Dalia Grybauskaitė šeštadienį...

Operos ir baleto teatre bus įteiktos Nacionalinės kultūros ir meno premijos

Vilniuje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre prieš iškilmingą Vasario 16 -osios...

Garsių menininkų gyvenimo istorijos: garbinti už talentą, bet kasdienybėje buvę siaubingais žmonėmis (3)

Dažnai manoma, kad norint sukurti grožį mene sielos grožis nebūtinas. Pažvelgus į daugybės...

Ar išlaikėme praeities didvyrių geną? (1)

Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – mūsų valstybės, kovų už laisvę šventės. Ką...

Top naujienos

Sovietų valdžios įslaptintas incidentas: Uralo kalnuose rasti septyni kūnai, mįslingos detalės šiurpą kelia iki šiol (8)

Rusijos generalinės prokuratūros atstovas Aleksandras Kurenojus vasario 1 d. pranešė, kad tyrėjai...

Nekilnojamojo turto kainos: problemos Švedijoje galėtų persikelti į Lietuvą (2)

Nekilnojamojo turto rinkos burbului Švedijoje artėjant pabaigos link, „Swedbank“ ekonomistas...

Lietuviai aplankė išskirtinę Indijos vietą, kurioje streikai – kasdienybė: viskas dėl moterų (15)

Praleidę keturias dienas Alapuroje, pasidžiaugę „Backwaters“ ir pliažais, atšventę...

Skurdas pagal norvegus: pinigų stoka besiskundžianti 50-metė norvegė laukia 1700 eurų pensijos (354)

51 m. norvegė Liv Iversen yra seniausio lėlių teatro pietvakarinėje Norvegijos pakrantėje...

Ivaškevičius: daug kartų norėjau atsisakyti šitos premijos (448)

Teikiant nacionalines kultūros ir meno premijas, prezidentė Dalia Grybauskaitė šeštadienį...

Antrajame „Eurovizijos“ pusfinalyje – įtempta kova: paaiškėjo visas finalistų sąrašas (233)

Vasario 16-osios vakarą suskambo antrasis nacionalinės „ Eurovizijos “ pusfinalis. Ši...

Globos namų darbuotoja nusprendė prabilti apie tai, kas vyksta už uždarų durų: situacija kelia nerimą (110)

Kylantys incidentai, psichologinės pagalbos trūkumas ir nekompetetingi darbuotojai – tokias...

Kurtizanių amžius Paryžiuje: nuo slaptų bordelių iki šampano vonių ir „meilės kėdės“ (38)

Prieš kelis metus Paryžiaus Orsė muziejus (Musée d'Orsay) pirmą kartą surengė šokiruojančią...

Adomaitis galimybes finale vertina vienodai, Maksvytis gailisi suklydęs ir nesuvaldęs auklėtinių (34)

Luigi Lamonica buvo labiausiai aptarinėjamas personažas prieš Karaliaus Mindaugo taurės finalo...

Gydytojas kritiškai įvertino plintančią sveikatingumo madą: tai tinka tikrai ne visiems (45)

Tikriausiai televizijoje ir socialiniuose tinkluose teko pastebėti vis dažniau atsirandančius...