Nors „e-Carmen“ – seniai lauktas VCO projektas, D. Ibelhauptaitė sakė nenorėjusi jo skubinti, juk tai – sudėtingas ir atsakingo pasiruošimo reikalaujantis procesas: „Visiškai perkurti dviejų valandų stambios formos muzikinį kūrinį – gigantiškas uždavinys. Reikia įsigilinti į kiekvieną muzikinę detalę, adaptuoti siužetą. Laiko sąnaudos labai didelės jeigu sieki maksimaliai naujo rezultato. Bet „bohemiečiai“ visada buvo kūrėjai, kurie ieško alternatyvų ir niekada nesustoja, kurie įdeda 1000% savo darbo ir jų nesustabdo jokios kliūtys, nes mes žinome, jog finale mūsų laukia ypatingas rezultatas.
Šiuo kūriniu mes žengsime naują žingsnį, mes švęsime savo gimtadienį, švęsdami naujus atradimus, formas ir geriausius kūrėjus.“, – mintimis dalinosi D. Ibelhauptaitė.
VCO meno vadovė neslėpė, jog žymiai lengviau būtų buvę alternatyvioms klasikos sintezėms pasirinkti mažiau žinomą operos kūrinį, – taip kūrėjai būtų jautęsi saugesni. Vis dėlto, tai nebūtų buvę panašu į pačius „bohemiečius“, prieš 10 metų įžengusius į Lietuvos operos pasaulį su tam laikui alternatyvia klasikos interpretacija. „Iš tiesų seniai norėjau pastatyti „Karmen“, bet tai yra vienas dažniausiai pasaulyje statomų operos kūrinių!
Maža to, tikriausiai joks kitas kūrinys nėra turėjęs tokio skaičiaus adaptacijų šitiek skirtingų scenos, literatūros, vizualiųjų ir muzikos meno sričių. Pats vardas Karmen yra tapęs moters tipo apibūdinimu. Norėjosi rasti dar neišbandytą šios istorijos formą. Tad kaip dar kitaip būtų galima į ją pasižiūrėti iš naujo, jei ne perkuriant jos pagrindą – muziką?“ – pasakojo režisierė, džiaugdamasi bendradarbiavimu su M. Adomaičiu, prasidėjusiu „Elektroninės operos fantazijos – XYZ“ metu.
„XYZ metu susipažinome su geriausiais iš geriausių elektroninės muzikos kūrėjų. Visi jie buvo labai saviti ir puikūs. Marius savo bagaže turėjo ir klasikinės muzikos išsilavinimą. Be jo sukurti elektroninę „Karmen“ būtų neįmanoma. Tai nebėra vienos arijos aranžuotė, – čia privalu mokėti valdyti visą kompozicijos dermę ir stambią muzikinę formą. Ir Marius tai gali! Net klausantis jo muzikos topus užkariavusio „Walking with elephants“, yra aišku, jog šis žmogus puikiai supranta klasikinę simfoniją. Šiandien mes esame pasiruošę didžiuliam eksperimentui ir svarbiausia, jog jis būtų atliktas visiškai profesionaliai.“
Kitas svarbus dėmuo šiame projekte – solistai, arba kaip D. Ibelhauptaitė mėgsta sakyti – „mūsų šeima“: „Žinote, kai sėdi pagrindinėje Londono operos salėje su 3000 žiūrovų, kurie visi audringai sutinka ir giria Karmen dainuojančią solistę, o ji yra lietuvė – mūsų šeimos narė, nepasikviesti jos esant tokiai galimybei būtų tiesiog kvaila“.
Taigi, „e-Carmen“ išvysime įnoringą britų publiką sužavėjusią Justiną Gringytę. Ši solistė, būtent po Karmen debiuto Anglijos nacionalinėje operoje, praėjusiais metais nugalėjo Tarptautiniose operos apdovanojimuose, Geriausios jaunosios solistės kategorijoje. „Nors ir daug kartų dainavau Karmen, šis projektas man yra visiškai naujas iššūkis. Tai – naujas formatas, stilius, čia nebėra orkestro, lieka tik elektronika.“, – įspūdžiais dalinosi solistė, – „Orkestras tavo balsui įžiebia begalę jausmų, spalvų, todėl labai įdomu, kokius impulsus suteiks elektroninis skambesys, kokią vokalinę liniją jis padiktuos. Ši sintezė mane labai domina, jaudina, labai jos laukiu ir nekantrauju.“
Tiesa, Justina jau prisilietė prie šio formato ir buvo susitikusi su M. Adomaičiu studijoje: „Pirmieji įspūdžiai iš studijos? Ryškiausia, žinoma, yra tai, jog tu supranti, kad elektronika tavęs nepalauks, ji rieda lyg traukinys, nes dirigentai kartais gali luktelti, o čia – nesvarbu! Neįstojai – viso gero! Tai reikalauja ypatingos disciplinos. Supratau, kiek daug laisvės, mes, solistai, prašomės iš dirigento. Bet jausmas yra puikus ir įtraukiantis, nekantraudama laukiu tolimesnio proceso!“
Justina negailėjo pagyrų ir M. Adomaičiui, sakydama, jog jo tikslas nėra atkartoti jau sukurtą operą, naudojantis nauja forma. Pasak solistės jis, kaip kompozitorius kuria naujas harmonijas, keičia muzikinę kūrinio tvarką: „Kūrybinis procesas iš tiesų yra Mariaus rankose. Muzikine prasme tai bus naujas kūrinys.“
Akivaizdu, jog kūrybinis ryšys čia – dvipusis. Ilgai kūręs muziką, vasarą M. Adomaitis pradėjo įrašinėti vokalistus: „Nemažai sprendimų atsirado būtent įrašų metu. Jau buvau beveik padaręs Karmen „Habanerą“, kuomet susitikome su Justina. Ji įrašė visą vokalinę partiją ir staiga supratau, jog turiu dar minčių ir idėjų kaip galiu ją išplėtoti ir papildyti.“, – pasakojo kūrėjas, tęsdamas:
„Kurti „e-Carmen“ yra neįtikėtino įdomumo ir sunkumo iššūkis. Tai nepalyginama su aranžuočių žinomoms operų arijoms kūryba. Kuomet kartu su „bohemiečiais“ kūrėme elektroninės operos fantaziją XYZ, galėjau rinkti kūrinius saldainiukus ir juos vieną po kito dėlioti į gražų vėrinuką. Šiuo atveju viskas yra kitaip. Opera yra vientisas kūrinys, turintis savo idėją, siužetą ir dramą, kurią sukuria libretas, muzika ir vokalinės partijos.
Kiekvienas instrumentas, kiekvienas balsas nuosekliai kuria Karmen dramą, maža to kompozitorius, dirigentas, orkestras, solistai išgyvena kūrinį savaip. Bizet savo Karmen dramą sulydė į vieną gražiausių operos kūrinių. Perkąsti šį riešutėlį ne taip lengva, o neperkandus perkurti visą operą elektroninės muzikos stiliumi – neįmanoma. Dirbti su vienu „Karmen“ epizodu man užima gerokai daugiau laiko, nei sukurti naują kūrinį.
Elektroninės muzikos išraiškos priemonės žiauriai skiriasi nuo klasikinės muzikos, todėl teko ieškoti kelių kuriais iki šiol atlikdami ar interpretuodami „Karmen“ nevaikščiojo nei kompozitoriai, nei orkestrai, nei solistai. Kelias emocingas ir dramatiškas arijas buvo įdomu pateikti ne balso dramatiškumu, o subtiliai perteikiant vidinius išgyvenimus. Daugeliui klausytojų bus netikėta, o tikiuosi ir įdomu išgirsti neįprastą labai žinomų arijų skambesį.
Bizet muzikoje be galo daug chromatizmų, tonacijų, ritmo ir tempo pasikeitimų. Elektroninė muzika šiuo atveju yra kiek kitokia, paprastesnė savo tonaciniu išdėstymu. Iš tiesų, tenka ne aranžuoti Bizet kūrinį, bet jį perkurti. Dažniausiai pasilieku pagrindinę vokalinę liniją, kurią kartais keičiu dėl jos specifikos ir sudėtingumo. Greta kuriu visai naujus kūrinius, kuriuos atpažinti galima tik iš melodijos esmės.
Pats didžiausias iššūkis man buvo dirbti su viena žymiausių – Toreodoro – arijų. Jos maršinis ritmas ir mažorinė tonacija, tiesiog varė mane iš proto, užsispyrusiai bandė pyktis su visomis mano idėjomis. Ilgai bandžiau keisti jos vokalinę liniją, ėmiau ją lyg jautį už ragų ir verčiau ant šono: atsisakau mažoro, pakeičiau jį melodiniu arba harmoniniu minoru. Tai vienas iš tų pavyzdžių, kai atsakymai yra kažkur už kampo, jie yra ne lengvi, bet įdomūs, tik reikia darbo ir laiko juos atrasti.
Nemažai kūrinių elektroninėje operoje papildžiau choro partijomis, atliekamomis tiesiog balsėmis, kurių originaliame kūrinyje nėra. Toks skambesys suteikia muzikai savitų spalvų, didingumo. Savo „Karmen“ versijoje naudoju ir gyvus instrumentus. Kol kas planuoju, jog scenoje gros kvartetas, tačiau jis gali dar didėti arba pasipildyti.“
