Cirko akrobatę dusina kelionių ilgesys

Jei ne okupacija, prieš aštuoniasdešimt metų šalia Panevėžio įkurtas pirmasis šalies cirkas veikiausiai ir dabar tęstų savo veiklą, o garsių artistų šeimos palikuonę, buvusią oro akrobatę, dabar veikiausiai ne taip kankintų įspūdžių troškulys.

Pirmasis įsteigtas šalies cirkas glaudėsi ne didmiestyje, o Panevėžio rajono Šilų kaime. Prieš daugiau nei aštuoniasdešimtmetį po šalį gastroliavusį garsų profesionalųjį cirką su egzotiškų gyvūnų pasirodymais ir kvapą gniaužiančiais triukais mena tuomečio cirko žvaigždė 73-ejų metų Palmira Kazakaitienė. Dabar ji gyvena ramų pensininkės gyvenimą.

Kadaise ši moteris buvo jauniausia cirko artistė nepriklausomoje Lietuvoje. Būdama vos trejų, arenoje ji jau atliko pavojingus triukus.
P.Kazakaitienei į atmintį gerai įsirėžė pirmosios treniruotės kaimo daržinėje. Vos sulaukusią dvejų metukų tėvas ją nusinešdavo ant šieno ir mėtydavo į viršų, mokydavo stovėti ant savo ištiestų rankų ar kojų.
„Man tai patiko. Vėliau tėtis bandė treniruoti ir metais jaunesnį brolį, bet jis nenorėjo, sutiko arenoje tik šokti. Gal porą kartų tėra deklamavęs eilėraščių“, – su malonumu apie atėjimą į cirką pasakojo P.Kazakaitienė.

Pašnekovė mena, kad kone labiausiai žiūrovų dėmesį prikaustydavo trejų metų mergaitės ir jos tėvo atliekamas akrobatinis triukas.
„Tėvas pasistatydavo sau ant smakro penkių metrų ilgio kopėčias, o aš jomis kopdavau į viršų. Pasiekusi aukščiausią tašką balansuodavau ant vienos kojos ar rankos, atlikdavau gimnastikos pratimus“, – pasakojo buvusi oro akrobatė.

Rydavo kardus

P.Kazakaitienės tėvas, pirmojo lietuvių cirko „Aušra“ įkūrėjas Petras Tarutis, garsėjo kaip nepakartojamas kardų rijikas, peilių svaidytojas, žmogus, kelias valandas išbuvęs užkastas.
„Per pasirodymą P.Tarutis prie lentos stovinčią žmoną nuo galvos iki kojų apmėtydavo peiliais. Jie buvo labai aštrūs, geležtės liesdavo drabužį. Tačiau po vaidinimo nebuvo nė vieno karto, kad mamai bent kurioje nors vietoje pasirodytų kraujas“, – prisiminė pašnekovė.

Sudėtingi pratimai kelių metrų aukštyje, plojimai, nuolat besikeičiantys kraštovaizdžiai ir žmonės– tai dalykai, kurių P.Kazakaitienė ir dabar ilgisi.

„Kai prisimenu tuos laikus, suspaudžia širdį. Tačiau nieko nepakeisi. Labiausiai pasiilgstu kelionių“, – su nostalgija mena jaunystę buvusi artistė.

Kaip tvirtino pašnekovė, jos mama išmoko oro akrobatikos, kojomis ritinėjo ir mėtė statines.
P.Kazakaitienė pasakoja, kad tėvas rodydavo pavojingus triukus – guldavo ant stiklo šukių, o ant jo užsilipdavo 20 vyrų. Stebino artistas žiūrovus ir į gerklę susikišdamas didžiulį kardą.
„Nežinau, ką turėjo jausti tėvas, atlikdamas tokius triukus. Apie tai niekada šeimoje nekalbėjome“, – sako moteris.

Užkasė žemėmis

P.Kazakaitienė pasakoja, kad prieš įkurdamas lietuvišką cirką P.Tarutis penkerius metus artisto amato mokėsi pas latvius, vėliau dirbo Vokietijoje.
„Būtent toje šalyje tais laikais neregėtas triukas taip sužavėjo publiką, kad jis iš ten parsivežė medalį. Tėvas, užkastas dviejų metrų gylyje, keturias valandas išbuvo karste“, – prisiminimais mielai dalijasi pašnekovė.

Į latvių cirką P.Tarutis pateko būdamas 12 metų. Jis, kaip daugelis to meto vaikų, tarnavo pas ūkininkus. Iš Aukštaitijos krašto jis tuo metu buvo nukeliavęs dirbti į pamarį.
„1914 metų pavasarį į Klaipėdos mugę atvažiavo latvių cirkas. Kiek pamenu iš pasakojimų, tėvas tąkart negalėjo atplėšti akių nuo triukų ir jau cirkui ruošiantis išvykti pasisiūlė pas juos dirbti. Jam leido prižiūrėti žvėris“, – pasakojo buvusi akrobatė.

Stebėdamas artistų treniruotes, P.Tarutis mokėsi. Po kurio laiko jis jau gebėjo puikiai žongliruoti, ryti kardus, svaidyti peilius, taip pat išmoko oro akrobatikos. Tad per pasirodymus P.Tarutis dalyvavo jau nebe kaip pagalbinis darbininkas, o kaip trupės artistas.

Greitai stojosi ant kojų

Nuosavą cirką P.Tarutis įsteigė sulaukęs 28 metų ir turėdamas didelės cirko artisto patirties. Jam talkino bendražygis.

Į pirmąsias gastroles vyrai išvažiavo dviračiais. Pasak P.Kazakaitienės, palapinę tėvui atstojo į žemę ratu susmaigstyti ir kaspinu apjuosti kuoliukai.

„Paskui tėvas įsigijo tentą, nusipirko arklius, kad trauktų vežimą. Cirko verslas sekėsi, kolektyvas gausėjo, po įvairias šalies vietas keliaujanti trupė kasmet sutraukdavo vis daugiau žiūrovų“, – kalbėjo pašnekovė.

Kiekvienam sezonui P.Tarutis stengėsi prigalvoti vis kitų numerių, ieškojo naujų artistų.
„1933 metais cirko trupėje atsirado aštuonios merginos, jos vaidino prancūziškas imtynes. Viena iš imtynininkių buvo Agota Čereškevičiūtė, ją nusižiūrėjo mano tėvas, paskui jie susituokė“, – pasakojo P.Kazakaitienė.

Gyvūnų pasirodymai

Prieškariu P.Taručio cirkas buvo gerai žinomas. Per programą pasirodydavo per dvidešimt artistų, žiūrovus aikčioti vertė ir gyvūnai.

P.Kazakaitienė teigia, kad visus keturkojus buvo išdresavęs pats P.Tarutis. Kupranugaris arenoje šokdavo pagal muziką, klaupdavosi ant priekinių kojų – atiduodavo publikai pagarbą. Zebrai šokinėdavo per kliūtis – degantį lanką, beždžionės jodinėjo asilu, vaikščiojo ant aukštai ištempto lyno.
„Viena beždžionė jodavo ant arklio, kita – ant asilo. Beždžionės ir meškėnas žiūrovus linksmino gimnastikuodami ant lyno. Nuostabių triukų buvo išmokytas vilkinis šuo Mora. Stovėdamas ant užpakalinių kojų, jis ant kaktos laikydavo servizą ir lipdavo kopėčiomis. Šuo taip pat šokdavo per degantį lanką“, – pasakojo P.Kazakaitienė.

P.Taručio cirke akrobatinius triukus atlikdavo ir baltosios pelės. Jos pagal dresuotojo nurodymus vaikščiojo viela.

Skaudžios akimirkos

Lemtingą smūgį cirko artistų gyvenimui sudavė rusų okupacija. Nemažai pasiekę, sugebėję nusipirkti automobilį, gyvulių, Taručiai viską prarado per vieną vakarą.
Pasak P.Kazakaitienės, paskutinis bendras cirko pasirodymas įvyko Skaudvilėje.
„Prieš pasirodymą atėjo keliolika uniformuotų rusų karininkų. Gal apie valandą jie šnekėjosi su tėvu. Programa nebuvo sužlugdyta, nes tėvas sugebėjo išsiderėti, motyvuodamas, kad žmonės susirinko, bilietai parduoti“, – skaudžias akimirkas prisiminė moteris.

Kariškiai stebėjo pasirodymą, o jam pasibaigus atėmė visą inventorių, palapinę, konfiskavo mašiną, žvėris liepė atiduoti į Kauno zoologijos sodą. Cirko savininko šeima į sodybą Šilų kaime grįžo kaip stovi. „Pavyko išsaugoti tik cirke vaidinusį arklį, nes jis ne sezono metu ir ūkio darbams dirbti būdavo kinkomas, ir vežimą traukdavo. P.Tarutis buvo pažįstamas su Kauno zoologijos sodo direktoriumi, tad vėliau atgavo dvi savo išaugintas ir išdresuotas beždžionėles“, – kalbėjo panevėžietė.

Reikėjo gausybės įvairiausių leidimų ir vietos kolūkio valdžios palaiminimų, kad triukų meistras galėtų bent mokyklose ar per šventes savo kaime rengti šeimos pasirodymus. Po okupacijos P.Tarutis negalėjo samdyti cirko artistų, programą sudarė tik jo, žmonos ir dukters numeriai.

Vaidinti nenustojo

Šeimos gastrolės galutinai nutrūko 1952 metais, kai P.Kazakaitienė baigė mokyklą ir išvažiavo mokytis į Vilniaus prekybos technikumą.
 
Dar gerą dešimtmetį Šilų kaimo sodyboje gyvenantis artistas šalia savo namų pavasariais surengdavo festivalius, į juos sulėkdavo kelių aplinkinių kaimų vaikai ir cirko triukams neabejingieji.
„Įspūdingai atrodydavo numeris su žalčiais. P.Tarutis atsinešdavo pilną dėžę šių gyvūnų, kelis jų žiūrovų akivaizdoje užsidėdavo ant pečių, o vieną imdavo ryti nuo uodegos ir baigdavo tada, kai iš gerklės kyšodavo tik žalčio galva“, – pasakojo P.Taručio dukra.

Sodybos, kurioje ilgus metus gyvendavo cirko žvėrys, nebeliko. Ją nugriovė, kai tiesė autostradą. Simboliška tai, kad sodybos vietoje dabar stovi autobusų stotelė. Ji tarsi primena, kad čia gyveno nenuilstami keliautojai.

„Tėvukas mirė 1973 metais, tuoj po to nugriovė mūsų sodybą. Mamai valdžia už nugriautus namus davė vieną kambarėlį bendrabutyje. Po penkerių metų ir ji iškeliavo Anapus. Dabar gailiuosi, kad daug ko jos nepaklausiau“, – prisipažino P.Kazakaitienė.

Ilgisi įspūdžių
Baigusi ryšių technikumą moteris įvairiose vietose dirbo pašto viršininke. Kai ištekėjo ir susilaukė sūnaus, persikėlė gyventi į Panevėžį. Vėliau įsidarbino „Ekrane“ kontroliere. Prieš dešimtmetį moteris liko našle.

P.Kazakaitienė prisipažįsta, kad ją labiausiai kamuoja kelionių ilgesys, tačiau tam buvusi oro akrobatė neturi pinigų. Toliausiai, kur dabar moteris nuvyksta, – Naujamiestis, čia ji aplanko širdies draugą Vydą Survylą.

Kai pasidaro ypač liūdna, P.Kazakaitienė važiuoja pas kitame miesto gale gyvenantį sūnų.
Jei į Panevėžį atkeliauja cirkas, nesvarbu, iš kokios šalies jis būtų, P.Kazakaitienė visada sėdi pirmose eilėse – kaip viešnia. Moteriai įėjimą atveria pluoštelis senų nuotraukų, kurias parodo cirko darbuotojams, be to, ji prisistato buvusi oro akrobate.
Didžiausia P.Kazakaitienės svajonė – nukeliauti į Europos civilizacijos lopšį Graikiją, pačiai pamatyti istorines kultūros vertybes, pasigrožėti Akropoliu, didingomis šventyklomis.