aA
Balandžio šešioliktąją kinematografijos pasaulis minėjo Charlie’o Spencerio Chaplino 130-ąsias gimimo metines. Lietuvoje ši sukaktis nepastebėta. Net kultūrinę misiją vykdanti LRT plius neištraukė iš archyvų anksčiau du kartus rodyto dokumentinio filmo „Čaplinas. Kaip atsirado Čarlis“1 (La naissance de Charlot, 2013 m., rež. Serge’as Brombergas, Ericas Lange’as).
Charlie Chaplinas
© Vida Press

Lygiai prieš dešimtmetį klasikinės kino komedijos genijų pagerbė vienas kabelinis kanalas, parodęs jo filmą „Grafienė iš Honkongo“ (1967). Tai paskutinis klasiko kūrinys, vainikavęs daugiau kaip penkiasdešimt metų trukusią karjerą, kuriai lygių nebuvo ir kažin ar kada nors bus. Deja, „Grafienės iš Honkongo“ negalima vadinti viso unikalaus gyvenimo kvintesencija. Sunku net lyginti su ankstesniais šedevrais, atnešusiais Chaplinui pasaulinę šlovę.

Siužetas primena vodevilį. Emigracijoje atsidūrusiai rusų grafienei Natašai pabodo gyventi Honkonge, verčiantis seniausiu pasaulyje amatu. Jos ryšiai su vyrais paprastai trukdavo tik vieną naktį. Atrodė, taip bus ir su amerikiečių diplomatu Ogdenu Mirsu. Po kartu praleistos nakties jis išvyksta į tėvynę, bet kitą dieną, laivui jau išplaukus, aptinka Natašą savo kajutės drabužių spintoje. Nuostabą greitai keičia susirūpinimas. Ne todėl, kad bėglė iš Honkongo keliauja be bilieto, o todėl, kad artimiausiame uoste į laivą įlips Ogdeno žmona.

Filmą režisavęs Chaplinas atliko tik epizodinį laivo stiuardo vaidmenį, o pagrindinis duetas patikėtas amerikiečiui Marlonui Brando ir italei Sophia’i Loren, kuri šįkart buvo labiau seksuali negu temperamentinga. Operetę be dainuojamų arijų primenantis siužetas labai senamadiškas, todėl realistinio JAV kino, juo labiau 7-ojo dešimtmečio pabaigos įvykių kontekste filmas atrodė tikras anachronizmas. Ir tai suprantama, nes sumanymas kilo dar 1937-aisiais ir būtų idealiai tikęs ano meto lyrinės komedijos fone. Tačiau laikai keičiasi, o kartu kinta ir požiūriai, ir skonis...

Chaplino gyvenimas panašus į kino filmą, kuriame susipynė įvairūs žanrai – nuo Dickenso romanus primenančios vaikystės dramos ar Anderseno pasakos apie bjaurųjį ančiuką iki prabanga spinduliuojančios holivudinės istorijos su tradicine laiminga pabaiga. Amerikietiškos svajonės įsikūnijimas ir vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip žmogus pats sukūrė save (Self Made Man).

Būsimasis komedijos genijus gimė 1889 m. balandžio šešioliktąją Londono rajone Valvorte, Kennington Road gatvėje (nepainiokite su turtuolių kvartalu Kensingtonu). Tėvas teigė, kad jo pavardė prancūziška, o protėviai – prancūzų protestantai, iš Paryžiaus pabėgę, gelbėdamiesi nuo skerdynių Šv. Baltramiejaus naktį. Chaplinas vyresnysis buvo baritonas ekscentrikas, savo sugebėjimus demonstruodavęs komiškuose muzikiniuose vaidinimuose. Jo žmona Hanna Hill, pusiau airė, pusiau žydė, anksti palikusi namus, bandė laimę kaip operetės šokėja.

Pirmą aktorinį honorarą Charlie’s gavo, būdamas penkerių metų. Per vieną koncertą, kai motina dainavo kareiviams, jai staiga dingo balsas. Teatrelio direktorius, gelbėdamas padėtį, liepė mažyliui sudainuoti populiarią dainelę iš mamos repertuaro – taip jis pelnė pirmuosius aplodismentus.

Tėvas anksti mirė nuo alkoholizmo, nuolat pervargusi motina prarado sveiką nuovoką ir atsidūrė beprotnamyje, o našlaičiui teko Oliverio Tvisto dalia. Užaugęs Charlie’s pakliuvo į Fredo Karno pantomimos trupę ir greitai išgarsėjo. Per gastroles Amerikoje jį pastebėjo kino režisierius Mackas Sennettas. Tada ir prasidėjo fenomenali garsiausio pasaulyje kino komiko karjera.

Komedija JAV žengė dar tik pirmuosius žingsnius ir labai stokojo subtilumo. Europos kino komedijų lygis buvo kur kas aukštesnis. Maxas Linderis primityviam judančių paveikslėlių atrakcionui pritaikė prancūziško vodevilio, teatrinės burleskos tradicijas, įliejo aristokratiškos gracijos ir pikantiškų situacijų žavesio. Nuolatinis jo personažas, vadintas Dabita Maksu, buvo tikras prancūzų galantiškumo įsikūnijimas. Nepriekaištingai apsirengęs, pavyzdingų manierų lovelasas pakliūdavo į kvailiausias situacijas, bet įgimtas artistiškumas padėdavo iš jų išsikapstyti, nepraradus aristokratiško orumo. Tai atrodė beprotiškai originalu ir juokinga. Ne veltui Linderis iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios laikytas pasaulio komedijos karaliumi. Bet, kai sugrįžo iš fronto, atlikęs pilietinę pareigą, jo vietą komedijos olimpe jau buvo užėmęs kitas artistas, kurį prancūzai vadino Charlot.

Maxas ir Charlot atrodė tikri antipodai. Galima net sakyti, kad Valkata Čarlis, kokį pamilo milijonai žiūrovų visame pasaulyje, buvo tikra Dabitos Makso parodija. Tai ypač akivaizdu bendrose nuotraukose. Bet Chaplinas autobiografijoje teigia, kad niekada sąmoningai nekopijavo Linderio aksesuarų. Greičiau bandė savo personažui pritaikyti visiškai skirtingas garderobo detales: „Valkatos kostiumas buvo sugalvotas lietingą dieną aktorių vyrų persirengimo kambaryje. Chaplinas iš komiko Arbuckle’io pasiskolino plačias kelnes, siaurą švarkelį – iš Ch. Avery’o, didžiulius batus – iš Fordo Sterlingo (pirmuose filmuose dešinįjį teko avėti ant kairės, o kairįjį ant dešinės kojos, kad jos neišsmuktų), iš Arbuckle’io uošvio – per mažą cilindrą ir ūsus, skirtus Mackui Swainui (Chaplinas juos patrumpino iki nedidelio šepetėlio po nosimi).“2

Šią dažnai pasakojamą legendą savo knygoje pacitavo ir Chaplino biografas Davidas Robinsonas, bet pats Charlie’s autobiografijoje pateikia kiek kitokią versiją. Kai Amerikoje dar nebuvo kaip reikiant apšilęs kojų, studijos Keystone vadovas Sennettas liepė naujokui nusigrimuoti: „Čia reikėtų ko nors juokingo. Tiks bet koks komiškas grimas.“ Šis sutriko: „Aš nežinojau, kaip man grimuotis. Pakeliui į kostiumų kambarį staiga nusprendžiau užsimauti plačias kelnes, kurios atrodytų kaip maišas, apsiaviau nepaprastai didelius batus, užsidėjau katiliuką, o į rankas paėmiau lazdelę. Norėjau, kad viskas mano kostiume atrodytų prieštaringai: plačios kelnės ir siaura liemenė, katiliukas, kuris man per mažas, ir milžiniški batai. Ne iškart apsisprendžiau, ar būsiu senas, ar jaunas, bet, prisiminęs, kad Sennettui atrodau pernelyg jaunai, prisiklijavau nedidelius ūsiukus, kurie, tikėjausi, mane šiek tiek pasendins, tačiau nevaržys mimikos.

Rengdamasis dar nesvarsčiau, kokį charakterį turėtų slėpti tokia išorė, bet kostiumas ir grimas man pasufleravo personažą... Galvoje ėmė knibždėti visokiausi triukai ir komiškos situacijos.“3

Taip atsirado kontrastingas vieno garsiausių pasaulio kino herojų – Valkatos Čarlio – kostiumas, su kuriuo Chaplinas nesiskyrė ketvirtį amžiaus ir nusifilmavo beveik trijose dešimtyse juostų, smarkiai pakoregavusių amerikietiškos komedijos kanonus, įdiegtus Sennetto, kūrusio juokingus greito tempo filmus su primityviais triukais. Ekscentriškos komedijos epochoje tai buvo privalomi atributai, pantomimos aktorius, į Ameriką atvykęs iš Anglijos, turėjo prie jų prisitaikyti.

Pirmieji Chaplino filmai JAV, o paskui ir viso pasaulio ekranuose pasirodė 1914 m. Į Ameriką su pantomimos trupe pirmąkart atvykęs gastrolių 1910-aisiais, trumpuose komiškuose skečuose vaidino vos trejus metus, bet atkreipė ir publikos, ir spaudos dėmesį.

1910 m. liepos 23 d. Jorkšyro laikraštyje Irving Post pasirodė trumpa žinutė „Kylanti žvaigždė“: „21 metų jaunuoliui ne taip lengva atlikti vaidmenis, paveldėtus iš Fredo Kitcheno, bet Chaplinas puikiai su šia užduotimi susidorojo... Nepaisant amžiaus, jis jau turi šiokią tokią patirtį ir, kai tik išeina į sceną, salė juokiasi, suprasdama, kad mato komiką iš prigimties.“

Ilgai lauktas pasimatymas su Niujorku iš pradžių jo lūkesčių nepateisino. Knygoje „Mano autobiografija“ Chaplinas rašo: „Išlipęs iš tramvajaus Times Square stotelėje, pajutau nusivylimą. Vėjas gainiojo gatvėmis laikraščių skiautes, o Brodvėjus tokiu metu (sekmadienį, dešimtą ryto) buvo panašus į apsileidusią moterį, ką tik atsikėlusią iš lovos... Dauguma žmonių be jokio tikslo slampinėjo šaligatviais lyg būtų atvykėliai, laukiantys traukinio ir norintys tiesiog užmušti keletą valandų. Vis dėlto tai buvo Niujorkas – rizikos miestas, stambaus verslo miestas, gniaužiantis kvapą ir šiek tiek gąsdinantis. Paryžius man pasirodė kur kas svetingesnis... Bet Niujorkas buvo tinkamiausia vieta didžiuliams darbams. Aukšti dangoraižiai žvelgė išdidžiai – jiems nerūpėjo maži žmogeliai.“4

Vakare situacija pasikeitė: „Kai Brodvėjų užplūdo ryškiais vasariniais rūbais apsirengusių žmonių minia, man palengvėjo. Iš Anglijos išvykome šaltą rugsėjo dieną, o į Niujorką atvykome per patį bobų vasaros įkarštį, termometras rodė 80 laipsnių pagal Farenheitą. Visas Brodvėjus žibėjo spalvotomis elektros lempučių girliandomis, spindėjusiomis tarsi brangūs deimantų vėriniai. Šį šiltą vakarą ėmė keistis mano požiūris į Ameriką – pradėjau ją jausti. Aukšti dangoraižiai, linksmai šviečiančios reklamos žadino naujas viltis, apėmė nepaprastų nuotykių nuojauta. Tada pasakiau sau: „Mano vieta čia!“5

Pirmąjį Chaplino filmą režisavo Henry’s Lehrmanas, sakydavęs, kad aktorių individualybės jo visai nedomina, nes publikos juoką jis sukelia triukais ir montažu. Filmas „Užsidirbant pragyvenimui“ (1914) irgi neturėjo scenarijaus, nors siužetas gana rišlus. Dabar šią 13 minučių trukmės komediją galima vadinti treniruote – čia Chaplinas tik išbandė savo pokštus, kuriuos vėliau kantriai tobulino. Jis vaidina aferistą, kuriam atsitiktinai pasiseka vieno laikraščio redaktoriui parduoti sensacingą reportažą. Šiame vaidmenyje įžvelgti būsimą komedijos karalių dar gana sunku. Personažas ir jo kostiumas priminė Chaplino tipažus, anksčiau vaidintus pantomimos miniatiūrose – juodas cilindras, pilkas švarkas, džentelmeno lazdelė dešinėje rankoje, monoklis kairėje akyje, juokingos grimasos ir žemyn nusvirę ilgi ūsai. Simpatijos nekeliantis apgavikas, atrodantis kaip teatrinių vodevilių piktadarys, jau pirmoje scenoje bando iškaulyti pinigų iš gatvėje sutikto žmogaus (jį vaidino pats filmo režisierius). Kad įtikinamiau pavaizduotų vargingą savo padėtį, mėgina apsimesti aristokratu, bet šį užmojį kompromituoja jo elgesys. Čia matome pirmą firminį Chaplino triuką, kai jis arogantiškai atstumia išmaldą (per mažai duoda!), bet geradario rankai grįžtant atgal prie kišenės, vis dėlto skubiai ištraukia monetą iš jo delno. Įkyrus sukčius du kartus stoja šiam žmogui (kaip vėliau paaiškėja, laikraščio reporteriui) skersai kelio – sujaukia jo sužadėtuves su mylima mergina ir pasisavina reportažą apie automobilio avariją.

Dinamiškos gaudynės, lenktynės ir muštynės nufilmuotos tikrose gatvėse, o finalinis priešininkų susirėmimas vyksta ant važiuojančio tramvajaus. Chaplinui filmas nepatiko, jis pasigedo keleto, jo manymu, pavykusių pokštų, kuriuos režisierius iškirpo. Bet aktoriaus pastangos neliko nepastebėtos, vienas apžvalgininkas rašė: „Sukčių vaidinantis aktorius yra aukšto lygio komikas.“

Kituose dviejuose filmuose „Vaikų autolenktynės“ ir „Komplikuota Meiblės padėtis“ (abu 1914) Chaplinas pasirodė kaip personažas, kuris labai greitai virto Valkata Čarliu, vaidintu ketvirtį amžiaus.

Angliją pirmosios Chaplino komedijos pasiekė 1914-ųjų vasarą. Amerikoje žaibiškai išgarsėjusio aktoriaus filmus studija Keystone reklamavo šūkiu: „Ar jūs jau pasirengę Chaplino bumui?“ Tą bumą netrukus pajuto ir kitos šalys. Sunku rasti kitą kinematografininką, aktyviai kūrusį daugiau kaip 50 metų ir niekada nepraradusį populiarumo.

Chaplinas reformavo komedijos žanrą savita vaidybos maniera – anksčiau dominavusią ekscentrišką situacijų komediją pakeitė charakterių komedija. Joje nemažai vietos užima lyriniai ir dramatiniai epizodai, beveik visuomet brėžiama melodramos linija, iškylanti į pirmąjį planą arba liekanti nuošalėje. Todėl geriausius Chaplino filmus vadinti komedijomis nėra tikslu – tai greičiau tragikomiški kūriniai, nes vieną emocinę būseną akimirksniu gali pakeisti visai priešinga.

„Paradoksalu, bet kuriant komediją juokas atsiranda iš tragiškų dalykų. Tikriausiai todėl, kad juokas – tai iššūkis likimui, mes juokiamės, suvokdami savo bejėgiškumą prieš gamtos jėgas... Juokiamės, kad neišprotėtume.“6

Studija Keystone komedijas kūrė iš išorės – anekdotišką situaciją perteikdavo pantomima ir gestais. Chaplinas kūrė komedijas iš vidaus. Publika matė tai, kas išreiškė jo mintis ir jausmus, o komiškas efektas atsirasdavo iš minčių ir jausmų santykio su tuo, kas vyksta aplinkui. Svarbiausias tapo ne pats juokingas atsitikimas, o Chaplino reakcija į jį. Anksčiau pagal studijos stilistiką pakakdavo atsitrenkti į medį, ir tai jau atrodė juokinga. Bet kai į medį atsitrenkia Chaplinas, jis kilsteli skrybėlę, tarsi atsiprašydamas. „Pagrindinis skirtumas tarp Keystone ir Chaplino komedijų yra tai, kad pirmosios grindžiamos aprašymu, o antrosios – išreiškimu. Aprašomasis stilius labai priklauso nuo mimikos, išreiškiamasis stilius yra universalesnis, suprantamas visiems. Štai kodėl Chaplinas išgarsėjo beveik akimirksniu ir labai plačiai.“7

Tai buvo tikras nebyliojo kino perversmas. Chaplinui pavyko išrasti naują žanrą, sulydžius į nedalomą visumą anglų teatrinės ekscentrikos tradicijas, amerikiečių komedijos atradimus, pantomimą ir poeziją, socialinės satyros kandumą, romantinės melodramos sentimentalumą. Jo genialiai sukurtas personažas Valkata Čarlis – juokingas ir tragiškas tuo pat metu – buvo optimistas iš prigimties, kupinas vitališkumo, kuris neleisdavo pasiduoti net sunkiausiomis akimirkomis.

Chaplino komedijos kėlė visai kitokio pobūdžio juoką. Dabar publika juokėsi ne iš kvailų personažų, jausdamasi už juos pranašesnė, bet, simpatizuodama Čarliui, kartu su juo juokėsi iš kvailai susiklostančių aplinkybių. Dažnas žiūrovas slapčiomis galvojo: „O juk aš visai kaip jis – toks pat mielas, jautrus, geraširdis ir dosnus. Man, kaip ir jam, dažnai nesiseka, mano kaip ir jo dorybių aplinkiniai nepastebi, neįvertina.“ Rusų režisierius Sergejus Eizenšteinas, pažinojęs Chapliną asmeniškai, Valkatą Čarlį vadino Jo Didenybe Vaiku, nenorinčiu užaugti, o patį aktorių statė į vieną gretą su Aristofanu, Erazmu, Rabelais, Swiftu ir Voltaire’u: „Chaplinas galbūt stovi net aukščiau už juos, jeigu įvertinsime tai, kaip narsiai šis mažasis Dovydas triuškina galingojo Galijoto niekšybes, piktadarystes ir veidmainiškumą.“8

Pamatęs filmą „Aukso karštligė“ (1925), vokiečių fizikas Albertas Einsteinas parašė Chaplinui laišką: „Jūsų „Aukso karštligė“ suprantama visame pasaulyje. Jūs būtinai tapsite garsiu žmogumi.“ Chaplinas atsakė: „Aš Jumis žaviuosi dar labiau. Niekas pasaulyje, išskyrus Jus, nesupranta Jūsų reliatyvumo teorijos, bet Jūs vis dėlto tapote garsiu žmogumi.“

Nors nebyliojo kino laikais Amerikoje komedijos meistrų netrūko, Chaplinas greitai tapo akivaizdžiu lyderiu, o geriausi jo filmai nuosekliai atskleidė pagrindinio herojaus biografiją. Aktoriaus metraštininkas Davidas Robinsonas rašė: „Žiūrėdami Chaplino filmus, iškart atpažįstame ne tik jų herojaus išvaizdą, bet ir kilniaširdišką, infantilų, šelmišką ir lengvabūdišką charakterį. Žaibiškai prisimename negailestingą jo likimą. Kartais jaučiame, kad Valkata Čarlis beveik asmeniškai mums pažįstamas. Jis patyrė išbandymus, skirtus kelioms žmonių kartoms, – buvo bedarbis ir misionierius, nakvojo po tiltais, gyveno lūšnynuose, pašauktas į kariuomenę, nemažai laiko praleido Pirmojo pasaulinio karo apkasuose. Jis pakeitė begalę profesijų: šlavė gatves ir stovėjo prie konvejerio, boksavosi ringe ir dirbo naktiniu parduotuvės sargu, vaidino cirke ir sėdėjo kalėjime, ieškojo aukso ir vagiliavo. Žiūrovas, kuris matė tik vieną Chaplino filmą, žinoma, irgi susidarys pakankamai aiškų įspūdį apie šio aktoriaus meistriškumą ir svarbiausią jo temą, tačiau tikroji jo kūrybos reikšmė atsiskleidžia tuomet, kai aprėpiami visi komiko kūriniai.

Skirtingai negu kiti kino meistrai, Charlie’s sukūrė įvaizdį, kurio įkūnijamų idėjų neišsemia vienos juostos siužetas. Jo filmai neturi aiškiai fiksuotos pabaigos. Dažnai pasikartojantis finalas, kai nutolstama nuo publikos į kadro gilumą, reiškia, kad šio žmogaus gyvenimas dar nesibaigė, o filmo pabaiga nėra galutinis likimo taškas.“9

Chaplinas, 1936-aisiais susitikęs su Jeanu Cocteau, sakė, kad filmas panašus į medį – pakanka jį gerai papurtyti ir viskas, kas nereikalinga, nubyra, lieka tik tai, be ko negalima apsieiti.

Nors buvo vienintelis Didžiojo nebylio epochos meistras, sugebėjęs prisitaikyti prie garsinio kino ir populiarumo viršūnėse išsilaikęs ilgiausiai iš visų savo kolegų, Chaplinas skeptiškai vertino garso revoliuciją, kaip ir dauguma nebyliojo kino klasikų. 1931 m. tvirtino: „Manau, kalbantis kinas išsilaikys trejus metus, ne ilgiau!“ Eizenšteinas svarstė: „Galbūt jis pats netikėjo savo žodžiais ir gerai suprato, ko neteks, jeigu bus priverstas dirbti garsiniame kine. Chaplinas pantomimą pavertė tarptautine kalba. Įrodė, kad jo vaidinamo Valkatos gestus, grimasas, triukus, mintis ir jausmus japonai, kinai, bantu genties juodaodžiai ar uzbekai supranta lygiai taip pat, kaip ir žiūrovai didelėse Amerikos arba Europos kino salėse. Žodis akimirksniu atims tą personažo universalumą. O ir kaip jis turėtų kalbėti? Kokį balsą reikėtų jam sugalvoti? Koks akcentas tiktų Valkatai? Ši mįslė nedavė ramybės Chaplinui, net praėjus trisdešimčiai metų po to, kai jis atsisveikino su savo herojumi.“10

Kalbančiam kinui pranašaudamas neilgą gyvenimą, Chaplinas „Didmiesčio žiburiuose“ (1931) pirmąkart leido personažams prabilti epizode, kai atidengiamas paminklas, tačiau trijų oratorių kalbas pavertė komiška garsų abrakadabra. O paties Chaplino balsą žiūrovai pirmąkart išgirdo jo komedijos „Naujieji laikai“ (1936) scenelėje, kai Valkata, pamiršęs dainos tekstą, kavinėje dainuoja be žodžių, dar sykį įrodydamas, kad kine kalba nėra tokia svarbi, kaip ištobulinta vizualinė raiška.

Rengdamasis filmuoti „Naujuosius laikus“, žurnale Variety Chaplinas paskelbė straipsnį „Kino savižudybė“, kuriame jau pirmaisiais sakiniais apgailestavo: „Niekada kultūros istorijoje nebuvo nieko panašaus į dabar vykstantį nuožmų kinematografo karą su pačiu savimi. [...] Kinas, šita originali ir įtaigi meno forma, visų priimta ir pamilta, pastaraisiais metais praturtėjo beprotiškai brangiomis techninėmis naujovėmis, kurios nubloškia kiną atgal, į pradinę jo poziciją. Gyvieji paveikslėliai dabar gyvuoja ne tiktai dėl judėjimo, bet ir dėl kalbos, rytoj jie bus nuspalvinti natūraliomis spalvomis, o poryt taps erdviniai. Tai bus techniškai tobulas mugės atrakcionas. Žinoma, su originaliu, mases pavergusiu menu toks kinas nebeturės nieko bendra.“

Chaplino filmai – tai ištisos taiklių gestų ir nepamirštamų detalių kaskados, tikra aktorinio išradingumo ir pantomimos perliukų enciklopedija. Kareiviškos amunicijos demonstravimas antikarinėje komedijoje „Ant peties!“ (1918), bandelių šokis ir išvirto bato valgymas „Aukso karštligėje“, kvapą gniaužianti scena ant lyno su beždžionėmis „Cirke“ (1928), genialus „Didmiesčio žiburių“ finalas, komiški nesusipratimai prie konvejerio „Naujuosiuose laikuose“ yra neprilygstamos Chaplino meistriškumo viršūnės. O „Didysis diktatorius“ (1940) liudija dar ir didžiulę jo drąsą. Išgalvotos šalies Tomėnijos diktatorius Adenoidas Hinkelis buvo tokia lengvai atpažįstama Adolfo Hitlerio parodija, kad Trečiojo reicho fiureris, pamatęs save kreivame veidrodyje, paskelbė Chapliną didžiosios Vokietijos ir savo asmeniniu priešu.

Neįtiko Chaplinas ir Amerikos puritonams. Vieni pavydėjo fenomenalaus talento ir populiarumo, kitiems užkliuvo politinės jo pažiūros, o įtakingi fariziejai negalėjo ramiai užmigti dėl asmeninio gyvenimo peripetijų – juos erzino „žvaigždės“ skyrybos su žmonomis, romanai su jaunomis aktorėmis. Po daugybės piktų išpuolių spaudoje, kaltinimų amoralumu ir visokiausių boikotų, galiausiai iš Chaplino buvo atimta JAV pilietybė, todėl menininkas, Amerikos kiną iškėlęs į nepasiekiamas aukštumas, buvo priverstas paskutinius du gyvenimo dešimtmečius praleisti Šveicarijoje. Pačiam Chaplinui, žinoma, buvo skaudu susitaikyti su tokia neteisybe. Bet Valkatos Čarlio patirtis leido į viską žvelgti su išmintinga ir atlaidžia šypsena. Juk, anot aktoriaus, „gyvenimas – tai tragedija, kai matai jį stambiu planu, ir komedija, kai žvelgi į jį iš tolo.“

1 https://www.youtube.com/watch?v=H4R4JZXLm_A
2 David Robinson. Чарли Чаплин. Жизнь и творчество. M: 1990, p. 99.
3 Charlie Chaplin. Моя биография. M: 1966, p. 140–141.
4 Ten pat, p. 115.
5 Ten pat, p. 116.
6 Ten pat, p. 300.
7 David Robinson. Чарли Чаплин, p. 98–99.
8 Сергей Эйзенштейн. Избранные произведения в 6 томах. T. 5, p. 521.
9 David Robinson. Чарли Чаплин.
10 Сергей Эйзенштейн. Избранные произведени, p. 349.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

„Naujojo cirko savaitgalis’19“: nuo kvapą gniaužiančios akrobatikos iki mokslinio cirko

Rugsėjo 10–15 dienomis į Vilnių sugrįžtantis 14-asis tarptautinis šiuolaikinio cirko...

Muzikinę vasarą Užutrakyje išlydės ypač retai atliekamu Aramo Chačaturiano kūriniu

Septynias savaites trukusi muzikinė vasara Užutrakio dvaro rūmuose artėja į pabaigą. Šį...

Geriausia operos solistė pasaulyje Asmik Grigorian surengs vienintelį koncertą Kaune (1)

Geriausia operos solistė pasaulyje Asmik Grigorian spalio 31 d. Kaune, „Žalgirio“ arenoje,...

Mokslininkai ir menininkai: ką kartu jie gali sukurti?

MO muziejuje nuo pavasario eksponuota biomeno paroda „Bendrabūvis“ (angl. „Shared Habitats“)...

Teatrui „Meno fortas“ pratęsiama pastato panaudos sutartis

Vyriausybė pritarė Kultūros ministerijos parengtam nutarimo projektui, kuriuo pagal panaudos...

Top naujienos

Užkalnis. Prašau, padidinkite kainas (98)

Vilniuje žada branginti automobilių statymą. Kryptis teisinga, ambicijos apgailėtinos: ligoniui...

Mokslininkai perspėja: Lietuvą šiemet užklupusi karščio banga – tikrai ne pabaiga (44)

Baigiantis javapjūtės darbams ir daugumai ūkininkų skaičiuojant, kiek šiemet negauta planuotų...

FIBA atnaujintame pasaulio čempionato pajėgumo reitinge – Lietuvos rinktinės šuolis aukštyn (40)

Prieš pasaulio krepšinio čempionatą FIBA skelbia jau antrą „FIBA 2019“ turnyro dalyvių...

Nidoje atrado Meksiką, o gal net ir geriau (3)

„ Nida – Meksikos veidrodis“, man sako visada besišypsanti „Sofa de Pancho“ restoranų...

Popovichiaus ditirambai australams: jie kelia didelę grėsmę dėl titulo kovosiančiai JAV rinktinei (1)

JAV rinktinės strategas Greggas Popovichius pareiškė, kad viena pagrindinių konkurenčių į...

Bako atsakas Gaižauskui: jis arba meluoja, arba nesigaudo (34)

Buvęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto ( NSGK ) pirmininkas Vytautas Bakas atsakė į...

Tai pamatė tik pastabiausi: „Auksiniais gaubliais“ apdovanotame seriale apie Versace nužudymą – su Lietuva susijęs simbolis

Praėjusiais metais „Netflix" sukurtame seriale „ Gianni Versace nužudymas: amerikietiško...

Šiuos el. laiško rašymo patarimus turi žinoti kiekvienas: ką daryti, kad jūsų laišką perskaitytų

Kaip parašyti e. laiško temos eilutėje tokį pavadinimą, kad visi jį perskaitytų? Šis klausimas...

Andrius Kubilius: jei tik Rokas Masiulis apsispręs, sveikinsime su didžiuliu džiaugsmu (189)

Konservatorius Andrius Kubilius iš atnaujintos Vyriausybės per jai likusį laiką iki rinkimų...

Aštuoni veiksmingi būdai, padėsiantys įveikti baimes ir pasiekti, ko norite (1)

Baimių temą verta pradėti nuo vienos svarbios minties – bijo visi. Pradėti naują. Palikti...