Režisierius ir pedagogas Cezaris Graužinis, 1990 m. baigęs A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje (kurso vadovai Andrejus Gončiarovas ir Markas Zacharovas) pirmą spektaklį Nacionaliniame (tuomet – Akademiniame) dramos teatre pastatėte prieš aštuoniolika metų. Tai buvo Yukio Mishima‘os „Panelė Chan“ (1994; Mažoji salė). Vėliau sekė Roger Vitraco „Meilės misterijos“ (1997; Didžioji salė) ir Bertolto Brechto „Baalas“ (1997; Mažoji salė).
1996 m. Graužinis įkūrė „Lietuviško teatro naujosios kartos“ bendriją, o 2003 – „cezario grupę“. 2007–2009 metais vadovavo Helsinkio „Viirus“ teatrui. Per dvidešimt du kūrybos metus Graužinis Lietuvos ir užsienio teatruose sukūrė per trisdešimt spektaklių, originalių pjesių, scenarijų. Jo darbai pelnė aukščiausius įvertinimus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, rodyti daugelyje tarptautinių teatro festivalių.
Graužinis nuolat renkasi retai statomus kūrinius. Šį kartą lietuvių publikai pateikiama Giraudoux pjesės „Šajo pamišėlė“ interpretacija. Giraudoux literatūrinę karjerą pradėjo 1909 m. novelių rinkiniu „Provincialai“. Jo prozoje išryškėja originalus poetinis pasaulis, matomas ir jo dramose. 1928 m. pagal savo romaną „Zigfrydas ir Limuzenas“ jis parašė pjesę, kurią aktorius ir režisierius Louis Jouvet pastatė Eliziejaus laukų teatre. Šis labai sėkmingas kūrinys tapo svarbiu posūkiu modernaus prancūzų teatro istorijoje. Vėliau sekė kiti jo šedevrai: „Amfitrionas 38“ (1929), „Intermezzo“ (1933), „Trojos karo nebus“ (1935), „Elektra“ (1937), „Undinė“ (1939), „Sodoma ir Gomora“ (1943).
Šitos pjesės, kurių vienos yra įkvėptos antikinių tragedijų, kitos – biblinių mitų ar germanų legendų, leidžia iš tam tikro atstumo pažvelgti į savo epochą, slegiančią II pasaulinio karo išvakarių atmosferą. Sužmogindamas ir suaktualindamas antikinius herojus ir dievus, Giraudoux savo dramose kaip atsakymą į tuo metu kilusius klausimus ir baimes pasiūlo iš naujo apgalvoti, kas iš tiesų yra šventa. Giraudoux teatras yra tribūna – vieta, kurioje su poetinio žodžio pagalba galima kalbėti apie aktualias problemas.
„Šajo pamišėlė“ – paskutinė Giraudoux pjesė, kurią tik po jo mirties pastatė aktorius ir režisierius, Giraudoux bendradarbis ir bičiulis, žinomas prancūzų teatro reformatorius Louis Jouvet. Pjesę įkvėpė anglų komedija „Senutės“, kurią Jouvet galvojo statyti 1935 metais. Giraudoux ją pritaikė sugalvodamas personažus pagal „pamišėles“, senas moteriškes, kurias jis matydavo žingsniuojančias Paryžiaus gatvėmis, apsirengusias išėjusiais iš mados drabužiais.
„Stengiuosi pastatyti tokį spektaklį, kokio nėra, tačiau vis dėlto tokį, kokį aš pats labai norėčiau išvysti kaip paprastas žiūrovas. Dažniausiai vengiu viešai aiškiai deklaruoti, apie ką statau vieną ar kitą spektaklį. Iš pagarbos žiūrovui – palikdamas jam teisę įžvelgti ir savaip suvokti spektaklio nuotaiką ir prasmę. Šiais laikais publika intensyviai „programuojama“, jai labai aiškiai nurodoma, kaip privalu suvokti vieną ar kitą spektaklį, kino filmą ar knygą. Ir tuo būdu ji kvailinama ar apvagiama. Atimama galimybė kūrinius suvokti asmeniškai, intuityviai, emocionaliai“, sako režisierius.
Jeano Giraudoux pjesę „Šajo pamišėlė“ iš prancūzų kalbos išvertė Akvilė Melkūnaitė. Spektaklio scenografiją kuria Laura Luišaitytė, kostiumus ir grimą – Vilma Galeckaitė-Dabkienė, muziką – Martynas Bialobžeskis. Spektaklyje vaidina Vytautas Anužis, Brigita Arsobaitė, Remigijus Bučius, Paulius Čižinauskas, Algirdas Dainavičius, Evaldas Jaras, Mindaugas Jusčius, Vytautas Kontrimas, Birutė Mar, Martynas Nedzinskas, Šarūnas Puidokas, Vilma Raubaitė, Vytautas Rumšas, Jūratė Vilūnaitė.
