Ištrauka iš netrukus pasirodysiančios knygos „Judėk“
Žingsniavimo džiaugsmas
Visos iš tikrųjų didžios mintys gimsta einant.
Friedrichas Nietzsche, 1889
Charlesas Darwinas turėjo apie ką pamąstyti. 1842 metų vasarą jis daugiau kaip prieš penkerius metus buvo grįžęs iš kelionės laivu „Biglis“. Pirmuosius gyvenimo medžio apmatus jis padarė vos išlipęs į krantą, bet dėl Londono triukšmo bei sumaišties ir namuose augančios šeimos vos begirdėjo savo mintis, ką jau kalbėti apie naujos revoliucinės biologijos teorijos suformulavimą.
Jis nusprendė ir persikraustyti, ir kartu pajudėti. Pirmiausia perkraustė šeimą į ramią Anglijos kaimo vietovę, kur vaikai galėjo žaisti ne tik prie jo kabineto. Ten pradėjo rengti tai, ką vadino „mąstymo taku“ – ketvirčio mylios ilgio žvyro taką aplink namus, einantį per pievą, o paskui vingiuojantį per tamsaus miško sklypą. Būtent ten, kasdien apsukdamas keturis ar penkis ratus, Darwinas pagaliau rado reikalingą erdvę išplėtoti savo evoliucijos teorijai.
Šiandien žengdama mąstymo taku su savo sūnumi ir jo draugu, man už nugaros kikenančiais iš kažko, ką matė „YouTube“ filmukuose, aš jaučiu Darwino kančią. Bet gimstantis mokslas apie judėjimą suponuoja, kad aiškiau mąstyti Darwinui padėjo ne tik paprasta ramybė ir tyla. Įrodyta, kad ėjimas – daugiafunkcis psichikos instrumentas, kuris itin specifiniu būdu gali paveikti ne tik mūsų psichologiją, bet ir fiziologiją. Savo ruožtu šie kitimai gali keisti tai, kaip mes galvojame ir jaučiame.
Tai, kad ėjimas ir mąstymas susiję, vargu ar galima pavadinti naujiena. Nors ištisos genijų kartos – nuo Friedricho Nietzsche’s ir Virginios Woolf iki Billo Gateso ir Steve’o Jobso – įrodinėjo, kad mąstyti reikia pėsčiomis, mes tik dabar sužinojome, kaip ir kodėl tai puikiai veikia. O dar svarbiau galbūt tai, kad mokslas pamažu atskleidžia, kokių protinių privalumų suteikia skirtingi ėjimo būdai, priklausomai nuo to, ko stengiatės pasiekti.
Tai skamba truputį juokingai: kam gi reikia aiškinti, kaip eiti? Tačiau tyrimai evoliucinės biologijos, fiziologijos ir neurobiologijos srityse rodo, kad mūsų rūšis tapo tokia, kokia yra, nes daug vaikščiojo ir truputį bėgiojo. Jei judėsim nepakankamai, neteksime savo protinių ir emocinių pranašumų. Kadangi mokslininkai sieja viską – nuo mažėjančio intelekto koeficiento, kūrybinių idėjų trūkumo iki blogėjančios psichikos sveikatos – su mūsų sėdima gyvensena, dėl daugybės priežasčių verta iš naujo mokytis to, ką manome jau žiną.
Turint omeny Darwino pomėgį žingsniuoti, pirmas įrodymas, kad ėjimas ir mąstymas yra glaudžiai susiję, slypi mūsų rūšies evoliucijos istorijoje.
Kol išrado medžioklę ir maisto rinkimą, mūsų tolimi protėviai buvo dykaduoniai, daugiausia sėdinėjantys, kramsnojantys vaisius ar, galimas daiktas, kokį keistą šakniagumbį. Kaip ir dauguma mūsų šiais laikais, jie per dieną nueidavo apie 3000–5000 žingsnių, bet, kitaip nei mums, jiems dėl to nebuvo blogiau, nes jų fiziologija buvo priderinta prie tokio energijos ir aktyvumo lygio.
Tačiau ilgainiui klimatas pasikeitė, miškų masyvai virto savanomis, o rasti maisto tapo sunkiau. Mūsų protėviai neturėjo kito pasirinkimo, tik klajoti vis toliau, kad rastų pakankamai maisto. Galiausiai kažkoks gudruolis išmąstė, kad medžioklė ir rinkimas padeda sukaupti pakankamai kalorijų išgyvenimui. Išgyvenimo požiūriu, tai buvo gera mintis, vadinasi, evoliucija pasirinko tuos, kurie buvo geriau prisitaikę vaikščioti ir bėgti ilgus nuotolius. Mes evoliucionavome, kad judėtume, ir norom nenorom šiandien visi turime šiuos genus.
2017 m. Davidas Raichlenas, tyrinėjantis žmogaus evoliuciją Pietų Kalifornijos universitete, ir jo kolega iš Arizonos universiteto Gene’as Alexanderis aprašė šią sąsają kaip gebėjimo adaptuotis modelį. Taip pirmą kartą nustatytas ryšys tarp mūsų evoliucijos istorijos ir suaugusių smegenų plastiškumo pagal principą „naudok arba prarasi“. Jau keletą dešimtmečių žinome, kad fiziniai pratimai yra geriausias patikrintas būdas pagerinti smegenų sveikatą ir kognityvinius įgūdžius, įskaitant atmintį ir dėmesingumą, taip pat sumažinti depresijos ir nerimo riziką. Dabar turime paaiškinimą: mes evoliucionavome, kad, pasak Raichleno, būtume „kognityviai aktyvūs ištvermingi sportininkai“.
„Kognityvinis“ elementas yra svarbus, nes medžioklė ir rinkimas – daugiau nei vien fizinis darbas: negalite tiesiog pėdinti tikėdamasis, kad kas nors gardaus pasitaikys kelyje ir paslaugiai atsiguls, kad būtų suvalgytas; be to, dėl palyginti menko fizinio sudėjimo negalime kliautis brutalia jėga, kad sumedžiotume stambų žvėrį. Būtinybė žmogiškąją medžioklę pavertė kvalifikuotu protiniu darbu, kurio reikėjo susekti ir pergudrauti aukai, numatyti kitam jos žingsniui, be to, veikti komandoje, sekti laiką, saugotis pavojų ir atsiminti kelią namo. Renkant reikia prisiminti, kur rasti gero maisto ir sugebėti pergudrauti kitus gyvūnus, kurie nori suėsti jus arba pavogti jūsų maistą.
Todėl mūsų biologinis pamatas – tvirtai laikytis ant kojų, judėti ir tuo pat metu galvoti. Jeigu to nedarome, mūsų smegenys priima protingą sprendimą taupyti energiją mažindamos savo pajėgumą. Gera naujiena: kai atsistojame ir judame, tai paakina smegenis būti budrias ir mokytis.
Gerai sutepta mašina
Tuo pasinaudoti nėra sunku. Evoliucija įtaisė keletą unikalių konstrukcinių ypatumų, siejančių judėjimą kojomis su proto stimuliavimu. Nors daugumai iš mūsų nebereikia medžioti ar rinkti, sistema tebeveikia gerai, kad ir ko siektume.
Tarp žmogui pritaikytos konstrukcijos elementų, žinoma, yra ir įprasti ingredientai: geros savijautos hormonai, endorfinai ir endokanabinoidai, susiję su bėgiko patiriama euforija ir apskritai pakilia nuotaika, užplūstančia atliekant fizinius pratimus. Tyrimai parodė, kad mes, kaip ir kitos „sportinės“ rūšys, mankštindamiesi gauname didelę naudingų medžiagų dozę. O štai Raichlenas eksperimentuodamas lygino žmones su šunimis, kurie neabejotinai mėgsta bėgioti, ir šeškais, kuriems tai nekelia entuziazmo. Kalbant apie endokanabinoidinius signalus, mes turime daugiau bendro su šunimis nei su sėslesniais šeškais. Deja, nepakanka tiesiog eiti, kad kiltų malonus jausmas, nebent tokiu greičiu, kad uždustume. Iš tiesų malonus jausmas užplūsta tik intensyviai bėgant tokiu tempu, kad sunku palaikyti pokalbį.
Bet endorfinų pasigaminti lengviau – jie pasirodo jau po dvidešimties minučių energingo ėjimo. Taip pat ir smegenų neurotropinis faktorius, arba BDNF, – tai yra augimo faktorius, kuris ne tik stimuliuoja naujų neuronų augimą hipokampe, – o tai svarbu atminčiai, ypač erdvinei, – bet ir didina tikimybę, kad smegenys kurs naujas jungtis didindamos mūsų gebėjimą mokytis. O tuo metu kitas – kraujagyslių endotelio augimo faktorius (VEGF) prisideda prie naujų kraujagyslių plėtros.
Šie ryšiai pakankamai gerai ištirti ir laikomi įprastais fizinių pratimų fiziologijos bei psichikos sveikatos srityse. Tačiau yra keletas naujovių, kurios galbūt labiau stebina.
Pavyzdžiui, kas galėjo pagalvoti, kad mūsų kojos aprūpintos „slėgio jutikliais“, kurie veikia kartu su plakančia širdimi, siųsdami į smegenis daugiau kraujo? Tai atrado inžinierius Dickas Greene’as, daug metų dirbęs Teksaso naftos telkiniuose, kol aštuntajame dešimtmetyje atkreipė dėmesį į žmogaus kūno vamzdynus. Anuomet manyta, kad net padažnėjus širdies susitraukimams ir jai siunčiant daugiau kraujo į dirbančius raumenis, smegenys apskritai gauna ne daugiau nei įprastai, nes kraujagyslės reguliuoja savo spindį, kad palaikytų pastovią kraujo apytaką ir apsaugotų smegenis nuo priplūdimų ir atoslūgių. Tai vyksta dėl rimtos priežasties: per mažai kraujo bet kuriuo metu – audiniai gali patirti deguonies stygių ir žūti, per daug kraujo – smegenys gali išbrinkti, prispausdamos gležnus nervų audinius prie kaukolės.
Bet Greeneʼas spėjo, kad smegenys turi didesnę laisvę, nei buvo įprasta manyti. To meto technologijos leido smegenų kraujotaką išmatuoti tik žmogui ramiai gulint, matuojama dažnai buvo tiesiogiai iš arterijų ir venų, todėl nebuvo įmanoma suprasti, ar judėjimas ką nors keičia. Greeneʼas rado būdą kraujotakai matuoti kaklo miego arterijos srityje neinvaziniu ultragarsu, įtaisytu ausinėse, – tai leido matuoti nepertraukiamai, net tiriamiesiems stovint ar judant. Pasitvirtino spėjimas, kad bet kokia aerobinių pratimų forma bent trumpą laiką padidina kraujo pritekėjimą į smegenis maždaug 20–25 procentais.
Tačiau, ir tai ypač svarbu, neseniai jis nustatė, kad papildomą impulsą suteikiame treniruotės metu perkeldami visą kūno svorį ant kojų. 2017 m. Greeneʼas pranešė, kad kojoms patiriant krūvį suspaudžiamos pagrindinės jų arterijos, ir kraujo turbulentinis tekėjimas bei priplūdimas į smegenis padidėja dar 10–15 procentų.
Ar papildomas kraujas priverčia smegenis dirbti geriau tik tuo momentu, ar tai veikiau ilgalaikis „krumpliaračių sutepimo“ efektas – Greeneʼas ir jo komanda dar ieško atsakymo. Tyrimus, kuriuos jis planavo atlikti 2020 m., – matuoti stovinčių, einančių ir bėgančių sveikų žmonių kraujospūdį ir kraujotaką, – dėl COVID-19 protrūkio teko atidėti neribotam laikui.
Įdomu, kad Greeneʼas aptiko optimalų tašką, kai mūsų žingsnių ritmas sinchronizuojasi su širdies ritmu. Greene’o eksperimentuose kraujotaka labiausiai suintensyvėdavo, kai širdies susitraukimų dažnis ir žingsnių ritmas sinchronizuodavosi maždaug ties 120 dūžių ir žingsnių per minutę. Atrodo, kad ėjimo sinchronizavimasis su širdies ritmu užtikrina stabilų tikėtiną kraujo priplūdimą į smegenis, o tai, Greeneʼo spėjimu, gali prisidėti prie geros nuotaikos, kuri apima energingai, greitai einant.
Turbūt nenuostabu, kad kraujotaka dar labiau suintensyvėja bėgant, kai sulig kiekvienu žingsniu kojas užgriūva 4–5 G jėga. Bet, kaip sakė Greeneʼas vaizdo skambučio metu iš žygio po Aidaho kalnus, amortizuojantieji batai galbūt iš dalies sumenkina teikiamą naudą. Bėgioti basomis arba su lengvais bateliais gali būti naudingiau, bet tai dar nepatvirtinta moksliniais tyrimais.
Pasvajojau, kad galėčiau išrasti ritminį kojų masažuoklį, kuris pagerintų smegenų kraujotaką ir sukrautų man pirmąjį milijoną. Bet kiti mokslininkai įtikinamai teigia, kad būtina iš tiesų atsistoti ir pajudėti.
Vienu žodžiu – gravitacija. Tiksliau, fiziologiniai pakitimai, kurie vyksta, kai apkrauname savo kaulus svoriu, o tai, savo ruožtu, paveikia mūsų protą.
Kaulus dažniausiai įsivaizduojame kaip sausus baltus pagalius, kurie laiko mūsų vidurius, o iš tiesų kaulas – gyvas audinys, kuris nuolat formuojasi ar ỹra, prisitaikydamas prie apkrovų, kurias patiria arba kurių nepatiria. Kaip žinome, nuolatos nekovodami su gravitacija, kad liktų vertikalioje padėtyje ir judėtų, astronautai ir ilgam prie lovos prikaustyti žmonės greit netenka kaulų masės: ląstelės, ardančios atliekamą kaulą, dirba intensyviau nei tos, kurios jį formuoja ir atstato. Mažiau žinomas faktas, kad kaulų audinio stygius daro įtaką smegenims. Tyrimai sieja osteoporozės atveju prarandamą kaulų masę su didesne kognityvinių gebėjimų silpnėjimo rizika. Astronautai patiria trumpalaikių kognityvinių problemų po skrydžio į kosmosą, kaip ir žmonės, ilgą laiką nekilę iš patalo.
Dabar aiškėja, kad šiuos du dalykus glaudžiai sieja keistas ir nuostabus faktas: kaulai nuolatos kalbasi su mūsų smegenimis. Apie ką jie kalba, labai priklauso nuo to, kiek mes skatiname savo kaulus judėti ir tuo pat metu priešintis traukos jėgai.
Norėdama sužinoti daugiau, susitariau susitikti su neurologijos legenda Ericu Kandeliu, kuriam 2000 m. buvo paskirta Nobelio fiziologijos ir medicinos premija už indėlį atrandant mūsų smegenų gebėjimo išsaugoti atsiminimus molekulinį pagrindą.
Giedrą 2019 m. spalio dieną mudu susitinkame Niujorke, iki jo devyniasdešimtmečio likusi savaitė. Jį tebedomina atmintis, bet, turint galvoje garbų amžių, tikriausiai nenuostabu, kad jis susitelkęs į atminties išsaugojimą iki gilios senatvės. Kiek galiu spręsti, jam neblogai sekasi. Tebedirba penkias dienas per savaitę naujame spindinčiame Kolumbijos universiteto Jerome’o L. Greene’o mokslo centre Vakarų Harleme. Pustrečios mylios nuo namų iki savo laboratorijos dažniausiai nueina pėsčias. Jo mokslinis entuziazmas kaip niekad didelis, ir jis nekantrauja papasakoti apie savo naujausią darbą – atminties ir judėjimo ryšį.
„Man patinka daug vaikščioti, – sako Kandelis. – Skaitydamas apie tai sužinojau, kad kaulas – tai endokrininė liauka, kuri išskiria hormoną osteokalciną. Atlikau keletą eksperimentų su gyvūnais: suleidęs jiems osteokalcino aptikau, kad jis gerina atmintį ir sustiprina įvairias intelektines funkcijas. Tariau sau: oho, puiku, aš neleidžiu laiko veltui.“
Darbą, apie kurį jis skaitė, atliko kitas mokslininkas iš Kolumbijos universiteto, įsikūrusio už kelių mylių į šiaurę nuo Genetikos ir vystymosi katedros. Gerardas Karsenty’s nuo dešimtojo dešimtmečio tyrinėjo kaulų genetiką bandydamas nustatyti, kodėl kaulai kaupia kalcį ir kietėja, o kiti organai – ne. Tuo metu pagrindiniu kandidatu buvo laikomas osteokalcino genas, baltymas, kurį išskiria tik osteoblastai – už naujų kaulų statybą atsakingos ląstelės. Kadangi osteokalcinas išskiriamas kaulų kūrimo procese, atrodė tikėtina, kad jis atlieka svarbų vaidmenį – daro kaulus fiziškai tvirtesnius.
Kaip man apsilankius jo kabinete pasakė Karsenty’s, iš tiesų nebuvo nieko panašaus. „Maniau, atskleisiu kaulų mineralizacijos paslaptį, – melancholiškai ir kartu linksmai jaunystės ambicijas prisimena Karsenty’s. – O paaiškėjo, kad kaulams nesvarbu, yra to osteokalcino ar nėra.“
Net stebint elektroniniu mikroskopu, pelių – genetiškai modifikuotų su osteokalcino trūkumu – skeletai atrodė visiškai sveiki. Bet netrukus paaiškėjo, kad pelėms ne viskas gerai. Pirmiausia, jos buvo labai klusnios: nemėgino ištrūkti ar kandžiotis paimtos į rankas; tiesiog kiūtojo ir stebėjo pasaulį. Bet, nors atrodė besiilsinčios, jų elgesys buvo nerimastingesnis nei paprastų pelių, jos dažniau lindėjo tamsioje kertėje, nei tyrinėjo ką nors nauja.
Jos taip pat neįveikė standartinio pelių atminties testo – Morriso vandens labirinto. Šiame teste mokslininkai pirmiausia peles išmoko surasti platformą giliame baseine su stačiais kraštais. Kai patikimai išmoksta, testas kartojamas drumstame vandenyje, norint išsiaiškinti, ar jos sugeba įsiminti kelią į saugią vietą. Sveikos pelės jį randa gana lengvai, o stokojančios osteokalcino per kiekvieną bandymą nemokšiškai, be tikslo blaškėsi po baseiną. Kai Karsenty’s suleido joms į kraują osteokalcino, visos šios problemos dingo ir jos tapo tokios pat sumanios kaip paprastos pelės.
Dvidešimt metų trukusiais tyrimais Karsenty’io laboratorijoje nustatyta, kad osteokalcinas išsiskiria kaulų statybos metu ne tam, kad mus fiziškai sustiprintų, o tam, kad per kraują perduotų smegenims pranešimus. Tai vyksta per specialius receptorius hipokampe – smegenų srityje, atsakingoje už atmintį apskritai ir erdvinę atmintį konkrečiai. Be osteokalcino ši komunikacija nevyksta, ir bent jau pelių hipokampas bei kitos smegenų sritys tampa mažesnės ir ne tokios susietos kaip paprastai.
Pelės, žinoma, – ne žmonės, bet Karsenty’s įsitikinęs, kad šie rezultatai pritaikomi ir žmonėms. „Kaulai – vienas iš paskutinių evoliucijos metu atsiradusių organų, ir nėra nė vieno geno, ekspresuojamo pelių genuose, kurio nebūtų išsaugojęs žmogus. Todėl mažai tikėtina, kad tai, ką stebime tirdami pelę, mus nuvestų klaidingu keliu“, – sako jis.
Iki šiol su žmonėmis atlikti vos keli tyrimai, bet jie rodo ryšį tarp mažo osteokalcino kiekio kraujyje ir prastų kognityvinių testų rezultatų nuo vidutinio amžiaus. Vienas iš naujausių tyrimų parodė, kad ypač mažas osteokalcino kiekis sergančiųjų Alzheimerio liga. Kandelis ir Karsenty’s, nepriklausomai vienas nuo kito, toliau atlieka tyrimus su žmonėmis. Karsenty’s tiria osteokalcino kiekį sergant neurodegeneracinėmis ligomis, o Kandelis – ryšį tarp atminties ir osteokalcino kiekio kraujyje kaitos.
Sulaukusius tam tikro amžiaus nuliūdins žinia, kad osteokalcino kiekis kraujyje viršūnę pasiekia ankstyvosios brandos amžiuje ir pradeda mažėti moterims maždaug nuo trisdešimties, o vyrams – nuo keturiasdešimt penkerių metų amžiaus. Kandeliui tai požymis, kad bet kokio amžiaus, o ypač sulaukus vidutinio, žmonių kaulams reikia krūvio. „Judėti labai svarbu. Ir kuo žmogus vyresnis, tuo svarbiau“, – sako jis.
Kol kas nežinoma, koks fizinis krūvis būtinas, kad žymiai padidėtų osteokalcino kiekis. Karsenty’s nėra tikras, kad dauguma iš mūsų susidorotų su šia užduotimi. „Idealiu atveju, jei nuo trisdešimties kasdien mankštintumėtės, turėtumėte daugiau osteokalcino, bet mažai tikėtina, kad kas nors tai darys“, – sako jis. Be to, osteokalcino padaugėja, pasak jo, tik kelioms valandoms, o paskui sumažėja iki bazinio, jūsų amžiui būdingo kiekio. Jo manymu, osteokalcino tabletės gali būti tinkama priemonė atminčiai palaikyti, ypač žmonėms, kurie negali daugiau judėti.
Bet ant kortos pastatyta ne tik atmintis. Osteokalcinas bendrauja ir su raumenimis, skatindamas juos išskirti daugiau kuro treniruotėms. Faktiškai jis pradeda priminti daugiatikslį hormoną, pranešantį organizmui, kad atėjo laikas galvoti ir judėti vienu metu, – dar vienas įrodymas, kad žmonės iš prigimties yra kognityviai aktyvūs sportininkai. „Judėjimas – tai išgyvenimo funkcija, kuriai būtini raumenys bėgant, bet taip pat reikia žinoti, kur bėgti, o tai jau yra pažinimas. Šios funkcijos tarpusavy susijusios“, – sako Karsenty’s.
Į klausimą, kodėl mūsų kaulai evoliucionavo, kad specializuotųsi ne tik atramos, bet ir atminties bei judėjimo, Karsenty’s atsako, kad visa tai – išradingos kūno ir proto strategijos dalis, ji vystėsi, kad padėtų mums išvengti pavojų. Neseniai atlikdama seriją eksperimentų su pelėmis Karsenty’io komanda parodė, kad osteokalcinas išsiskiria iš kaulų ir yra esminė reakcijos „kovok arba spruk“ dalis. Kai smegenys siunčia pavojaus signalą, osteokalcinas iš kaulų išsiskiria į kraują, kur gali cirkuliuoti išjungdamas nervų sistemos „ilsėkis ir virškink“ dalį, tuo pat metu aktyvuodamas organizmą sprukti.
Geresnė atmintis, kurią gauname dėl osteokalcino, taip pat susijusi su išlikimu. Jis mums padeda kitam kartui įsiminti kiekvieną kritinės situacijos pamoką. Privalumas tas, kad galime šiame procese apeiti baimę, pasirinkdami krūvį kaulams: psichologinė nauda vis tiek išlieka.
Be to, yra dar vienas būdas stimuliuoti osteokalciną – be privalomųjų pratimų ar baimės. Jau seniai žinoma, kad jaunų pelių kraujas gali sustiprinti senesnių pelių sveikatą ir smegenų pajėgumą. Remdamasi šiuo tyrimu, 2016 m. Silicio slėnio kompanija „Ambrosia“ pradėjo prekiauti 16–25 metų jaunuolių krauju perpylimui vyresniems nei trisdešimties metų žmonėms po 8000 dolerių už vienetą.
Nuo 2016 iki 2018 m. kompanija vykdė vidinius klinikinius tyrimus, kurie, jos teigimu, parodė, kad jauno kraujo gavusių trisdešimtmečių kraujyje sumažėjo vėžio, Alzheimerio ligos ir uždegimo žymenų. Šie teiginiai nebuvo publikuoti jokiame mokslo žurnale, o tyrimo metu taikyti metodai – dalyviai sumokėjo po 8000 dolerių, nebuvo placebo grupės – sulaukė visuotinės kritikos. 2019 m. vasarį JAV Maisto ir vaistų administracija paskelbė įspėjimą dėl privačių įmonių atliekamo plazmos perpylimo, pareikšdama, kad „nebuvo atliktas nė vienas tinkamai kontroliuojamas tyrimas, kuris parodytų jaunų donorų plazmos perpylimo klinikinę naudą, be to, esama su tuo susijusios saugos rizikos“. Netrukus „Ambrosia“ sustabdė veiklą, o 2019 m. pabaigoje tyliai grįžo, siūlydama perpylimą iš kraujo banko atsargų, o ne tiesiogiai iš jaunų donorų. Tačiau naudojant kraują iš kraujo banko atsargų, negarantuojama, kad naudojamas jaunų donorų kraujas. Amerikos kraujo bankų asociacijos duomenimis, vidutinis JAV kraujo donoras yra nuo trisdešimties iki penkiasdešimties metų, o 16 procentų kraujo donorų – vyresni nei šešiasdešimt penkerių.
Mokslo pasaulyje toliau sukamos galvos, kokio slapto ingrediento esama jauname kraujyje, jeigu jis išties daro tokį poveikį žmonėms. Karsenty’s spėja, kad bent jau bandymų su pelėmis atveju atsakymas gali būti osteokalcinas. Jeigu senai pelei suleisite jauno kraujo be osteokalcino, jaunystės eliksyras neturės stebuklingos galios.
Ar padidinus krūvį kaulams, tai padės išsaugoti atmintį ir gerą ūpą iki gilios senatvės? Ir jeigu šioks toks svoris naudingas, ar bus geriau, jeigu krūvį padidinsime, tarkim, uždėję svarmenis ant kulkšnių ar paėmę juos į rankas? Tiksliai nežinome. Bet turint omeny viską, kas pasakyta, atrodo prasminga ne pasiduoti traukos jėgai, o kovoti su ja, lyg nuo to priklausytų laiminga ir sveika senatvė. Nes daugėja įrodymų, kad taip gali būti.
*
Kuriam laikui palikime nuošaly fiziologiją. Dar viena priežastis, kodėl ėjimas ir bėgimas pagerina psichologinę būklę, yra ta, kad jie laikinai pakeičia jūsų pasaulėvaizdį. Jei einate, bėgate ar kaip kitaip judate savo jėgomis, neįmanoma nepastebėti, kad tiesiogine prasme kažkur judate. O tai gali peraugti į pažangos pojūtį.
Marcusas Scotney’us atrado šį principą prieš maždaug dvidešimt penkerius metus ir, galima sakyti, ekstremaliai jį pritaikė. Paauglystėje kovodamas su depresija, jis pastebėjo, kad vienintelis dalykas, nuo kurio pasijusdavo geriau, – bėgimas į kalvas. Užbėgęs į kalvos viršūnę, jis bėgte nusileisdavo kita puse. Ir jam neblogai sekėsi – dabar, įpusėjęs penktą dešimtį, jis yra profesionalus ultramaratono bėgikas ir treneris, 2017 m. laimėjęs „Dragon’s Back“ lenktynes – penkių dienų 188 mylių bėgimą per Velso kalnus. Šis bėgimas garsus tuo, kad palaužia net ištvermingiausius sportininkus. Atstumą jis įveikė per keturiasdešimt valandų, pasiekęs naują trasos rekordą.
