Parodos iniciatoriai ir organizatoriai – Vida ir Valius Naureckai. Eksponuota daugiau kaip 30 tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės, interjero dizaino, fotografijos kūrinių, kuriuos atrinko menotyrininkė, Kauno bienalės vadovė Virginija Vitkienė, galerininkas Donatas Juškus ir grafikas Egidijus Rudinskas.
Parodą kuravo galerininkė Mara Alves ir žinomas britų menininkas Barry’s Martinas, kurio darbų yra įsigijusios tokios garsios meno institucijos kaip Tate galerija, Victorios & Alberto muziejus, Britų taryba, Henry’o Moore’o institutas, Nacionalinė portretų galerija, Britų muziejus, Modernaus meno muziejus Paryžiuje ir kt.
Martinas yra ne tik menininkas, jis daug rašo apie meną, dažnai yra kviečiamas skaityti paskaitų Tate galerijoje, kai vyksta modernizmo klasikų, tarkime, Jacksono Pollocko, Pieto Modriano, Johno Singerio Sargento ir kitų parodos.
Duodamas interviu Kultūros barams, Barry Martinas neslėpė entuziazmo ir negailėjo gerų žodžių tiek Lietuvos menininkams, tiek parodos organizatoriams:
„Ši paroda lietuvių meną pristato Londone, o tai puiki vieta, kur tikrai verta rodyti kūrinius. Čia pristatomas įvairių pasaulio šalių menas, bet pamatyti, kas kuriama Baltijos šalyse, apskritai Rytų Europoje, pavyksta gana retai.
Paroda „Lithuanian Art – Destination London“ įvyko daugelio žmonių, ypač Vidos Naureckaitės ir jos tėvo skulptoriaus Valiaus Naurecko, pastangomis.“
Su britų menininku Barry Martinu kalbasi Zita Čepaitė
– Kaip Jūs įsitraukėte į lietuvių parodos rengimą?
– Kai buvo sutarta parodą rengti galerijoje D Contemporary, jos kuratorė Mara Alves paprašė manęs, kad padėčiau išeksponuoti darbus. Su atrinktais kūriniais susipažinau iš skaidrių, jie man patiko, tad apsilankiau galerijoje.
Ji įsikūrusi sename karaliaus Jurgio stiliaus pastate su aukštomis lubomis, taigi, pavyko įkomponuoti ir Monikos Furmanavičiūtės didelio formato darbą, ir cilindrą Monikos Dirsytės performansui.
Didžiuliai pirmo aukšto langai išeina į gatvę, todėl galerija neužsidaro savyje, tarsi atsiveria į išorę, kviečia visus užeiti. Vieta tikrai patogi tiek menu besidomintiems pirkėjams, tiek meno žinovams, nes čia yra meno galerijų ir prabangių parduotuvių rajonas, už kampo – Karališkoji meno akademija…
Galerija išsidėsčiusi per 2 aukštus, tad be didelio vargo išeksponavome visus atrinktus darbus.
– Paprastai kuratorius sugalvoja šiuolaikinio meno parodos idėją, o tada renkasi kūrinius, atitinkančius jo koncepciją. Jums teko ieškoti būdo, kaip pateikti tai, ką atrinko kiti…
– Skirtingos stilistikos darbus išeksponuoti taip, kad jie turėtų pakankamai erdvės, kad vienas kitam ne tik netrukdytų, bet ir sustiprintų vienas kito poveikį, – nemažas iššūkis. Siekdami sukurti intrigą, Monikos Dirsytės cilindrą nusprendėme pastatyti prie pat lango į gatvę – tai pirmas eksponatas, kurį išvysta į parodą užsukę lankytojai. Ir nesuklydome, nes vėliau tapo akivaizdu, kad šis performansas – visos ekspozicijos šerdis.
– Ar teko girdėti atsiliepimų apie parodą?
– Parodos atidaryme apsilankė daugybė žmonių, tarp jų ir keletas šiuolaikinio meno kritikų. Žinoma, norėtųsi daugiau nacionalinių dienraščių dėmesio, tačiau sudominti didžiąją žiniasklaidą nėra taip paprasta. Tai daugiausia priklauso nuo galerijos pastangų, jos ryšių.
Kita vertus, paroda truko vos dešimt dienų, o kad garsas pasklistų, reikia gerokai daugiau laiko. Beje, antrą dieną po atidarymo surengėme diskusiją, kurioje dalyvavo lietuvių menininkai. Susirinko būrelis žmonių, buvo įdomu išgirsti ir autorių prisistatymą, ir lankytojų klausimus. Aš, parodos kuratorius, diskusijos moderatorius, irgi pateikiau savo interpretaciją.
Beje, įdomu, kad apie parodą buvo gyvai diskutuojama socialiniuose tinkluose – žmonės rašė komentarus, dalijosi nuorodomis. Toks susidomėjimas, keitimasis nuomonėmis mane nustebino gerąja prasme. Aišku, tą gyvumą palaiko ir parodos organizatorių aktyvumas socialiniuose tinkluose, ypač feisbuke.
– Ką išskirtumėte kaip svarbius lietuvių kūrybos bruožus, kuriuos, Jūsų manymu, vertėtų tęsti ir puoselėti?
– Man labai patiko nuoširdumas ir integralumas, kritiškas santykis su savimi ir savo kūryba. Nežinau, ar tai būdinga visiems lietuvių menininkams, bet šioje parodoje dalyvavusiems autoriams to tikrai netrūksta. Jie smarkiai skiriasi nuo šiuolaikinių Londono menininkų, kurie yra labai paviršutiniški ir tarsi rėkia – pažiūrėkite į mane, pažiūrėkite į mane. Tuos menininkus dažnai palaiko didžiulis tinklas komercinių galerijų, eksponuojančių tokius darbus, į kuriuos žiūrėdami lankytojai nepajėgia suprasti, kas čia yra.
Pamatyti individualaus, įdomaus stiliaus kūrinius yra didžiulė atgaiva. Tai menas, kuris, užuot garsiai šaukęs, sugeba užkalbinti, sudominti. Kiekviename lietuvių parodos eksponate galima rasti tai, kas menui labai svarbu, – vidinį intensyvumą, kūrybinę energiją, persiduodančią žiūrovams.
Imkime Monikos Dirsytės performansą. Tai daugiasluoksnis, emociškai labai paveikus kūrinys. Čia yra ir psichologinė-emocinė dimensija, susijusi su asmenine patirtimi, ir nuorodos į kultūrinius ženklus (bokšte įkalinta karalaitė), į šiuolaikinę aplinką (industrinis cilindras, kurio viduje tarsi kūdikis įsčiose susirietęs trapus pažeidžiamas kūnas).
Arba Andriaus Miežio „Sėdynė-žudikė“ (Killer butt). Nors ir balansuodamas ant satyros ribos, autorius puikiai perteikia ironišką santykį su aplinka ir pačiu savimi. Per diskusiją, kai Andrius pristatė savo darbą, atkreipiau dėmesį, kad jo profilis panašus į vyro, atkišusio ranką su pistoletu, profilį paveiksle. Pasvarstęs, ar tas panašumas sąmoningas, pasiteiravau, į ką jis taikosi šauti. Atsakė: „Į kitas sėdynes-žudikes.“
Menininko tikėjimas tuo, ką daro, pastangos perteikti mintį įtaigia, kitiems suprantama forma, kūrinio kompozicija, techninės priemonės, susietos į visumą, suteikia menui svarų pagrindą, leidžia pasidalyti asmenine patirtimi, kuri gali būti svarbi ir kitiems.
Be to, man patinka savotiškai nuolankus savo kaip menininko galios suvokimas – nesu Leonardas da Vinci, gyvenu čia ir dabar, dalydamasis su jumis įspūdžiais, kaip aš matau ir suprantu esamąjį laiką.
Mane žavi tokia savivoka, manyčau, būtent tokio santykio su savimi ir kūryba trūksta daugeliui garsiai šlovinamų Londono menininkų. Mat jie dažnai kuria pagal reklaminius principus, jų darbai yra tarsi vienos eilutės žinutė, „vienaeilis“ (angl. oneliner) kaip reklamose, kuriomis norima kuo greičiau patraukti dėmesį, iškart jį nukreipiant į kažką kitą, į reklamuojamą objektą, kurį skatinama įsigyti.
Didelė šiuolaikinio meno dalis turi tokį reklaminį atspalvį. Tai prasidėjo su poparto atsiradimu. Nors poparto menininkai sukūrė daug įdomių dalykų, vis dėlto konsumerizmo skatinimas, reklaminis šio meno stilius labai pakeitė publikos santykį su kūryba – jis irgi pasidarė vartotojiškas.
Be to, pasikeitė ir menininko santykis, net pats būdas, kaip menas yra kuriamas. Tad lietuvių menininkų nuoširdus santykis su tuo, ką jie kuria, tos kūrybos autentiškumas daro įspūdį.
– O kaip nacionalinės parodos atrodo bendrame šiuolaikinio meno kontekste? Ar nemanote, kad jos, būdamos šiek tiek egzotiškos, kartu yra senamadiškos?
– Na ką gi, net jei ir senamadiškos, manyčiau, jos vis tiek prasmingos, nes suteikia galimybę susipažinti, kas meno srityje daroma kitose šalyse. Kitu atveju Saatchi ar kitos „vardus sukuriančios“ galerijos pristatys tik tuos „vienaeilius“, apie kuriuos jau kalbėjau. Parodos, supažindinančios su kitų šalių ir kitokiu menu, yra atsvara, kad neįsivyrautų vienui vienos rūšies menas.
Dabar įsigali galerijos, kurios veikia tarsi prekybos tinklai. Neretai jos turi filialus įvairiose šalyse, ir jeigu menininkas pateikia savo darbą galerijai Londone, tai dar nereiškia, kad tas darbas neatsidurs Niujorke, Paryžiuje ar kur nors kitur, nes tai produktas, kurį galerija stengiasi parduoti.
Arba imkime aukcionus. Visi žinome, kad tikrąją vieno ar kito meno kūrinio vertę išreiškia kaina, kuri nustatoma aukcione. Bet kas įvyko pastaraisiais dešimtmečiais? Aukcionai pasidarė tarsi akcijų biržos, kur kainas nustato turtingi investuotojai ir stengiasi jas kuo labiau išpūsti. Žmogus, už meno kūrinį sumokėjęs 10 mln. dolerių, kaip įmanydamas stengsis, kad jo vertė nekristų, kad nuolatos augtų. O tai iškreipia ne tik meno rinką, bet ir meno sampratą.
Tokios parodos kaip „Lithuanian Art – Destination London“ įtikina, kad vis dar egzistuoja ir kitoks santykis su menu.
– Tačiau menininkas turi užsidirbti pragyvenimui. Ar yra pirkėjų būtent tokiam menui?
– Meno, kuris įsigyjamas ne pasipelnijimo tikslais, pirkėjų buvo ir yra. Esama ir tokio meno kolekcionierių. Aišku, labai gaila, kad daugelį šeimyninio tipo galerijų, kurios užsiimdavo būtent tokio meno sklaida, kainas laikydavo prieinamas, puoselėdavo artimus ryšius su menininkais – tokios ypač populiarios Prancūzijoje, – jau išstūmė didžiosios galerijos, tapusios prekybos menu centrais.
– Nemažai lietuvių menininkų, vos atsivėrus sienoms, išvyko į didžiuosius pasaulio miestus, tikėdamiesi, kad ten bus geresnės sąlygos talentui atsiskleisti. Gal iš tikrųjų tai vienintelis pasirinkimas, kad menininkas taptų žinomas?
– Na, tai priklauso nuo paties žmogaus, jo ambicijų, užmojų. Jeigu menininkas nori tapti žinomas, pasiekti tam tikros finansinės sėkmės, tokiu atveju, manau, verta vykti ten, kur daug galerijų, daug meno žinovų, pinigingų meno mėgėjų arba į meną investuoti pasirengusių turtuolių.
Be to, dideliuose miestuose yra didesnis ir meno viešosiose erdvėse poreikis. Jeigu menininkas linkęs kurti gigantiškus darbus, jam reikia būti ten, kur tokie darbai reikalingi, kur jie randa tinkamą erdvę, kur esama didžiulių pastatų…
Bankai užsako darbus savo biurams, perka kūrinius kolekcijoms, tačiau bėda ta, kad tie darbai nefunkcionuoja, kabo kabinetuose, kur mažai kas užeina, arba laikomi saugyklose. O kai kada atsitinka dar blogiau – pavyzdžiui, Deutsche bankas, kuris buvo įsigijęs keletą ir mano darbų, pardavė visą kolekciją, ir nėra jokių žinių, kur tie kūriniai atsidūrė.
Aišku, menininkui reikia duonos, reikia erdvės ir laiko, kad galėtų kurti. Štai, pavyzdžiui, Monika Dirsytė turi ypač stiprią energiją, tvirtą emocinį pagrindą, tačiau be erdvės, be žiūrovų jos menas negalėtų egzistuoti. Prisistatydama per diskusiją, ji prisipažino dirbanti padavėja, kad turėtų iš ko gyventi.
Beje, šiek tiek liūdna, kad Lietuvos vyriausybinės institucijos nerodė jokio noro prisidėti prie šios parodos. Taip, tai privati iniciatyva, tačiau, turint galvoje, kad jūsų šalis nedidelė, bet kokios pastangos svetur pristatyti lietuvių kultūrą, meną turėtų būti vertinamos ir palaikomos.
