aA
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla svariai prisideda prie kai kurių iki šiol tebežiojinčių verstinės užsienio literatūros spragų mūsų šalyje lopymo – išleidžia dar 1907 m. angliškai pirmą kartą pasirodžiusį britų literatūros klasiko Josepho Conrado nepaprastai intriguojantį, daugiabriaunį romaną „Slaptasis agentas“. Romaną į lietuvių kalbą išvertė Daina Valentinavičienė, viršelį sukūrė dailininkė Kotryna Šeibokaitė-Ša.
J. Conrad. Slaptasis agentas
J. Conrad. Slaptasis agentas
© Leidėjų archyvas

Romano „Slaptasis agentas“ siužetas plėtojamas remiantis tikru įvykiu – 1894 m. įvykusiu teroro išpuoliu prieš Karališkąją Grinvičo observatoriją. Tiesa, šis įvykis tik įkvėpė autorių parašyti romaną – kūrinio veiksmas vyksta 1886 m. ir jame nėra tikslaus 1894 m. sprogimo aprašymo, bet minėtas įvykis panaudojamas kaip motyvas, nes ir iki 1886 m. Angliją jau visą dešimtmetį krėtė panašių sprogdinimų banga, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Kūrinio pagrindinis herojus – išpuolį tariamai suplanavęs trigubas slaptųjų tarnybų agentas Verlokas – britų policijos informatorius, anarchistų kuopelės narys ir vienos neįvardijamos užsienio ambasados (iš užuominų suprantama, kad Rusijos) agentas; jis taip pat yra slaptos pornografinių prekių krautuvėlės savininkas ir pavyzdingas šeimos vyras.

„Ribota mažo namelio erdvė, atsiskyrimas nuo žmonių ir vienatvė buvo palanki aplinka jo įkvėpimui. Visai kaip kalėjime, tik kad čia jo niekada netrukdydavo dėl pasibaisėtinos priežasties, mat tironiškos jo senųjų įkalinimo namų taisyklės reikalavo mankštintis. Jis nebūtų galėjęs pasakyti, ar saulė dar tebešviečia, ar jau nusileido. Nuo jo kaktos varvėjo literatūrinio triūso prakaitas. Džiaugsmingas entuziazmas jį skatino dirbti nesustojant. Tai buvo jo vidinio gyvenimo išlaisvinimas: jo siela sklido į platųjį pasaulį.“

Savo kuratorių pavedimu Verlokas turi smarkiai diskredituoti anarchistus, tačiau įvykiams pasisukus anaiptol ne taip, kaip planuota, jam už savo poelgius teks atsakyti.

„Slaptasis agentas“ – tai išminties ir ironijos kupinas visuomenės ir paskirų jos individų asmeninių apsisprendimų bei pasirinkimų paveikslas, tragikomiška satyra apie gyvenimą Anglijoje XIX amžiaus pabaigoje, psichologiškai tiksli šeimos drama.

Nors veiksmas vyksta daugiau kaip prieš šimtą metų, šis politinis, socialinis, psichologinis romanas su trilerio bruožais savo problematika, požiūriu ir kartu kai kuriomis įžvalgomis yra stulbinamai aktualus ir dabar.

„Ponia Verlok nešvaistė nė kruopelytės savo laikino gyvenimo bandydama ką nors suprasti iš esmės. Tai buvo savotiškas taupumas, kuris visais atžvilgiais sutampa su apdairumu ir turi kai kuriuos jo pranašumus. Akivaizdu, kad žmogui naudinga per daug nežinoti. Be to, toks požiūris patogus tingioms natūroms.“

Josephas Conradas (tikras vardas Józef Teodor Konrad Nalecz Korzeniowski, 1857–1924) – lenkų kilmės britų literatūros klasikas, laikomas vienų svarbiausių savojo laiko anglų prozos meistrų – o tai ypač įstabu žinant, kad anglų kalba jam nebuvo gimtoji.

Kritikų pripažįstamas modernistinės literatūros pirmtaku, savo stilistika ir veikėjų portretais daręs didelę įtaką tokiems rašytojams kaip Francis Scottas Fitzgeraldas, Ernestas Hemingway’jus, Williamas S. Burroughsas, Hunteris S. Thompsonas ir George’as Orwellas, aliuzijų į autoriaus kūrybą galima rasti ir šiuolaikinių rašytojų kūriniuose. Vienas tokių – australų rašytojo Trent Dalton romanas „Berniukas nuryja visatą“.

Lietuvių skaitytojui šis autorius turbūt geriausiai pažįstamas iš romano „Tamsos širdis“ (Heart of Darkness), kuriuo remdamasis ir laisvai jį interpretuodamas režisierius Francis Fordas Coppola 1979 m. sukūrė filmą „Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now).

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

„...Bet koks idealizavimas nuskurdina gyvenimą. Gražinti jį – reiškia atimti iš gyvenimo jo sudėtingumą ir taip jį sunaikinti. Palikite tai moralistams, bičiuli. Istoriją kuria žmonės, bet jie tą daro ne savo galvose. Jų sąmonėje gimstančios idėjos įvykių eigoje vaidina nereikšmingą vaidmenį. Istoriją valdo įrankiai ir gamyba – ekonominių sąlygų jėga. Kapitalizmas pagimdė socializmą, ir kapitalizmo sukurti įstatymai nuosavybei ginti atsakingi už anarchizmo atsiradimą. Niekas negali pasakyti, kokia forma visuomenė organizuosis ateityje. Tad kam atsiduoti pranašiškoms fantazijoms? Geriausiu atveju jos mums kažką atskleidžia apie pranašo mąstymą, bet pačios neturi jokios objektyvios vertės. Lai tuo užsiima moralistai, mielas bičiuli.“

Michaelis, prieš laiką paleistų kalinių apaštalas, kalbėjo lygiu, pridususiu balsu, tarsi jį būtų slopinęs ir slėgęs lašinių sluoksnis ant krūtinės. Iš itin higieniško kalėjimo jis išėjo apvalainas kaip kubilas, su pūpsančiu pilvu ir išsipūtusiais žandais, išblyškusia, veik permatoma oda, lyg pasipiktinusios visuomenės tarnai jį būtų penkiolika metų drėgnoje tamsioje kameroje specialiai uoliai maitinę tukinančiu maistu. Nuo to laiko jam taip ir nepavyko numesti nė trupučio svorio.

Pasakojama, kad tris sezonus iš eilės labai turtinga sena ponia jį buvo išsiuntusi gydytis į Marienbadą. Paskutinį kartą, kai Michaelis jau buvo pasiruošęs pasirodyti viešai, kad patenkintų publikos smalsumą (tarp žiūrovų buvo ir karališka persona), jis gavo policijos įsakymą per dvylika valandų išvykti. Jo kankinystė tęsėsi policijai uždraudus jam vykti į bet kuriuos kitus gydančiųjų vandenų kurortus. Bet dabar su tuo jis jau buvo susitaikęs.

Michaelis sėdėjo ant kėdės atlošo užmetęs alkūnę, kuri atrodė kaip be sąnario, it linkis manekeno rankoje. Visu kūnu jis kiek pasidavė į priekį virš savo trumpų vešlių šlaunų ir nusispjovė į židinį.

– Taip! Turėjau šiek tiek laiko apie viską pamąstyti, – pasakė bejausmiu balsu. – Visuomenė suteikė man daug laiko meditacijoms.

Kitoje židinio pusėje ašutiniu audeklu aptrauktame fotelyje, kuriame sėdėti paprastai buvo Verloko uošvės privilegija, niūriai krizeno Karlas Jundtas, jo veide šmėžteldavo vos pastebima grimasa, atverianti bedantės burnos juodumą. Teroristas, taip jis save vadino, buvo senas ir plikas, nuo smakro karojo nususęs siaurutis sniego baltumo ožio barzdelės kuokštas. Akys atrodė užgesusios, bet vis dar stulbinamai išraiškingos, skleidžiančios užslėptą piktavališkumą. Jis sunkiai atsistojo, lyg kaustomas skausmo, iškėlė priešais save liesą podagros deformuotą ranką sutinusiais sąnariais – it mirštantis žudikas sutelkęs likusias jėgas paskutiniam peilio dūriui. Kita jo ranka rėmėsi į storą lazdą, ir ši visa tirtėjo.

– Visada svajojau, – jo burna klaikiai išsiviepė, – apie būrį vyrų, kurie tvirtai pasiryš atsisakyti visų skrupulų rinkdamiesi priemones, vyrų tokių stiprių, kad galės atvirai pasivadinti naikintojais, vyrų, kurių negrauš tas susitaikėliškas visą pasaulį nuodijantis pesimizmas. Jokio gailesčio niekam šioje žemėje, įskaitant mus pačius, mirtis bus pasitelkta gėriui ir viskas tam, kad pasitarnautume žmonijai, – štai ką būčiau norėjęs išvysti.

Jo maža plika galva kretėjo, o kartu komiškai virpėjo ir ožio barzdelės kuokštas. Koks pašalietis būtų veik nieko iš Jundto kalbos nesupratęs. Lietis jo išsekusiai aistrai, savo impotentišku nirtumu panašiai į nusenusio gašlūno susijaudinimą, trukdė perdžiūvusi gerklė ir už bedančių dantenų vis kliūvantis liežuvio galiukas. Iš kito kambario galo širdingai reikšdamas pritarimą porą kartų kriuktelėjo sofos kampe įsitaisęs Verlokas.

Senasis teroristas lėtai pasuko ant lieso kaklo styrančią galvą iš vienos pusės į kitą.

– Ir niekada negalėdavau surinkti daugiau nei trijų tokių vyrų. Štai ką daro tas jūsų supuvęs pesimizmas, – piktai mestelėjo jis Michaeliui, o šis susierzinęs nukėlė koją nuo kojos (jos buvo storos kaip sofos šoninės atramos) ir pašovė pėdas po kėde.

Jis pesimistas! Koks absurdas! Toks kaltinimas jį įžeidžia. Pesimizmas jam visiškai svetimas, jis jau matąs artėjant privačios nuosavybės pabaigą, logišką ir neišvengiamą, prie to ves tiesiog nuosavybės prigimtinio ydingumo raida. Savininkams ne tik teks susigrumti su bundančiu proletariatu, bet ir kovoti tarpusavyje. Taip, kova ir karas – tai privačios nuosavybės egzistavimo būdas. Ji neša mirtį. Ir dar! Šiam jo tikėjimui palaikyti nereikia emocinio jaudulio, jausmingų prakalbų, įniršio, mojavimo kraujo raudonumo vėliavomis vaizdų ar virš pasmerktos visuomenės horizonte žioruojančios keršto saulės metaforos. Ne, jis ne pesimistas! Šaltas protas, gyrėsi Michaelis, yra jo optimizmo pagrindas. Taip, optimizmo...

Daug pastangų reikalaujantis švokštimas liovėsi, Michaelis kartą kitą giliai įkvėpė gaudydamas orą ir pridūrė:

– Ar jums neatrodo, kad jei nebūčiau toks optimistas, koks esu, per penkiolika metų būčiau radęs būdą kaip persirėžti sau gerklę? Na ir, galų gale, visada šalia buvo kameros siena, į kurią galėjau sudaužyti galvą.

Dusulys užslopino jo balso ugningumą ir gyvumą, jo didžiuliai išbalę skruostai, nutįsę kaip prikimštos kišenės, karojo nejudrūs, visiškai nekrutėdami, bet akys, primerktos lyg bandytų ką įžiūrėti, žvelgė pasitikinčiai, gudriai, labai intensyviai ir dėl to kiek pamišėliškai, matyt, taip pat kaip tada, kai šis nepalenkiamas optimistas naktimis kalėjimo kameroje mintydavo savo mintis. Priešais jį tebestovėjo Karlas Jundtas su išblukusiu žalsvu kariniu apsiaustu, kurio vienas sparnas pleveno galantiškai permestas atgal per petį. Priešais židinį, ištiesęs stangrias kojas ir batų padus atsukęs į įkaitusias groteles, sėdėjo draugas Osiponas, kadaise medicinos studentas, dabar pagrindinis „Proletariato ateities“ proklamacijų rašytojas. Jo įraudusį strazdanotą veidą juosė geltonų garbanotų plaukų brūzgynas, nosis buvo priplota, stambios lūpos atsikišusios, panašiai kaip juodaodžių. Virš išsišovusių skruostikaulių apatiškai šnairavo siauros akys. Jis dėvėjo pilkus flanelinius marškinius, virš užsagstyto vilnonio švarko kybojo palaidi juodo šilkinio kaklaraiščio galai. Galvą padėjęs ant kėdės atkaltės, išrietęs kaklą, Osiponas su lūpose smilkstančia cigarete ilgame mediniame kandiklyje į lubas leido dūmo kamuolius.

Michaelis plėtojo savo idėją toliau – savo atsiskyrėliško gyvenimo idėją, kurią subrandino įkalinimas ir kuri stiprėjo kaip vizijose besiskleidžiantis tikėjimas. Jis kalbėjo pats sau, nekreipdamas dėmesio į klausytojų palankumą ar priešiškumą, iš tiesų apskritai juos pamiršęs, nes buvo įpratęs mintis viltingai reikšti balsu, vienumoje tarp keturių kalkėm baltintų kameros sienų, kapų tyloje didžiulio aklino plytų kaupo, riogsančio paupyje, baugaus ir atgrasaus, primenančio milžinišką laidojimo urną visuomenės skenduoliams.

Diskutuoti su juo nebuvo prasmės, ir ne todėl, kad jokie argumentai negalėjo išklibinti jo tikėjimo, bet vien faktas, kad jis girdi kito žmogaus balsą jį iki skausmo sutrikdydavo ir iškart sujaukdavo mintis, kurių per ilgus metus proto vienatvės, nevaisingesnės už išdžiūvusią dykumą, joks gyvas balsas nei užginčydavo, nei pakomentuodavo, nei joms pritardavo.

Ir dabar jo niekas nepertraukė, jis vėl išpažino savo tikėjimą, užvaldžiusį jį nenugalimai ir visiškai kaip malonė: likimo paslaptį, atrastą materialiojoje gyvenimo pusėje; pasaulio ekonominę būklę, atsakingą už praeitį ir formuojančią ateitį; visos istorijos ir visų idėjų šaltinį, rodantį gaires žmonijos proto raidai ir jos aistrų impulsams...

Tiradą pertraukė šaižus draugo Osipono juokas, apaštalo liežuvis staiga užsikirto, jo švelniai egzaltuotos akys pasimetusios lakstė į visas puses. Jis lėtai užsimerkė ir minutėlę laikė jas užspaudęs, lyg norėtų surinkti pakrikusias mintis. Visi tylėjo. Virš stalo degė dvi dujinės lempos, žioravo įkaitusios židinio grotelės, mažoje svetainėlėje už Verloko krautuvės darėsi nepakeliamai karšta. Verlokas nenorom nerangiai pakilo nuo sofos, atidarė duris į virtuvę, kad įleistų į kambarį oro. Pro duris už pušinio stalo matėsi tykiai ramiai sėdintis Styvis, piešiantis apskritimus, nesuskaičiuojamus apskritimus, koncentrinius ir ekscentrinius apskritimus. Švysčiojantis apskritimų sūkuriavimas, daugybė pasikartojančių susipynusių linkių, formos vienodumas ir susikertančių linijų raizgalynė priminė kosminį chaosą, simbolį beprotiško meno, bandančio perteikti tai, kas nesuvokiama. Menininkas nė nepakėlė galvos, į darbą buvo įnikęs visa siela, jo nugara trūkčiojo, į kaukolės apačią įtrauktas liesas kaklas atrodė tuoj nulūš.

Verlokas nepritariamai stebėdamasis suniurnėjo ir grįžo prie sofos. Aleksandras Osiponas atsistojo. Aukštas, nutrintu mėlynu kostiumu (žemos svetainės lubos jo ūgį dar labiau paryškino), jis nusipurtė ilgo sėdėjimo sukeltą stingulį, nužingsniavo į virtuvę ir dirstelėjo per Styvio petį. Grįžęs į svetainę orakuliškai tarė:

– Labai gerai. Labai charakteringa, tiesiog tipiška.

– Kas labai gerai? – klausiamai urgztelėjo Verlokas, vėl žnektelėdamas ant sofos. Osiponas atsainiai paaiškino, ką norėjo pasakyti, kiek globėjiškai krestelėjęs galvą link virtuvės.

– Turiu omeny jo piešinius – jie tipiški šiai degeneracijos formai.

– Šį vaikiną tu vadini degeneratu, ar ne? – sumurmėjo Verlokas.

Draugas Aleksandras Osiponas – pravarde Daktaras, medicinos absolventas be diplomo, vėliau lektorius, keliavęs po darbininkų sąjungas su paskaitomis apie socialistinius higienos aspektus, autorius, parašęs populiarią pseudomedicininę studiją „Apie pražūtingas vidurinės klasės ydas“ (ji išėjo pigaus pamfleto pavidalu ir iškart buvo konfiskuota policijos), gan paslaptingo Raudonojo komiteto ypatingasis delegatas, kartu su Karlu Jundtu ir Michaeliu atsakingas už literatūrinės propagandos darbą – pervėrė veik niekam nežinomą bent dviejų ambasadų pažįstamą žvilgsniu, kuriame buvo toks nepakeliamas, toks beviltiškai nepajudinamas pasitikėjimas savimi, kurį pilkiems eiliniams mirtingiesiems gali suteikti tik bendravimas su mokslu.

– Na, moksliškai jį galima taip vadinti. Visais atžvilgiais puikus tokios degeneracijos rūšies pavyzdys. Užtenka pažiūrėti į ausų spenelius. Jei paskaitytumėte Lombrozą...

Verlokas, suniukęs ir plačiai išsikėtojęs ant sofos, toliau spoksojo pro liemenės sagų eilę priešais save, tik skruostai raustelėjo. Pastaruoju metu nors kiek su mokslu susijęs žodis (net visai nekaltas ir neapibrėžtos reikšmės) keisčiausiu būdu Verloko mintyse iššaukdavo neabejotinai atgrasią pono Vladimiro viziją – jis stodavo Verlokui prieš akis kaip gyvas, taip ryškiai, tarsi veiktų kokia antgamtinė jėga. Šis reiškinys, kurį visai pagrįstai derėtų priskirti prie mokslo stebuklų, Verlokui varė tokią baimę ir neviltį, kad šios emocinės būklės ištiktas jis apsipildavo prakaitu. Bet jis nieko nesakė. Prabilo Karlas Jundtas, nepermaldaujamas iki paskutinio atodūsio.

– Asilas tas tavo Lombrozas.

Šią šokiruojančią šventvagystę draugas Osiponas sutiko baisiu, tuščiu žvilgsniu. Jo oponentas užgesusiomis, be jokios kibirkštėlės akimis, dar labiau gilinančiomis juodus šešėlius po aukšta kaulėta kakta, vapėjo toliau, kas antras žodis sugriebdamas liežuvį lūpomis, lyg iš pykčio jį kandžiotų:

– Ar kada girdėjot tokį idiotą? Anot jo, kalinys yra nusikaltėlis. Paprasta, ar ne? O kaipgi tie, kurie jį ten uždarė, privertė jį ten patekti? Būtent. Privertė jį ten patekti. Ir kas yra nusikaltimas? Ar jis tai žino, tas bukaprotis, padaręs karjerą apsirijusių mulkių pasaulyje žiūrinėdamas į daugybės bedalių ir nevykėlių ausis ir dantis? Nusikaltėlį atpažinsi iš ausų ir dantų? Ar ne? O gal įstatymas dar geriau paženklina nusikaltėlį – puikus žymėjimo instrumentas, sugalvotas persisotinusiųjų, kad apsigintų nuo alkanųjų? Raudoni įspaudai ant jų šlykščios odos – neblogai, ką? Ar būdami čia neužuodžiate, kaip svyla stora žmogaus oda, negirdite, kaip ji čirška? Štai kaip padaromi nusikaltėliai, kad visi tie jūsų lombrozai paskui galėtų apie tai rašinėti nesąmones.

Jundto kojos ir rankoje gniaužiamas lazdos bumbulas drebėjo iš užsidegimo, tačiau jo stomuo, ant kurio klostėmis krito apsiausto sparnai, išlaikė istorinę maišto pozą. Jis, regis, uodė visuomenės žiaurumu užterštą orą, įtempęs ausis gaudė jo šiurpius garsus. Visas šis pozavimas buvo neįtikėtinai įtaigus. Dabar jau vos gyvas dinamito karų veteranas kadaise buvo didis aktorius: vaidindavo ant pakylų, slaptuose susirinkimuose ir privačiuose susitikimuose. Per visą gyvenimą garsusis teroristas prieš visuomenės sukurtą tvarką pats nebuvo pakėlęs net mažojo pirštelio. Jis nebuvo veiksmo žmogus, nebuvo pribloškiamai iškalbingas oratorius, galėjęs triukšmingai įaudrinti mases, paversti jas šniokščiančia, putojančia entuziazmo jūra. Jo intencijos buvo subtilesnės, jis prisiėmė akiplėšiško ir tulžingo provokatoriaus vaidmenį: žadino pačius blogiausius impulsus, slypinčius aklame neišmanėlių pavyde ir irzlioje tuštybėje, skurstančiųjų kančiose ir nelaimėse, teisuoliško pykčio, gailesčio ir maišto viltingose ir kilniose iliuzijose. Šio piktavališko gebėjimo šmėkla vis dar laikėsi įsikibusi jo, kaip mirtino nuodo kvapas laikosi sename nuodų inde, dabar jau tuščiame ir nebenaudingame, laukiančiame, kol bus išmestas į atitarnavusių daiktų šiukšlyną.

Prieš laiką paleistų kalinių apaštalas Michaelis kietai sučiauptomis lūpomis vos šypsojo, jo nesveikai blyškus it mėnulis veidas prislėgtas palinko žemyn, melancholiškai patvirtindamas šią baisią tiesą. Jam pačiam teko kalėti. Jo paties oda čirškėjusi po deginančiu įspaudu, tyliai murmėjo jis. Bet tuomet nuo sukrėtimo jau atsikvošėjo draugas Osiponas, pravarde Daktaras.

– Jūs nesuprantate, – niekinamai pradėjo jis, bet staiga nutilo, išgąsdintas į jį lėtai besisukančio veido, mirtinos jo įdubusių akių juodumos ir įsmeigto aklo žvilgsnio, lyg jis reaguotų tik į garsą. Nežymiai truktelėjęs pečiais, Osiponas nusprendė toliau nebesiginčyti.

Styvis, įpratęs, kad į jį niekas nekreipia dėmesio, atsistojo nuo virtuvės stalo, pasiėmė piešinį susiruošęs eiti viršun į miegamąjį. Prie svetainės durų jis atsidūrė kaip tik tuo metu, kai Karlas Jundtas dėstė savo vaizdingąsias vizijas, ir Styvis pakraupęs sustingo. Apskritimų pripieštas popieriaus lapas išslydo jam iš rankų, jis negalėjo atplėšti akių nuo senojo teroristo, lyg prikaltas vietoje stovėjo surakintas mirtino siaubo ir fizinio skausmo baimės. Styvis gerai žinojo, kad karšta geležis pridėta prie odos baisiai degina. Jo išgąsdintose akyse liepsnojo pasipiktinimas: tai baisiai skauda. Jo burna atvipo.

Michaelis nemirksėdamas spoksojo į ugnį, kol vėl pasijuto atsiskyręs nuo visų – šio jausmo jam būtinai reikėjo, kad vėl galėtų mąstyti. Ir iš lūpų vėl plūstelėjo optimizmas. Kapitalizmo pasmerktumą jis matė jau jo lopšyje, nes sistemą nuodija jai būdingas prigimtinis konkurencijos principas. Didieji kapitalistai, prarydami mažuosius kapitalistus, sutelkdami savo rankose didžiulę galią ir daugumą gamybos priemonių, tobulindami industrinius procesus ir beprotiškai save išaukštindami, tik ruošia, turtina, ir purena dirvą teisėtiems įpėdiniams – kenčiančiam proletariatui. „Kantrybės“, – sakė Michaelis, ir jo skaidriose mėlynose akyse, pakeltose į žemas Verloko svetainės lubas, švytėjo angeliškas patiklumas. Tarpduryje stovintis Styvis nurimo, regis, nugrimzdo į nejautrą.

Draugo Osipono veidas dirgčiojo iš pykčio:

– Tada nėra prasmės ką nors daryti – visiškai jokios prasmės.

– Aš taip nesakau, – švelniai užprotestavo Michaelis. Jo tiesos vizija dabar jau buvo tokia stipri, kad svetimo balso garsas nebegalėjo jos sugriauti. Jis toliau žvelgė žemyn į žaižaruojančias anglis. Reikia ruoštis ateičiai, bet jis sutinkąs, kad didžioji permaina veikiausiai ateis per revoliucinį virsmą. Aiškino, kad revoliucinė propaganda yra labai subtilus ir didelio sąžiningumo reikalaujantis darbas. Nes tai yra pasaulio valdovų mokymas. Tad turi būti taip pat gerai apgalvotas, kaip ir karalių mokymas. Jo principus jis diegtų labai atsargiai, netgi nedrąsiai, nes nežinome, kaip konkretus ekonomikos pokytis gali paveikti žmonijos laimę, moralę, intelektą ir istoriją. Nes istoriją kuria įrankiai, o ne idėjos, ir viskas priklauso nuo ekonominių sąlygų – menas, filosofija, meilė, dora – ir net tiesa!

Žarijos už židinio grotelių trakštelėjusios sukrito. Michaelis, atsiskyrėlis vizionierius iš kalėjimo dykumos, staiga atsistojo. Apvalutis kaip pripūstas balionas, jis skėstelėjo trumpomis put-liomis rankomis, tarsi apgailėtinai beviltiškai mėgintų apkabinti ir priglausti prie krūtinės atsinaujinusią visatą. Net aiktelėjo iš užsidegimo.

– Ateitis – tokia pat užtikrinta kaip ir praeitis: vergovė, feodalizmas, individualizmas, kolektyvizmas. Tai dėsnis, o ne kokia tuščia pranašystė.

Niekingai patemptos mėsingos draugo Osipono lūpos pabrėžė negridiškus jo veido bruožus.

– Tauškalai, – tarė jis gan ramiai. – Nėra jokių dėsnių ir jokio tikrumo. Velniop tą propagandinį mokymą. Nesvarbu, ką liaudis žino, net jei tai ir tiesa. Mums svarbu viena – masių emocinė būklė. Be emocijos nėra veiksmo.

Jis nutilo, paskui pridūrė kukliai, bet tvirtai:

– Kalbu jums moksliškai... moksliškai... Ką? Ką sakei, Verlokai?

– Nieko, – sududeno nuo sofos Verlokas, kuris, išprovokuotas nekenčiamo žodžio, sau burbtelėjo: „Prakeikimas.“

Tada vėl pasigirdo pagiežingas seno bedančio teroristo šnopavimas.

– Žinot, kaip pavadinčiau dabartinių ekonominių sąlygų pobūdį? Pavadinčiau kanibalizmu. Ne kitaip! Jie šeria savo godulį drebančiu liaudies kūnu ir girdo šiltu jos krauju – nei daugiau, nei mažiau.

Šiuos baisingus žodžius Styvis nurijo garsiai springdamas ir tuoj pat, it būtų išgėręs greitai veikiančių nuodų, suglebęs susmuko ant virtuvės durų laiptelio.

Atrodo, Michaelis viso to negirdėjo. Jo lūpos, regis, susičiaupė ilgam, nekrutėjo nė vienas jo apsunkusių žandų raumuo. Sunerimusiomis akimis apsidairė savo apskrito katiliuko ir užsidėjo ant apskritos galvos. Jo apskritas išpampęs kūnas plūduriavo kažkur žemai tarp kėdžių po aštria Karlo Jundto alkūne. Senasis teroristas kilstelėjo tirtančią, į naguotą leteną panašią ranką, ir išdidžiai kryptelėjo į šoną savo juodo veltinio skriblių, pridengiantį išsekusio veido keteras ir daubas, ir lėtai pajudėjo, su kiekvienu žingsniu trankydamas lazda į grindis. Kol senis išklibinkščiavo laukan, buvo vargelio, nes kartkartėmis jis vis sustodavo lyg užsigalvojęs ir paskui pamiršdavo judėti toliau, tad Michaelis jį vis niukino pirmyn. Švelnusis apaštalas su brolišku rūpesčiu prilaikė senį už rankos; už judviejų, sukišęs rankas į kišenes, dykas žiovavo sveikata trykštantis Osiponas. Su mėlyna kepure tikros odos snapeliu, atsmaukta atgal virš tankių gelsvų plaukų, jis kažkuo priminė prieš tai kaip reikiant pasilinksminusį, o dabar nuobodžiaujantį norvegų jūreivį. Verlokas išlydėjo svečius pro duris be skrybėlės, užsimetęs sunkų prasegtą paltą, nepakeldamas nuo žemės akių.

Tramdydamas įniršį, jis uždarė jiems už nugaros duris, pasuko spynoje raktą, užšovė sklendę. Jo draugai jį nuvylė. Tokie beviltiškai niekam tikę, turint galvoje pono Vladimiro bombų sprogdinimo filosofiją. Iki šiol Verloko vaidmuo revoliucinėje politikoje buvo stebėti įvykius, tad jis negalėjo iškart imtis iniciatyvos veikti nei savo namuose, nei didesniuose susibūrimuose. Reikėjo elgtis atsargiai. Kaitinamas teisėto pasipiktinimo, kurį jaustų kiekvienas žmogus, jau gerokai perkopęs per keturias dešimtis ir susidūręs su grėsme netekti visko, kas brangiausia – ramybės ir saugumo, Verlokas su panieka klausė savęs, argi gali tikėtis ko daugiau iš tokių pašlemėkų kaip šitas Karlas Jundtas, šitas Michaelis... ar šitas Osiponas.

Jau buvo begesinąs krautuvės viduryje spingsinčią dujinę lempą, bet stabtelėjo ir nugrimzdo į moralinių apmąstymų bedugnę. Permatydamas savo draugelius kiaurai, nes pats buvo panašaus charakterio, Verlokas paskelbė nuosprendį – tinginiai. Tas Jundtas, globojamas paikos senės, kurią kadaise nuviliojo nuo draugo, o paskui bandė nusikratyti ir palikti skurde. Jam žiauriai pasisekė, kad ji buvo tokia atkakli ir vis sugrįždavo, jei ne ji, tai niekas kitas dabar jam nepadėtų išlipti iš omnibuso prie Gryn Parko, kur tas vaiduoklis kiekvieną mielą rytelį atvažiuoja sveikatos pasivaikščiojimo ir slankioja ten vėžlio žingsniu. Ir kai ta nepailstanti niurzgianti sena ragana mirs, dings ir išdidusis vaiduoklis – tai bus ugningojo Karlo Jundto pabaiga. Verloko moralinius principus žeidė ir Michaelio optimizmas – šį buvo aneksavusi turtinga sena ledi, pastaruoju metu pamėgusi siųsti jį į savo vasarnamį kaime. Ten buvęs kalinys galėjo dienų dienas užsisvajojęs klajoti ūksmingomis alėjomis ir mėgautis saldžiu ir humanišku nieko neveikimu. O dėl Osipono, tam šmikiui tikrai nieko nepristigs, kol pasaulyje bus kvailų moterėlių su sąskaitomis banke. Nors Verlokas buvo tokio pat charakterio kaip jo bendrai, jis suvokė ir savo subtilų individualumą, paremtą nereikšmingais skirtumais. Šiuos individualius bruožus jis kontempliavo su savotišku pasitenkinimu – jame glūdėjo stiprus tradicinio respektabilumo instinktas, už kurį stipresnis buvo tik bjaurėjimasis bet kokiomis visuomenėje pripažįstamo darbo formomis – tai buvo charakterio defektas, būdingas daugeliui revoliucionierių reformatorių kiekvienoje socialinėje sistemoje. Nes akivaizdu, kad niekas nemaištauja prieš privalumus ir galimybes, kuriuos tokia sistema teikia, bet prieš kainą, kurią už visa tai tenka sumokėti, – paisyti tradicinės moralės, riboti savo poreikius ir sunkiai dirbti. Dauguma revoliucionierių paprastai yra drausmės ir nuovargio priešai. Esama ir tokių natūrų, kurių teisingumo jausmas sako, kad reikalaujama kaina yra siaubingai didelė, atgrasanti, slegianti, kelianti nerimą, žeminanti, lupikiška ir nepakeliama – šie yra fanatikai. O likusius visuomenės priešus maištauti gena tuštybė, visų kilnių ir niekingų iliuzijų motina, poetų, reformatorių, šarlatanų, pranašų ir padegėjų palydovė.

Ištisą minutę nardęs meditacijų gelmėje, Verlokas šių abstrakčių svarstymų dugno nepasiekė. Galbūt ir negalėjo. Bet kuriuo atveju tam pristigo laiko. Iš gelmės jį skausmingai ištraukė staiga iškilęs vaizdas – ponas Vladimiras, dar vienas partneris, kurį vėlgi dėl subtilaus moralinio bendrumo Verlokas įvertino itin tiksliai. Vladimiras buvo pavojingas. Verloko mintis užtemdė pavydo šešėlis. Jo draugeliams bepigu dykinėti, jiems netenka turėti reikalų su ponu Vladimiru, be to, jie turi moteris, kuriomis gali remtis, o jis turįs moterį, kuria privalo pasirūpinti...

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

„Auksinį liūtą“ pelniusi „Saulė ir jūra“ bus rodoma Vilniuje

Prestižiniu Venecijos meno bienalės „Auksiniu liūtu“ apdovanota ir sėkmingai po pasaulį...

Menininkė Rūta Jankauskaitė stebisi: jos idėja Vilniui netinka trejus metus, o tą patį daryti ispanams leido (30)

Menininkė Rūta Jankauskaitė feisbuke išliejo apmaudą po to, kai jos idėja ant Vilniaus...

Paaiškėjo 12 pretendentų į Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas (3)

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė 12-os kūrėjų,...

Vaiva Kovieraitė-Trumpė kviečia į parodą „Kitos vietos / The Other Places“ (1)

Gruodžio 3 d., penktadienį, 18 val., galerija „ Arka “ kviečia dalyvauti menininkės Vaivos...

Intymi Kafkos išpažintis atgimsta teatro scenoje: kvies nagrinėti artimiausius ir sunkiausius santykius

Save nenormalaus teatro trupe vadinantis „ Teatronas “ pristato aktualią premjerą –...

Top naujienos

Kariuomenė patikslino naujausias šauktinio mirties aplinkybes: pagrindinė tiriama versija – savižudybė (13)

Lietuvos kariuomenei pranešus apie per pratybas mirtinai susižalojusį šauktinį karį, antradienį...

Po viltingų savaitgalio COVID-19 skaičių – vis prastesnės žinios

Praėjusį savaitgalį po daugelio mėnesių Lietuvoje buvo užfiksuotas gana mažas paros naujų...

Naujos ES sankcijos Baltarusijai: žiniasklaida paviešino pilną sąrašą

Paaiškėjo visas juridinių ir fizinių asmenų, kuriems bus taikomas penktasis Europos Sąjungos...

Į mobiliuosius punktus plūsta darbuotojai, norintys nemokamai išsitirti dėl koronaviruso

Į mobiliuosius punktus pastarosiomis dienomis plūsta darbuotojai, norintys paskutinįsyk nemokamai...

Prabilo dėl suklastotų depozito ženklų problemų prisidaręs Puteikis: tikrai nepiešiau ir neklijavau (140)

Pirmadienį Vilniuje politikas Naglis Puteikis prisidarė problemų, kai, kaip įtariama, į...

Patvirtintos galutinės kainos: elektra daugumai brangs 10 proc., dujos – iki 36 proc. (140)

Elektra daugumai reguliuojamų vartotojų nuo sausio brangs apie 10 proc. Naujos kainos bus taikomos...

Naujausi COVID-19 duomenys: pasiektas spalio mėnesio pradžios lygis – kur situacija blogiausia (10)

Blogiausią, juodą epidemiologinę zoną palikusių savivaldybių skaičius nesikeičia, rodo...

Lenkija pastebi pavojingą tendenciją dėl migrantų (22)

Lenkijos specialiųjų tarnybų atstovas Stanislawas Zarynas pirmadienį pranešė, kad pastarosiomis...

Koronavirusu susirgo Kazlų Rūdos meras Varaška (12)

Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška antradienį feisbuke pranešė, jog jis susirgo koronavirusu.