aA
Paklausta apie ateities planus ir svajones, garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ gavusi aktorė, režisierė, choreografė, poetė Birutė Mar sakė, kad nūdienos gyvenimas pamokęs: yra tik šiandien, o kas rytoj – nežinia. „Bet, žinoma, vis tiek mintys keliauja į priekį. Kadangi jau treji metai, kai įkūrėme savo Solo teatrą, sustoti negalime – daug veiklos, naujų idėjų. Kol kas esame benamiai, kaip ir daugelis neformalių „mažųjų teatrų“ – repetuojame namuose, vaidiname išsinuomotose salėse. Svajonė – turėti savo nedidukę sceną, erdvę, kur galėtume sukurti jaukią aplinką, kad žmonės ateitų pas mus į svečius ir pasijustų kaip namuose“, – dalijosi lūkesčiais pašnekovė.
Birutė Mar: nešti šviesą, kad ir koks stiprus vėjas mėgintų ją užpūsti
© DELFI / Andrius Ufartas

– Pelnėte garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ – už išskirtinę aktorinio meno raišką, talentą ir kūrybinę drąsą, už meistrystę kuriant monospektaklius bei reikšmingus pasiekimus tarptautiniuose teatro festivaliuose, už įkvepiančią įvairiapusę kūrybinę veiklą. Kaip jaučiatės šiandien, ką reiškia tokio svorio apdovanojimas, kokias mintis sukelia?

– Šis apdovanojimas man pirmiausia brangus savo pavadinimu. Mano teatro mokytojai Sankt Peterburge dažnai kartojo, kad menininkas visą gyvenimą turi nešti savo kryžių ir tikėti.

Kaip pavyzdį minėjo epizodą iš A.Tarkovskio filmo „Aukojimas“, kuriame herojus (akt. O. Jankovskis) neša mažą žvakelę, pučiant stipriam vėjui... Saugo ją, neleidžia užgesti. Tai tarsi kūrybos metafora. Ir tikrai, esu ištikima šiam savo mokytojų priesakui – nešti šviesą, kad ir koks stiprus vėjas mėgintų ją užpūsti.

Visados tikėjau Šviesos galia, man nuo pradžių kūryboje intuityviai norėjosi harmonijos, ramybės. Bet būdama jauna nepasitikėjau savimi, bijojau savo jautrumo, mėginau atrodyti grubesne nei esu viduje, ir kūryboje – kad pritapčiau...

Tačiau nuo savęs nepabėgsi. Dabar suprantu, kaip svarbu spektaklio finale išvesti žiūrovą į šviesą, į viltį – tai ir atsakomybė, ir meistrystė. Žvelgti į viską iš aukštėliau – atskleisti pasaulio dvilypumą ir šviesos galią, kokia tamsa beapimtų pasaulį ar žmogaus sąmonę. Tad iš tiesų džiaugiuosi, kad mano (ir kūrybos bendražygių) darbas buvo pastebėtas, įvertintas.

– Tapti šviesuliu šiandien nemenkas iššūkis – daug pavėsio yra? Kas labiausiai temdo džiaugsmą?

– Labiausiai temdo džiaugsmą šiandien – pasaulio, kuriame gyvename, būsena. Baimė, panika – iš jos kylantis žmonių susipriešinimas, net neapykanta vienas kitam. Baisu matyti, kaip tas emocijas daugina spauda ir medijos.

Man regis, žmonių supriešinimas – pats pavojingiausias virusas, kurio pasekmes pasaulis jau ne sykį patyręs. Pavojingesnis už Covid-19. Tai labai liūdina, nes Lietuva tokia trapi ir maža, mes negalime sau leisti tapti vienas kitam priešais. Manau, jei būtų mažiau gąsdinimų, o daugiau atjautos vienas kitam, vidinės ramybės – pandemijos susirgimų išsyk sumažėtų.

Aišku, statistika to nenustatys – bet yra dar ir būties dėsniai... Teatro žmonėms šiandien irgi keistas laikas – žiūrovai bijo eiti į teatrą, jų skaičius gerokai sumažėjo. Be to, negali nieko planuoti labai į priekį – nežinai, kas rytoj. Na, bet... šviesą reikia nešti ir tamsoje. Viskas praeis.

Birutė Mar: nešti šviesą, kad ir koks stiprus vėjas mėgintų ją užpūsti
© DELFI / Andrius Ufartas


„Labiausiai temdo džiaugsmą šiandien – pasaulio, kuriame gyvename, būsena. Baimė, panika – iš jos kylantis žmonių susipriešinimas, net neapykanta vienas kitam“
Birutė Mar


– Skaitant Jūsų biografiją, matai mažiausiai dešimt kūrėjų – tikrai ne vieną! Kaip šitaip švytėti ir nesudegti? Kaip viename žmoguje telpa tiek talentų? Turbūt žiūrėdami į Jus žmonės išgalvojo posakį: „Dievas drėbtelėjo ir nepagailėjo“...

– Teatras – tai visados bendra kūryba, nors dauguma žmonių ir dirba „už“ scenos. Be savo nuostabiųjų bendražygių nieko nebūčiau viena sukūrusi, jie visi – šviesos nešėjai. Mano užduotis – juos suburti, motyvuoti; ir artimiausias kūrybos principas man – kuomet nėra „režisieriaus“ diktato, kuriame visi kartu.

Tik proceso pabaigoje esu atsakinga už spektaklio „sustygavimą“. Su bičiuliais-bendrakūrėjais tiesiog gera ir įdomu kartu dirbti, drauge mąstyti apie gyvenimą – suteikti tiems apmąstymams vieną ar kitą (knygos ar spektaklio) formą. Šie žmonės – didžiausia gyvenimo dovana: tai dailininkė, mano knygų iliustratorė K. Norvilaitė (spektaklyje „Ledo vaikai“ ji debiutavo ir kaip scenografė), kompozitorius A. Kučinskas, choreografė S. Mikalauskaitė, scenografė ir kostiumų dailininkė ir I. Pačėsaitė, video menininkas K. Bratkauskas, darbštusis dekoracijų meistras R. Jančauskas (vadiname jį tiesiog „auksarankiu Remigėliu“), aktoriai A. Kazanavičius, V. Anužis ir daug daug kitų... Ir dar vienas svarbus žmogus, kurio dėka gimė mūsų Solo teatras – tai teatro vadovas ir mano gyvenimo bendražygis Rolandas Savickas.

O jei kalbėti apie talentus, tai... jie juk visiems iš Dievo. Tai ne mano nuopelnas. Tėtis nuo vaikystės kartodavo, reikalaudamas kasdien po tris valandas groti pianinu: „Vienas procentas talento, devyniasdešimt devyni – darbo“. Taip ir išmokė gyventi.

Labai gražiai apie talentą pasakė neseniai anapilin iškeliavęs šviesios atminties kompozitorius Bronius Kutavičius, pagal kurio kūrybą Klaipėdoje rugsėjį režisavau projektą „Kutavičiaus muzikos teatras“: „Palyginkit milijonierių ir ubagą. Jie abu vienodi prieš Dievą ir prieš gamtą, bet milijonieriui jau kažkas davė: tėvas davė, palikimą gavo; jeigu ne palikimą, tai savo sugebėjimą, kurį irgi ne pats pasiėmė. Gamta duoda, Dievas duoda, kas nors duoda... “

Svarbu priimti su dėkingumu tas Dievo dovanas ir jų neišbarstyti, atrasti savyje valios ir drąsos, ir darbštumo – Dievo atsiųstas mintis ir „pašnabždėjimus“ įkūnyti, išdalinti pasauliui. Ir tada įvyksta stebuklas, atperkantis visą sunkų darbą. Bet tu visados esi tik laidininkas.

Birutė Mar (Roberto Pledo nuotr.)
Birutė Mar (Roberto Pledo nuotr.)


„Svarbu priimti su dėkingumu tas Dievo dovanas ir jų neišbarstyti, atrasti savyje valios ir drąsos, ir darbštumo – Dievo atsiųstas mintis ir „pašnabždėjimus“ įkūnyti, išdalinti pasauliui. Ir tada įvyksta stebuklas, atperkantis visą sunkų darbą. Bet tu visados esi tik laidininkas“
Birutė Mar

– Kuri Jūsų dalis „valdo“ stipriausiai: aktorės, skaitovės, režisierės, choreografės, poetės?

– Tikrai žinau, kad mano pašaukimas – būti scenoje, labiausiai esu aktorė. Turbūt todėl iki šiol ir esu scenoje. Bet Dievas gal norėjo, kad būčiau truputį kitokia aktorė – jutau nuo mokyklos didelį norą ir rašyti, režisuoti.

Vėliau, kai baigiau aktorystės ir režisūros studijas, atsirado siekiamybė pačiai sukurti savo spektaklio visumą, atmosferą. Su laiku ir patirtimi įvaldžiau šias skirtingas profesijas, išmokau jas naudoti savarankiškai – sukurti scenarijų, libretą, eilėraštį ar prozos tekstą, režisuoti operą ar spektaklį. Bet man vis tiek įdomiausia, kai tai tarnauja vaidmens kūrimui. Kai sukūrusi savojo spektaklio dramaturgiją, tekstą, visumą – galiu žiūrovui tai perduoti būdama scenoje, „čia ir dabar“.

Monospektaklis – tarsi šių skirtingų kūrybos pusių išsipildymas. Jei scenoje pavyksta pasiekti vidinės būsenos intensyvumą – tai tampa ir išpažintimi, ir katarsiu. Ir man pačiai, ir spektaklyje dalyvaujantiems žiūrovams.

Man labai artima japonų tradicinio teatro (kurio mokiausi Tokijuje) kūrėjų mintis – aktoriaus darbą jie lygina su vienuolio, šventiko. Tai dvasios pasauliui tarnaujantys žmonės, jų gyvenimo regula labai griežta ir asketiška. O išėjimas į sceną, spektaklis – tarsi visų bendra malda.

– Teko skaityti apie Jūsų kelio pradžią – atsidūrimą Sankt Peterburge. Peterburge mokėsi Jūsų tėtis – grįžęs iš tremties, jis svajojo apie medicinos studijas Kauno medicinos institute, bet dėl savo biografijos – per stojamuosius nepraėjo mandatinės komisijos ir priimtas nebuvo. Pasakojote dažnai girdėjusi apie šio miesto kultūrą. Be to, Peterburgo Teatro, muzikos ir kino institute režisūrą baigė ir režisierius J. Vaitkus, kurio dramos studiją Kaune lankėte, baigusi mokyklą. Šiandien pažvelgusi atgal, kaip apibūdintumėte savo sprendimų kainą – jie buvo sunkūs, kupini iššūkių, drąsūs? Ką pakeistumėte, jei turėtumėte tokią galimybę? Ką sau patartumėte?

– Peterburge buvo nuostabus laikas ir studijos. Stebuklas, kad ten įstojau – konkursai teatro institute tuomet buvo: šimtai žmonių į vietą. Tai, be abejo, viena geriausių teatrinių Rusijos mokyklų. Mūsų dėstytojai dar tiesiogiai mokėsi pas XX a. teatro grandus – V. Mejerholdą, K. Stanislavskį, M. Čechovą. Be abejo, tai buvo ir fantastiška rusų literatūros, dramaturgijos, dailės pažinimo mokykla – Dostojevskis, Čechovas, dailės istorijos paskaitos Ermitaže. Žmogiškų gelmių tyrinėjimas...

O dar – pats miestas su kadaise klasikų išvaikščiotais skersgatviais, vandens kanalais, istorija. Tuometinis skurdas aplink ir, nepaisant sovietinės santvarkos absurdo, kažkokia vidinė žmonių laisvė.

Mene – meistriškai įvaldytas gebėjimas kalbėti metaforų kalba ir pasakyti uždraustą tiesą. Peterburge gavau stiprų humanistinių vertybių užtaisą – dauguma mūsų instituto profesorių buvo režisieriai, kuriems dėl valdžiai neįtinkančių pažiūrų teatruose buvo uždrausta statyti spektaklius, jiems buvo leista būti vien dėstytojais. Ir jie puikiai suprato, kas yra juoda, o kas balta.

Buvo ir labai įdomus istorinis laikmetis – paskutiniai Tarybų Sąjungos merdėjimo metai ir kovos už laisvę metai (į Lietuvą grįžau 1992-siais). Kuomet Lietuvoje vyko sąmonės perversmas, jis vyko – nors lėčiau – ir Peterburge. Profesūra mus, lietuvius, palaikė – net po Sausio 13-tos atleido lietuvius studentus nuo žiemos sesijos egzaminų, leido juos išlaikyti vėliau.

Birutė Mar: nešti šviesą, kad ir koks stiprus vėjas mėgintų ją užpūsti
© DELFI / Andrius Ufartas


„Peterburge gavau stiprų humanistinių vertybių užtaisą – dauguma mūsų instituto profesorių buvo režisieriai, kuriems dėl valdžiai neįtinkančių pažiūrų teatruose buvo uždrausta statyti spektaklius, jiems buvo leista būti vien dėstytojais. Ir jie puikiai suprato, kas yra juoda, o kas balta“
Birutė Mar


– Kartais gyvenime tenka ką nors radikaliai pakeisti – ar teko šitaip aštriai „pasukti vairą“ ir išlaviruoti norima linkme? Kokį pokytį įvardintumėt kaip visą įprastą tvarką supurčiusį, Jus labiausiai pakeitusį? Yra buvę tokių momentų?

– Sugrįžimas į Lietuvą po studijų Peterburge ir buvo tas „vairo pasukimas“. Kartai pagalvoju, jei nebūtų atėję tie laisvės metai, galbūt būčiau likusi dirbti ten, Rusijoje. Profesine prasme galimybės ten buvo žymiai didesnės, jau besimokant kvietė filmuotis, vaidinti teatruose. Bet tada laisvė ir Lietuva buvo svarbiau už viską.

Kai sugrįžau į Lietuvą, po keleto metų laisvės euforijos atėjo toks „tylos laikas“ – bene dešimtmetį visiškai sustojo ir kinas, ir teatras; pradėjau dirbti Vilniuje, tuometiniame Akademiniame dramos teatre, bet ten keitėsi režisieriai, vadovai, įdomaus ir prasmingo darbo buvo nedaug – svarsčiau, o gal padariau klaidą? Gal būčiau daugiau nuveikusi ten, dideliame kultūros mieste, kur žymiai daugiau galimybių. Bet… Dabar suprantu, kad reikėjo ir tokios patirties: tą metą išgyventi, išlaukti.

Sustiprėti ir išdrįsti kurti pačiai. Dievas buvo parinkęs sunkesnį kelią, labiau savarankišką. Reikalavo toliau ieškoti savęs ir pažinti pasaulį. Po penkerių metų radau informaciją apie studijas teatro menininkams Japonijoje, aplikavau. Ir… Stebuklas, gavau stipendiją – iškeliavau į Tokiją.

– Meno tyrinėtojai pastebi, kad būtent grįžusi iš Japonijos, kur mokėtės tradicinio šokio ir teatro, ėmėte kurti monospektaklius. Ar šis pasakymas turi tiesos, o galbūt šitoks žanras seniai kirbėjo galvoje?

– Solo žanras turbūt seniai buvo artimas, nuo mokyklos laikų. Mokiausi fortepijono, bet labai norėjau groti smuiku – muzikuoti scenoje, atsigręžus veidu į žiūrovą.

Mėgau deklamuoti eilėraščius. Ir Peterburge vienas aktorinio kurso diplominių spektaklių buvo – H. Ibseno „Peras Giuntas“, kur kiekvienas vaidinome po nedidelį „monospektaklį“ – kūrinio epizodą, pasakodami Pero Giunto istoriją. Aš vaidinau jo motinos Osės mirties sceną.

Tuomet viena scenoje jaučiausi nuostabiai, išgyvendama Pero Giunto sulaukusios motinos jausmus, išsakydama nuostabų H. Ibseno tekstą.

Režisūros diplominiam darbui irgi pasirinkau beveik monospektaklį (pjesėje du veikėjai, bet vienas jų beveik nekalba) – S. Beketo „Laimingas dienas“, kurį stačiau Kauno dramos teatre. Į žemę įkastos herojės Vini monologą atliko legendinė aktorė Regina Varnaitė. Dar iki Japonijos, Lietuvoje suvaidinau monospektaklį „Amhersto atsiskyrėlė“ pagal tuomet mylimos poetės Emilės Dikinson eiles bičiulio režisieriaus A. Šliavo diplominiame darbe.

O Japonija tiesiog suteikė drąsos ir patirties (ten pamačiau kitokį – aktoriaus solisto – teatrą, kur atlikėjas pasakoja istoriją žiūrovui, pasitelkdamas stilizuotą judesį, balsą, poetinį tekstą).

Ypač mane sužavėjo tenykštis šiuolaikinis butoh šokis (vadinamas „sielos šokiu“) – kur šokėjai minimaliu judesiu, beveik nejudėdami, tačiau su nepaprastu vidinės energijos intensyvumu, perteikia savo sielos išgyvenimus. Tokijuje lankiau butoh šokio pamokas. Ir tuomet, grįžusi namo, išdrįsau...

– Teatrologė Daiva Šabasevičienė pastebėjo, kad Jūsų misionieriškas požiūris į savo kaip aktorės-režisierės profesiją, tai kartu ir siekis kuo giliau pažinti ir kaskart naujai reflektuoti monospektaklį kaip reiškinį, teorinę refleksiją pritaikyti kuriant naujus spektaklius. Kas lengviausia ir sunkiausia kuriant/vaidinant tokiame spektaklyje – tai sunkus išraiškos menas?

– Monospektaklis man – sunkiausias ir pats nuostabiausias žanras. Reikalaujantis aukščiausios meistrystės, aktorinės technikos valdymo. Nes negali atsikvėpti nė akimirkai.

Dažnai vaidini ne vieną personažą, o keletą – apie juos pasakodama. Ritmas, tempas, plastika, spontaniškas ryšys su publika – nes žiūrovas tavo vienintelis partneris...

Kai skaičiau Marinos Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“, pagalvojau, kad ji savo kūryboje siekia panašaus tikslo: sukrėsti žiūrovą, priversti jį būti „čia ir dabar.“ Tik, kurdama performansą, ji siekia atverti giliausias ir tamsiausias žmogaus puses, išlikdama savimi – o kurdama personažą tu tarsi dediesi vaidmens kaukę, bet ją užsidėjus, lygiai taip pat atsiveri, apsinuogini. Esi labiau savimi nei gyvenime.

Man iki šiol labai įdomu tyrinėti monospektaklio galimybes: kuriu dramaturgiją, kad galėčiau suvaidinti viename spektaklyje kelis poliariškus vaidmenis, iš vieno akimirksniu persikūnyti į kitą – vėl pavirsti savimi.

„Antigonėje“ vaidinu šešis Sofoklio personažus, „Budoje palėpėje“ (pagal japonų kilmės rašytojos J. Otsuka romaną) – moterų „chorą“, spektaklyje „Dostojevskio angelai“ – penkis Dostojevskio kūrinių herojus: Grušenką iš „Brolių Karamazovų“, Nastenką iš „Baltųjų naktų“, kunigaikštį Myškiną iš „Idioto“, Stavroginą iš „Demonų“ ir berniuką iš apsakymo „Berniukas prie Kristaus eglutės“.

– Kalbant apie vaidmenis – aktoriai neretai pažymi, kad jų nėra išskirtinių – visi stipriai išgyventi. Tuomet pasuksiu klausimą kita linkme, kokia rolė pakeitė Jus pačią, subrandino ar privertė nugrimzti į gilesnius apmąstymus? Ir į priešingą pusę – koks labiausiai nepatiko, ko niekada nevaidintumėte?

– Kiekvienas vaidmuo po truputėlį augino. Labiausiai tie, į kuriuos daugiau įdėta, kuriuos ilgiau vaidinau ar tebevaidinu iki šiol (kai kuriuos vaidmenis – net du dešimtmečius!). Nes vaidmuo gilėja ir auga su laiku, suvaidintų spektaklių skaičiumi. Keičiasi tavo patirtis – keičiasi ir vaidmuo.

Gal labiausiai ūgtelėjau su Une (spektaklyje „Unė“ pagal lietuvių aktorės U.Babickaitės-Graičiūnienės dienoraščius). Labai trūko manyje Unės – gebančios apžaisti gyvenimą, išsivaduoti iš vis užplūstančios „aukos“ energijos.

Unė išmokė į viską žiūrėti lengviau – kaip į gyvenimo teatrą. Dar Elena iš A.Baricco „Šilko“ – atvėrė moteriškumą, švelnumą, kurio savyje iki tol baiminausi. Matrioša – iš „Demonų“ (J. Vaitkaus spektaklyje, Nacionaliniame dramos teatre) – pražudytos mergaitės siela, sekanti paskui savo žudiką visą spektaklį-gyvenimą.

Tai buvo visiškai nauja patirtis, metafizika, vaidmuo be žodžių, bet tokio intensyvumo... Lyg kelionė tarp gyvenimo ir mirties. Gaila, kad spektaklis įvyko tik keletą kartų. Turbūt todėl paskui pati sukūriau spektaklį „Dostojevskio angelai“, kuriame vaidinu Matriošą pražudžiusį Stavroginą iš „Demonų“. Na, žinoma, Salomėja Nėris – spektaklyje „Poetė“. Šis spektaklis – tarsi mano pačios vidinių išgyvenimų dienoraštis.

„Ledo vaikų“ mergaitė, mano mamos prototipas – jos gyvenimo istorija. Įdomūs pastarųjų metų vaidmenys – H. Ibseno Nora ir Monika Mironaitė spektaklyje „Lietuviškoji Nora“, stiprybės ir moteriškumo „užtaisas“ – Žorž Sand („Žiema Maljorkoje“ pagal F. Šopeno ir Ž. Sand gyvenimo istoriją). O naujausiame „Motinos piene“ (pagal Noros Ikstenos romaną) vaidinu du poliariškus, labai įdomius vaidmenis – Motinos ir Dukters.

O ko nevaidinčiau? Buvo gyvenime daug ir tokių darbų, kai ateini repetuoti, režisierius nelabai žino ko nori, gal ir nieko nenori.

Dramaturgija silpna, tai tiesiog atlieki savo darbą kiek įmanoma sąžiningai ir... viduje žinai, kad nei tau, nei žiūrovui tai neturės jokios gilesnės prasmės.

Buvo vienas toks spektaklis, kuriame vaidinau Gėlininkę. Procesas ėjo vangiai, bet repetuojant atėjo mintis parašyti knygą vaikams „Gėlininkė“. Taip šį vaidmenį įdomiau sukūriau knygoje.

– Romane „Motinos pienas“ pasakojama istorija apie titaniškas pastangas išlikti savimi sovietinės valdžios priespaudos akivaizdoje. Apskritai, knygoje daug yra kalbama apie šį laiką – kas Jūsų manymu, jame yra svarbiausia? Kokias pamokas reiktų iš to periodo išmokti mintinai? Ir kokia žinutė vedamoji, naujausiame to paties pavadinimo Jūsų kurtame spektaklyje?

– „Motinos pienas“ – puiki medžiaga dramaturgijai. Kai kurie literatūrologai šį romaną nuvertina, laiko „primityvoku“ literatūrine prasme, bet ten yra toks stiprus „žmogiškasis“ užtaisas!

„Motinos pienas“ – tarsi mano spektaklio „Ledo vaikai“ (kuriame pasakoju savo tėvų vaikystės istoriją tremtyje, prie Laptevų jūros) tęsinys – norėjau tęsti kelionę po laiką, kurį man irgi teko išgyventi: sovietmečio vaikystės patirtys. Noros Ikstenos romano herojės – Motina ir Dukra.

Motina – talentinga gydytoja, bet dėl savo pažiūrų iš jos sovietinė valdžia atima viską – galimybę siekti mokslo, darbą, tikėjimą. Dukra – jos priešingybė, naiviai tikinti Tarybų šalies ateitimi, partija... Kaip mus visus to mokė tuometinėje mokykloje.

Mama vis labiau grimzta į depresiją – dukra nejučia tampa motina savo mamai. Romanas baigiasi „Baltijos kelio“ įvykiais, Berlyno sienos griuvimu – ateina išsvajota laisvė, į kurią motina atsisako žengti, pasitraukia iš gyvenimo... Vedamoji spektaklio „žinutė“ tikriausiai būtų – žmogaus laisvės siekis. Jo stiprybė. Gebėjimas išlikti savimi. Net kai esi verčiamas išduoti kitus, save... Išbūti, išlikti. Mylėti.

Džiaugiuos, kad į spektaklį netrukus žada atvykti romano autorė Nora Ikstena, dabar „Motinos pienas“ tampa bestseleriu Europoje, išverstas į keliolika kalbų, ką tik išleistas ispaniškai. Ir premjerinius spektaklius žiūrovai priėmė labai emocionaliai – vadinasi, ta istorija universali, labai aktuali ir šiandien.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(8 žmonės įvertino)
3.8750

Naujo paminklo Salomėjai Nėriai iniciatoriai: svarbiausia – ne griauti, o kurti (62)

Tik nuo pjedestalo „nulipus“ Petro Cvirkos paminklui ir puse lūpų vėl sugrįžtant kalboms apie...

Knygos, ieškantiems dovanų: apsirikti neįmanoma

Gruodis – dovanų ieškojimo metas. Ir ne veltui sakoma, kad knyga yra geriausia dovana. Bet kokia...

LNOBT eglutė įžiebta neįprastu būdu: tai – kvietimas laukti švenčių atvira širdim (2)

„Kurkime šventę kitiems“ – toks šiųmetinio LNOBT šventinio sezono devizas. Todėl...

Knygos skaudžia, bet svarbia tema: skirtingi būdai, kaip kalbėti apie smurtą prieš moteris

Nuo lapkričio 25-ą vykusios Tarptautinės Baltojo kaspino dienos, skirtos atkreipti dėmesį į...

Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia pasipuošti garsiųjų mūzų simbolika

Nuo šiol Lietuvos nacionalinio dramos teatro kasoje, kuri įsikūrusi kavinėje „Nacionalinė“,...

Top naujienos

Skelbiama, kad užfiksuotas didžiausias omikron atmainos protrūkis Europoje bendrovės visoje Europoje atsisako kalėdinių vakarėlių (44)

Po įmonės kalėdinio vakarėlio Norvegijoje nauja koronaviruso omikron atmaina nustatyta...

Laisvės partija iškėlė ultimatumą konservatoriams? Koalicijos likimas – netikėtose rankose (181)

Šią savaitę paaiškėjo kaina, kurią konservatoriai ir Liberalų sąjūdis turi sumokėti už...

Baltarusiškos propagandos kūrybos užkulisiai: parodė neįtikėtinas režimui tarnaujančių migrantų istorijas (11)

Baltarusijos pradėtame hibridiniame kare vienas iš svarbiausių ginklų – propaganda....

Kritikai čiaupiasi: kiek aukštai Eurolygoje gali ropštis šis „Žalgiris“? (57)

Sezono starte užsitęsusį įšalą įveikęs Kauno „Žalgiris“ šiuo metu yra vienas...

Nacionalistinių partijų susitikime Varšuvoje – ir Tomaševskis pavojaus dėl Rusijos veiksmų neįžvelgia (10)

Nacionalistinių partijų lyderių susitikime Varšuvoje šeštadienį dalyvaujantis Lietuvos lenkų...

Naujo paminklo Salomėjai Nėriai iniciatoriai: svarbiausia – ne griauti, o kurti (62)

Tik nuo pjedestalo „nulipus“ Petro Cvirkos paminklui ir puse lūpų vėl sugrįžtant kalboms apie...

Net sužeista Kauno eglutė nenustoja džiuginti miestiečių: jau vyksta atstatymo darbai Tiesioginė transliacija iš Kauno rotušės (1)

Šįryt kauniečius ir ne tik pasiekė niūri žinia – paryčiais degė didžioji miesto puošmena,...

Galimybių dirbti vienu metu keliems darbdaviams gausiau, bet taip dirbančių – mažiau

Kas penktas lietuvis šalia pagrindinio darbo turi vieną, du ar dar daugiau papildomų arba...

Sukrėsti kauniečiai lanko naktį padegtą eglutę: pirmą kartą matomas toks makabriškas vaizdas situaciją pakomentavo eglės kūrėja (186)

Šeštadienio rytą į Kauno Rotušės aikštę rinkosi sukrėsti kauniečiai norėdami apžiūrėti...