aA
20-ąją rašytojos ir vertėjos Birutės Jonuškaitės knygą „Laikas ir likimai“ skaitai lyg išminties knygą. Ieškodama paralelių prisiminiau Viktorijos Daujotytės pokalbius su Marijumi Šidlausku, Jurgos Ivanauskaitės „Švelnius tardymus“. B. Jonuškaitės pašnekovai tikri minties galiūnai. Pokalbyje svarbūs abu: kalbintojas ir kalbinamasis. Įžvalgi, jautri, apsiskaičiusi viskuo besidominti kalbintoja verta savo pašnekovų. Jos klausimai verčia susimąstyti.
Birutė Jonuškaitė
Birutė Jonuškaitė
© Asmeninio albumo nuotr.

Žavu, kad Jūs, gausybės knygų ir vertimų autorė, 13 premijų laureatė, Rašytojų sąjungos pirmininkė, nepadedate plunksnos ir toliau rašote. Iš kur atsiranda noras rašyti? Iš kur atsirado 20-oji knyga?

Tas noras turbūt atsirado dar tada, kai maža mergytė sėdėjo ant Persetkalnio su pieštuku ir paprastu mokykliniu sąsiuviniu ant kelių... Tai buvo aukščiausia tėvo laukų vieta, nuo jos – į visas pasaulio puses galėjai ganyti akis – tokie tolimi horizontai atrodė ir tokie padūmavę, ilgesį keliantys.

Gal iš to ilgesio, iš vienišo rymojimo ir gimė pirmieji užrašai, o paskui tapo kasdieniu poreikiu. Kas žino, kaip iš tikrųjų yra? Kodėl rašau, o ne pardavinėju bandeles ar slaugau ligonius. Galiu tik džiaugtis, kad darau tai, kas nuo vaikystės man patiko labiausiai: skaitau knygas ir pati jas rašau.
O naujausia knyga – „Laikas ir likimai“. – atsirado iš noro pasidalinti gera žinia apie šalia esančius, dažniausiai tylius, bet labai įdomius žmones ir iš tų žmonių dosnumo. Jie paaukojo man pačią brangiausią dovaną – savo laiką. Pasitikėjo manimi ir pasidalijo savo patirtimi, savo įžvalgomis apie mūsų laikus, kūrybą ir apskritai žmogaus gyvenimo prasmę.

Stebėti, klausytis – būtina prozininko darbo dalis. Klausimas – kuo virsta sukaupta medžiaga: romanu, esė rinkiniu ar štai tokia autentiškų susitikimų knyga. Man šis žanras – ne naujovė. 2005 metais pasirodė pirmoji mano pokalbių su kultūros lauko žmonėmis knyga „Eksperimentas“. Ir tada, ir dabar manau, kad mes visi – taigi ir mano knygų herojai – savotiški Dievo eksperimentai žemėje.

Mes irgi eksperimentuojame, mėginame ką nors prasmingo nuveikti, palikti pėdsaką arba bent jau išsišaukti, išsisakyti. Kiekvienas turbūt norėtų įminti amžiną mįslę, kas jis yra ir ko buvo pasiųstas pasaulin. Vieni aiškinasi maištaudami, kiti – užsiimdami tarnyste, treti – menine veikla. Svarbiausia patikėti, kad kiekviename žmoguje slypi kūrybos kibirkštis, o tada visi keliai geri, jeigu jie veda pilnatvės link.

Blogiau, kai užstringame tamsos klystkeliuose, dūlėjame iš nevilties, kartais – dėl skausmingo laikinumo. Dar blogiau – kai į savo tamsos lauką įtraukiame ir šalia esančius. Mylimus.

„Laiko ir likimų“ herojai labai nuoširdūs, nesušukuoti, nenugrimuoti, nepadailinti, pasakojantys apie labai skirtingas patirtis, apie savo abejones ir klaidžiojimus, tačiau apmąsčius jų patirtis, įsiklausius į jų išmintį, pajunti saugumo ir bendrystės jausmą – lyg visi viename chore giedotume tą pačią giesmę, tik skirtingais balsais – ir pasidaro daug ramiau. Ir džiaugiesi, kad tiek daug ir tokių tikrų žmonių esama, tereikia juos prakalbinti, kad labiau suprastume vieni kitus, kad mažiau smerktume vieni kitų poelgius. Kad vieni iš kitų pasimokytumėme. Atrodo, tada daugybė problemų išsisprendžia savaime.

Pastaroji knyga tarsi tiltas sujungia Lietuvos ir Lenkijos kūrėjus. Apie dalį jų nebuvau girdėjusi, jie nesipuikuoja blizgiuose žurnaluose, neskelbia savo nuomonių diskusijų laidose. Kaip rinkotės pašnekovus?

O gal aš jų nesirinkau? Gal jie mane pasirinko? Vienaip ar kitaip jie atėjo į mano gyvenimą: su kai kuriais susipažinau visai atsitiktinai, apie kitus perskaičiau ir jie mane pakerėjo savo mąstymu, kūryba, dar kiti buvo ir yra mano bičiuliai. Man visada patiko klausytis, ką kiti žmonės kalba. Ypač vyresni už mane. Bet reikia ne tik klausytis kaip kokio muzikinio fono, bet ir išgirsti. O kai išgirsti, imi suvokti, kokios asmenybės gyvena šalia tavęs ir kokie išminties klodai slypi jose. Jeigu jų žodžių neužrašysi, viskas greitai ištirps nebūtyje.

Niekada nerašau ir nieko nedarau tik tam, kad būtų perkamas, populiarus produktas. Toks, kaip pvz. N. Iksten „Motinos pienas“. Žinau, tai neprotinga. Ir nenaudinga. Tačiau kalbinau pasitikėdama savo intuicija tik tuos, kurie man, o ne TV žiūrovams, yra žvaigždės, kurių „galaktikos“ man pačiai pašėlusiai įdomios, todėl turiu vilties, kad ir skaitytojams bus smagu po jas pakeliauti. Na ir kas, kad turbūt niekas nežino, kas tas Marekas Ławrinowiczius ar Elżbieta Zanussi, tvirtinanti, kad gyvenimas neprivalo būti patogus. Paskaitys – ir sužinos. Ir esu tikra – turės apie ką pamąstyti.

Kodėl menininkai reti svečiai populiariose laidose?

Reikėtų klausti laidų vedėjų, TV programų sudarytojų. Jie gal geriau žino. Aš tik numanau. Turbūt su tikrais menininkais sunku susitarti dėl kokių nors populiarių laidų. Nes ir kam jiems to reikia? Kad būtų matomi ir girdimi? Taip. Dabar vienas populiariausių žodžių yra sklaida, viešumas.

Privalai ne tik parašyti knygą, bet ir mokėti ją labai įdomiai pristatyti. Susitikimuose su skaitytojais rašytojas privalo tapti aktoriumi, skaitovu, aktualijų komentatoriumi, anekdotų pasakotoju, gal ir dainininku, ir tik tada publika galbūt susidomės jo knygomis. Arba, žinoma, reikia turėti savo reklamos komandą. Tokį „išmanųjį“ rašytoją dažniau ir įvairiose laidose išvysime. Bet jeigu jis yra tik rašytojas ir geriausiai jaučiasi kurdamas prie rašomojo stalo savo namų tyliausiame kampelyje, tai kam toks, tegul ir pašėlusiai talentingas, nuobodyla yra įdomus?

Daugeliui originaliausių menininkų išėjimas į viešumą – kančia, priverstinis laiko švaistymas. Jeigu apie juos kuriami filmai, tai tik jiems mirus. O kol buvo gyvi, tyliai darbavosi mažai kam įdomūs savo mažuose pasaulėliuose, kaip kad, tarkim, Stasiukas Stacevičius savo nuošaliame vienkiemyje.

Esate daugelio knygų iš lenkų kalbos vertėja. Kaip vertimuose sutikti žmonės pakoregavo antrosios dalies, pokalbio su Lenkijos intelektualais, atsiradimą?

Nuolatos domiuosi, kas vyksta Lenkijos literatūriniame lauke. Yra labai daug įdomų autorių, norėtųsi jų kūrinius išversti į lietuvių kalbą, bet ir laiko pritrūksta, ir vis sunkiau surasti leidėją Lietuvoje. Kartais pasiseka, o kartais neįtikinu ir tada išverčiu tik kokius kelis apsakymus ar romano ištrauką mūsų kultūros leidiniams. Arba pristatau kokį autorių per pokalbį su juo apie literatūrą, kūrybą ir gyvenimą. Taip dariau ilgus metus ir galų gale atėjo mintis, kad būtų labai įdomu sugretinti, kaip per pastaruosius dvidešimt metų jautėsi, ką veikė, ką mąstė lietuvių ir tie, man asmeniškai arba iš straipsnių, iš kūrybos pažįstami lenkų kūrėjai.

Atsimenu, kai anuomet perskaičiau W. Kuczoką, Lietuvoje apie smurtą šeimoje dar niekas nei kalbėjo, nei rašė. Dabar ši tema – labai aktuali. Ir man pasirodė, kad pokalbis su šiuo rašytoju – labai bus naudingas mūsų skaitytojams, nes visa jo kūryba (taip man atrodo) kilo iš asmeninės patirties, iš tėvo engiamo sūnaus protesto. Yra į lietuvių kalbą išverstas jo romanas „Mėšlas“ (vertė Kazys Uscila), o pokalbis mano knygoje, tikiuosi, daug ką paaiškins, kaip ta knyga atsirado ir kodėl.
Panašiai nutiko ir su Jaceku Dehneliu. Išverčiau jo puikų romaną „Lialė“, susirašinėjome, paskui jis buvo atvykęs į Vilniaus knygų mugę. Įdomus rašytojas ir savo apranga, ir gyvenimu būdu, ir mąstymu labai išsiskiria iš kitų. Rafinuotas, elegantiškas ir beje, TV veidas – muzikinės laidos vedėjas. Šiuolaikinis kūrėjas dendis.

Bet yra ir kitokių herojų, tarkim, labai džiaugiuosi „pasikvietusi“ į knygą žodžio meistrą, vienatvę už viską labiau vertinantį dinozaurą Wiesławą Myśliwskį, kuris net elektroninio pašto neturi... Skaitytojai jį pažįsta iš romanų lietuvių kalba „Akmuo ant akmens“ (vertė Judita Grigienė), „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ (vertė Kazys Uscila), „Akiratis“ (vertė Vyturys Jarutis).

Kuo skiriasi ir kuo panašus Lenkijos ir Lietuvos kultūros laukas? Ar ir Lenkijoje jaunosios kartos atstovai prie kryžiaus kala klasikus, rašiusius eiles, kuriose šlovino sovietinę santvarką ir jos idealus?

Yra tokių (nebūtinai jaunosios kartos žmonių), kaip ir Lietuvoje, kurie savo akyse ar savo artimųjų akyse nemato rąstų, bet krislus kitų akyse pastebi ir burnoja burnoja... Nemažai pagiežos buvo ir yra išliejama ant tų, kurie pokario metais teigiamai vertino tuometinę santvarką ar net garbino socializmą.

Kai W. Szymborska gavo Nobelio premiją, daug kas ją kalė prie kryžiaus už Stalinui skirtus eilėraščius. Už savo prieškarines kairuoliškas pažiūras ir pokarinę diplomatinę veiklą pylos gavo ir Cz. Miloszas. Prieš keletą metų iš viso pasaulio suvažiavusiems lenkų literatūros vertėjams ekskursiją po Krokuvą vedantis gidas, Cz. Miloszą koliojo paskutiniais žodžiais ir labai džiaugėsi, kad jo palaikai nebuvo palaidoti Vavelyje šalia visų Lenkijai nusipelniusių asmenybių. Taigi buvo ir dabar dar yra pliekiami ir W. Broniewskis, ir J. Iwaszkiewiczius, ir daugybė kitų klasikų. Atrodo, kad kaltinimais svaidosi dažniausiai tie žmonės, kurie, jeigu būtų gyvenę anais laikais, būtų buvę dar didesniais tuometinės valdžios šlovintojais. Tačiau išmintingi žmonės nesvaido akmenų, o žvelgia į rašytojų paliktą literatūrinį kraitį. Tarkim dabar pastebimas minėto puikaus poeto, maištininko W. Broniewskio kūrybos renesansas – daug kas vėl jį skaito, žavisi jo talentu, rašo muziką jo eilėraščių žodžiais.

Kartais pagalvoju apie viduramžių tapytojus ir skulptorius. Juk daugelis jų priklausė nuo savo mecenatų malonės. Jeigu būtų nepaisę jų užgaidų, ar būtų šitiek visko sukūrę ir mums palikę?

Kaip vertinate Vytauto Martinkaus mintį, kad Tomas Venclova ir Adamas Michnikas galėtų tapti tiltu tarp Lietuvos ir Lenkijos? Ar individualistų visuomenėje girdimi intelektualai? Ar jų nuomonės galėtų ką nors pakeisti?

Mūsų istoriją dažnai perrašinėja ir lenkai, ir baltarusiai. Apie Rusiją nė nekalbu. Buvo laikas, kai svarbias Lenkijos–Lietuvos problemas svarstė, išmintingą žodį tardavo dvi garsios asmenybės – Czesławas Miłoszas ir Jerzy‘is Giedroycas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idėjos puoselėtojai. Į jų žodžius įsiklausydavo ir Varšuva, ir Vilnius. Dabar, Europos Sąjungos pamatams klibant, regis, tokių asmenybių nei šiapus, nei anapus sienos nėra. Kas dėl Jūsų minėtų intelektualų, leisiu sau pacituoti visą V. Martinkaus mintį: „(...) Tomas Venclova ar Adamas Michnikas galėtų imtis abiejų tautų mediatorių vaidmens, bet (...) trūksta jųdviejų svarstymuose kažko esmingo, pirmiausia gal pakankamos pagarbos Lietuvai, gal net žinių apie ją“.

Tikriausiai esama daug šviesių asmenybių ir Lenkijoje, ir tarp mūsų, bet į viešumą jos neina – gal trūksta drąsos, o gal paprasčiausiai abejoja, kad jų nuomonė galėtų ką nors pakeisti. Prisiminkime liūdną patirtį: tarpukario Europos meno ir mokslo šviesuoliai mūru stojo prieš karą, bet karas vis tiek prasidėjo. Taigi, jeigu šiandien kas nors ir pasisako, kaip kad V. Martinkus, tai ar mūsų politikai juos girdi? Ar skaito? Ar skaitys mano knygą, kurioje šis intelektualas tvirtina: „Bendrame politiniame ir kultūriniame gyvenime Lietuvos ir Lenkijos ryšių neturiu už ką labai girti. Tie ryšiai trūkinėja, jiems stinga nuoširdumo ir mūsų noro bendrai veikti. Europos Sąjungos kriticizmas, kalbant apie „nacionalizmą“, mano akimis, yra jau anksčiau mano minėto politikos suprastinimo pavyzdys. Lenkija daugeliu atveju bando giliau pažvelgti į istoriją, šiandieną ir rytdieną. Tačiau ir jai tokios pat gelmės pritrūksta, kai svarstoma Lietuvos istorija. Abi šalys galėtų ne siekti, o ieškoti santykio ir su tautinės savo valstybės šaknimis, ir su Europos Sąjungos teikiamu ekonominiu stiprėjimu, atvirumu pasauliui. Atskirybės (ypatingybės) bendrybės dialektikos (čia – iš Hegelio žodyno) mums reikia kaip šviežio oro ligoniams.(...) Kartais mums už nugarų, nežinant, perbraižomi politiniai žemėlapiai. Būtų puiku, jeigu Lietuva su Lenkija padėtų viena kitai esamą žemėlapį kuo ilgiau išsaugoti“.

Laikas ir likimai
Laikas ir likimai
© Asmeninio albumo nuotr.

Kalbamės apie intelektualų įtaką Lenkijos-Lietuvos lauke. Bet niekas tų intelektualų negirdi ir visiškai juos ignoruoja net ir tokiuose, regis, paprastuose dalykuose. Naivu būtų manyti, kad kas nors išgirs kito mano knygos herojaus, Antano Kmieliausko, idėją, nors ją taip lengva įgyvendinti: „Kai girdžiu, kad per kelias akimirkas buvo išleista trys milijonai fejerverkams, kuriuos regėjo saujelė žmonių, tai niekaip negaliu suprasti, kodėl jie nebuvo skirti, tarkim, istorinėms freskoms ar kitiems meno kūriniams, galėjusiems papuošti Valdovų rūmus? Kūriniai džiugintų milijonų žmonių akis ištisus dešimtmečius, o gal ir šimtmečius“.

Arba štai pernai metų rugpjūtį Lietuvos rašytojų sąjunga pirmą kartą per pastaruosius dvidešimt metų kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę prašydama, kad būtų ne konkurso būdu išnuomotas pusrūsis Rašytojų sąjungos nariui, poetui Mariui Povilui Elijui Martynenko. Tos visiškai apleistos patalpos 1996 m. Vilniaus miesto valdybos sprendimu buvo suteiktos Rašytojų sąjungos nariui Juozui Marcinkevičiui kūrybinėms dirbtuvėms įsirengti. Rašytojas savo lėšomis pagerino savivaldybės turtą iš esmės jas sutvarkydamas. Jis nepasinaudojo tuometiniuose teisės aktuose numatyta teise šias kūrybines dirbtuves privatizuoti ir jos liko Savivaldybės turtu. Šiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis Rašytojas naudojosi sudarydamas nuomos sutartis su Vilniaus miesto savivaldybe.

Mirus rašytojui Juozui Marcinkevičiui, nuomos sutartis baigėsi. Patalpos, pritaikytos rašytojo kūrybinei veiklai, yra tuščios. Turbūt bus pardavinėjamos aukciono būdu. Lietuvos rašytojų sąjunga prašė tęstinumo, kad jos vėl būtų naudojamos kūrybinei veiklai vykdyti. Sudaryti sąlygas meno kūrybai, remti menininkus, jiems įsigyjant ir išlaikant kūrybines dirbtuves, yra minima UNESCO ir Europos Sąjungos rekomendacijose dėl menininko statuso. Rašytojų sąjungos prašymą savo parašais parėmė daugiau kaip 40 intelektualų: įvairių kūrybinių sąjungų vadovai ir nariai, tarp jų ir Lietuvos nacionalinių premijų laureatai, Vilniaus Garbės pilietis J. Sasnauskas ir daugybė kitų kultūros žmonių, neabejingų šio jaunojo menininko gyvenime patiriamiems iššūkiams. Lig šiol sprendimas nepriimtas. Apie M. P. E. Martynenko ir savo patirtį per šį laiką, bei kai kurių Vilniaus miesto tarybos posėdžiuose ir socialiniuose tinkluose išsakytus komentarus nenoriu net kalbėti.

O gal čia tiktų pacituoti ir Krzysztofą Czyżewskį: „Sugriovus tiltą pradedama mąstyti, kaip jį atstatyti, kad apskritai gyvenimas būtų įmanomas. Nesu girdėjęs apie bendruomenę, kuri gyventų tik viename upės krante. Tas pats – siena ir čia gyvenančių žmonių santykiai. Tokia paribio tikrovė: ateina laikas, kai reikia nubrėžti ribą ir atskirti žmones. Laikas, kai mano darbą, mano dirbtuvę, mano cechą reikia uždaryti. Privalu sau pasakyti: ne dabar, reikia palaukti. o gal net užsiimti visai kuo kitu – padėti žmonėms gyventi atskirai. Nes to reikalauja situacija. Ir tokios yra paribio realijos. Tai reikia žinoti. Kartais, kad pastatytum tiltą, kad paklotum jam pagrindą reikia sustiprinti krantus.“

Iš pokalbių su lenkais jaučiama reikšmingiausios, kiekvienais metais teikiamos Nikės premijos už literatūrą, svoris ir reikšmė. Lietuvoje yra kelios dešimtys literatūros premijų. Dažnai už gyvenimo nuopelnus skiriama Nacionalinė, Knygų mugės ir dar daugybė rašytojų vardais pavadintų. Ką laimime iš tokios gausybės premijų ir ką prarandame? Ar nevertėtų pasekti lenkų pavyzdžiu dėl Nikės?

Lenkijoje yra daugybė ir kitų premijų, ne tik Nikė, tačiau dienraščio „Gazeta Wyborcza“ 1997 m. įsteigta Nikė, plačiausiai atveria rašytojams kelius į pasaulį – šios premijos laureatu susidomi užsienio leidėjai ir vertėjai. Yra dar viena svarbi premija, vadinamasis Politikos pasas. Ją 1993 m. įsteigė populiarus savaitraštis „Polityka“. Nikės premija teikiama už geriausią praėjusių metų knygą. Nors ypatingas žiuri dėmesys skiriamas romanui, bet iš tikrųjų pretenduoti į apdovanojimą gali visų literatūrinių žanrų kūriniai: proza, poezija, esė, atsiminimai, dienoraščiai ir t. t.

Tačiau šiame konkurse gali dalyvauti tik gyvų autorių knygos. Bendri, grupės rašytojų darbai nevertinami. Premija nedaloma ir neįmanoma jos neskirti. Nugalėtojas privalo įveikti tris etapus. Pirmą kartą komisija atrenka 20 geriausių kūrinių, apie juos lenkų skaitytojai sužino jau gegužę. Praktika rodo, kad leidėjams tenka pakartoti jų tiražą. Nors, tiesą sakant, jau pati nominacija „pasmerkia“ kūrinį tapti vienu iš populiariausių ir skaitomiausių šalyje. Į antrą turą atrenkamos septynios knygos, jų autorių pavardės skelbiamos rugsėjyje. Galutinis sprendimas paviešinamas tik tą pačią premijos įteikimo dieną, spalyje. Iki to laiko nei laureatas, nei kiti finalistai konkurso rezultatų nežino. Taigi apie „Nikei“ nominuotus autorius ir jų knygas yra kalbama daugiau kaip pusę metų.

Mes tik galime pasvajoti, kad ir Lietuvoje kuris nors žiniasklaidos atstovas ims ir įsteigs tokią prestižinę premiją. Su iškilminga apdovanojimų ceremonija, raudonu kilimu ir t. t. Kol kas tokių ketinimų negirdėjau. Todėl belieka džiaugtis, kad kiekvienais metais tarp Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų yra bent vienas rašytojas. Tačiau ir kitos premijos suteikia literatūros laukui šiokio tokio judėjimo ir matomumo. Ypač tuose miestuose ir miesteliuose, kur paprastai tos premijos yra teikiamos. Tarkim, Liudo Dovydėno premijos įteikimas yra tapęs Rokiškiui vos ne kasmetiniais svarbiausiais literatūriniais atlaidais. Kaip ir koks Novelės ruduo – Veliuonai. Gražios, žmones apie knygas suburiančios tradicijos. Tokie premijų įteikimo renginiai ne tik kad pakelia laureato pavardės žinomumą, bet ir jo knygų perkamumą. Ir gerai. Nekalbu jau apie tai, kad kiekviena premija yra šiokia tokia finansinė parama rašytojui. Juk tarp jų, kaip žinote, milijonierių nėra. Taigi prarasti čia nėra ko, priešingai, man atrodo, kad šiais neskaitymo laikais bet koks pretekstas susiburti dėl knygos yra sveikintinas ir pagirtinas. Trys Karaliai eitų ir praeitų Vilniaus gatvėmis, bet kadangi nuo 1993 metų sausio 6-ąją – Trijų Karalių dieną – yra teikiama Rašytojų sąjungos premija, jie literatūros lauko žmonėms kasmet asocijuojasi su nauja laureato ar laureatės pavarde.

Pratarmėje sakote, kad kalbindama pašnekovus ir rengdama knygą ūgtelėjote, sąmonėje liko ne viena išminties kruopelė, skatinanti vertinti atlaidumą, darnų sugyvenimą su šalia esančiais ir dvasios ramybę. Ar galite paminėti bent porą pavyzdžių?

Jų labai daug, galėčiau cituoti ir cituoti. Štai kokią dvasios ramybę skleidžia dailininkas, skulptorius Antanas Kmieliauskas: „Menas gali suteikti dvasinę harmoniją, pakilimą, o gali pasėti neviltį, depresiją. Nelygu, koks mano tikslas. Pavyzdžiui, tapydamas žmogų žiūriu į jį kaip į didelį stebuklą, nes kiekvienas žmogus turi vis kitokį Dievo veidą ir yra nepakartojama vertybė. Ne savo braižą stengiuosi demonstruoti, o perteikti tai, kas žmoguje yra įdomiausia, jo vidinį turinį. Atsimenu, kaip Algimantas Švėgžda prieš pat mirtį kalbėjo: „Aš branginau ir branginu viską, kas yra… obuolį, saulę… bet ką… Ar mes gerai pasižiūrim, ką turim? Juk aš tai paskutinį kartą gyvenime matau. Ar mes ne per vėlai susimąstome?“ Aš jam pritariu“.

Paprasto žmogiškumo pamokas mums pateikė ir poetė Marytė Kontrimaitė, per savo „sugebėjimą gyventi ne tik savo reikalais ir rūpesčiais, o jausti ir bendresnių dalykų svarbą“: „Kartą parduotuvėje nepažįstama moteris užsipuolė: „Visą labdarą išveži į Armėniją, o Armėnija kada mums padės?“ Bet negi turėjau imti aiškinti jai (nieko nenorinčiai girdėti), kad Armėnija mums labai padėjo, kai Sausio 13-ąją kaip tik armėnų iniciatyva atvyko iš Maskvos komisija ir Levonas Ter Petrosianas su Ašotu Manučarianu ėjo kalbėtis su sovietų kariškiais, įtikino juos susilaikyti nuo tolesnių agresyvių veiksmų. Armėnija pripažino Lietuvą dar iki pučo, pasirašė draugystės ir bendradarbiavimo sutartį...“

O kur dar Krzysztofo Czyżewskio išmintis ir patirtis: „Mėginu prisijaukinti taip netikėtai į mano gyvenimą čia, pasienyje, įsiveržusį Kito balsą, kurį išmokau išgirsti. Kartais atrodo, kad jis sklinda ne iš išorės, o kažkas kalba mano viduje, kad tai ir mano paties balsas, be kurio jau nesugebėčiau būti savimi. O jeigu taip, tai kas yra jo stoka, jo nuslopinimas arba neišgirdimas?“

„(...) Ką gi, laikyti save tolerantišku žmogumi – o kas iš mūsų mano kitaip – tai viena, o mūsų tolerancija paribio sąlygomis, kitaip tariant, išmėginimų sąlygomis, tai kas kita. Visus metus Kito balse stengiausi surasti žinių apie tolerantišką žmogų, bet niekada negavau teigiamo atsakymo, kuris būtų iškėlęs tam tikrus bruožus, kuriuos įgijęs taptum tolerantiškas. Gal ir keista, bet viskas bylojo apie tai, kad čia reikia veikiau kažko atsisakyti, nutildyti savyje... Šiandien man tolerantiškas žmogus yra tas, kuris dvejoja, ar tikrai yra tolerantiškas, nėra tuo įsitikinęs ir nuolatos tuo abejoja“.

Šiais laikais ypač aktualus šis Krzysztofo pastebėjimas: „Mano kolega iš Seinų sakydavo, kad kai „duoda į snukį Vovkai“, tai jam visai nerūpi, kad anas ruskelis ar sentikis, duoda iš įsiūčio, kad tas iškrėtė kažkokią kvailystę. Bet žurnalistas jau gali įžvelgti gilesnę problemą ir paauklėti mano kolegą, kad ateityje atsisakytų natūralių, spontaniškų veiksmų, nes tai jau yra „tautinis reikalas“ arba „religinis“. Tai sukausto.“

Kai šiandien yra daug kūrinių, kuriuos pradėjus skaityti norisi kaip kokias atgrasiausias patiltes apeiti, Henriko kūrybos credo – tarsi šviesos spindulys: „Aš norėjau, kad mano tekstai – ar eiliuoti, ar neeiliuoti – būtų kiek panašūs į namus, į kuriuos kitas žmogus nepabijotų ar nepasidygėtų užsukti. Nepykit ant manęs šalaputrio...“

Raskite jūs dabar tokį rašytoją, kuris gavęs kokią nors premiją, susigūžtų ir kaip H. A. Čigriejus manytų, kad yra vertesnių už jį: „Yra poezijos vyskupai, o aš... Žiūrėk, kokia čia ta mano eilėdara: kaip dviračiu per arimus...“

Arba tas vaizdas, kai H. A. Čigriejus ne tik po pučo prie laužų su J. Apačiu budi, bet ir cemento maišus tampo, „nes kai kalne atstatinėjo tris kryžius – juk jis dirbo kaip padienis darbininkas... “

Kodėl pasirinkote mažai žinomą, tačiau puikias knygas leidžiančią „Homo liber“ leidyklą? Vengėte interesų konflikto, ar nulėmė kitos priežastys?

„Homo liber“ leidėjus Teresę ir Vilių Gužauskius pažįstu daug metų, esu ne vieną knygą jiems patikėjusi, žinau, kad tai labai sąžiningi žmonės, visada drąsiai sutinkantys leistis į literatūrinę avantiūrą, labiau tikintys knygos išliekamąja verte nei jos komercine sėkme. Tarp rašytojų ši leidykla yra gerai žinoma, Vilius – Rašytojų sąjungos narys, literatūros kritikas. Teresė – puiki redaktorė. Į didžiąsias leidyklas nesikreipiau, nes tokiu žanru – pokalbiais – kažin, ar būtų jos susiviliojusios. Tuo labiau, kad paramos Kultūros taryba knygos leidybai neskyrė. Teko ieškoti rėmėjų.

Esate Rašytojų sąjungos pirmininkė. Ar sunku būti veiklia funkcioniere?

Būti funkcioniere – talentas. Aš jo neturiu. Nesugebu būti nei funkcioniere, nei neveiklia. Nebent liga prikaustytų prie lovos. Toks mano dzūkiškas charakteris. Nepakenčiu šūdmaliavimo, nelabai moku pateisinti tinginystę. Vaidinti, kad dirbu – nemoku. Todėl dažnai ir ariu už kitus, kurie puikiai įvaldę kasdienės aktorystės meną. Apsukrus šiuolaikinis žmogus vieną valandą per dieną dirba, o septynias valandas užsiima to savo darbo viešinimu. Pyragą išsikepsiu per valandą, o paskui penkias valandas kelsiu nuotraukas į socialinius tinklus ir aprašinėsiu, kaip jį kepiau, kokioje orkaitėje, kas labai svarbus tuo metu buvo užėjęs, ką pasakė, iš kur gavau to pyrago receptą, o kadangi esu empatiška, tai su visais juo pasidalinsiu, demonstruosiu kiekvienai feisbuko draugei savo puikų išmanymą, ir aiškinsiu, kodėl sviesto reikia ne 100, o 200 gramų ir kas bus, jeigu įpilsiu ne pieno, o kefyro, paskui rašysiu ir sukelsiu nuotraukas su kuo, labai svarbiu, tą pyragą valgiau, ką tas valgytojas pasakė apie pyrago skonį, spalvą ir šeimininkės virtuvės interjerą, aprangą ir makiažą, kiek man, mano katei ar mopsui bei plačiajai visuomenei šis įvykis svarbus ir t.t. ir t.p. Tai yra visuotinis būtinas marazmas.

Mes, kultūros lauko darbininkai, nuo šių metų prie projektų sutarčių privalome pridėti viešinimo planus, numatyti kada, kur, kiek kartų skleisime žinią apie savo projekto eigą ir rezultatus, kokiu būdu tą darysime, kas bus mūsų auditorija... Vadinasi, privalom dirbti ne dėl puikių rezultatų, o tam, kad mus visi matytų ir girdėtų. Ir tam matomumui privalome skirti ne tik begalę laiko, bet ir nemažai lėšų.

Esu turbūt ne šio amžiaus žmogus. Man visi biurokratiniai reikalavimai, o ypač viešinimosi planai kelia egzistencinį siaubą ir neviltį. Juk gerai, sąžiningai atliktas darbas pats kalba už save. Ir konkrečiam darbui turėtų būti skirta visa žmogaus išmonė, atida ir sugebėjimas. Dabar viskas yra atvirkščiai: turiu meistriškai įrodinėti visais įmanomais būdais (geriausia – per TV), kad dirbau iš visos širdies, kad esu verta pagyrimo, kad gavau tiek ir tiek patiktukų, kad tą darbą dirbdama buvau labai tolerantiška, empatiška, atvira inovacijoms, skyriau dėmesio vaikams, jaunimui, neįgaliesiems ir t.p. ir t.d. O aš sakau: kūryba ar veikla kultūros srityje, kaip ir kiekvienas kitas darbas, turėtų vykti be noro kam nors patikti ar įtikti. Tik tada ji bus organiška, sąžininga ir vertinga. Pliurpimas apie atliktą darbą – kvailas laiko švaistymas. Padarei vieną, atsikvėpei ir imkis kito. Jei labai pavargai – padrybsok ir knygą paskaityk. Pabėgiok po parką, į upės tėkmę pasižiūrėk. Jeigu nori mažinti tam tikrų visuomenės grupių atskirtį, nueik į senelių namus, pasikalbėk su kokia močiute, pamaitink ją šaukšteliu ir kretantį smakriuką nuvalyk. Arba pabudėk prie sergančių našlaičių, jiems pasaką pasek. Taip suprantu empatiją. Ar penkias valandas viešintas skanus pyragas pasidarė dar skanesnis? O gal jis net nebuvo skanus, tik „skaniai“ išviešintas? Ar nuotrauka feisbuke, kurioje glostai gatvėje rastą katinėlį, palengvino tam vargšeliui gyvenimą? Tau skirtų patiktukų – šimtai ir kas iš to?

Vadinasi, numirėliams skirti batai socialiniuose tinkluose įgauna nesunešiojamų vagabondų ypatybes? Kada kas susprogdins šitą viešinimosi burbulą? Kas pasakys, kad aplinkui vien nuogi karaliai? Kad tapome narcizų gvardija. Kad gadinam kalnus popieriaus ir į ponios tuštybės unitazą nuleidžiam tai, ką brangiausio turime – laiką. Kas sustabdys šį absurdo ratą?

Vis galvoju apie Tėvą Stanislovą, minėto „Eksperimento“ herojų, jis mėgo kartoti, kad tik Dievas mato širdis, o žmogus tik veidą. Beje, Tėvui Stanislovui visai nereikėjo jokių viešinimo strategijų, o žmonės plūste plūdo pas jį.

Su kokiais iššūkiais susiduriate? Apie kokius sunkumus sužinojote perėmusi Rašytojų sąjungos vairą?

Daug tų iššūkių. Tačiau jų neviešinsiu. Numaniau, kad bus sudėtinga, bet negalvojau, kad net šitaip. Žinoma, galėčiau plaukti pasroviui, dėl nieko per daug sau galvos nekvaršindama – gyvuotumėm po truputį ir tiek. Bet jau minėjau – tai ne mano būdui. Kad reikia pokyčių – seniai aišku, jeigu norim, kad Sąjungos „kardiogramos“ kreivė ne leistųsi, o kiltų aukštyn, reikia imtis veiklos visose srityse. Privalau suburti tokį kolektyvą, kuris būtų pajėgus kilstelėti Sąjungos kartelę aukštyn. Bandom tą daryti, kaip seksis – paaiškės po metų, kitų. Dabar dar per anksti kalbėti. O gal man bus per sunki pirmininkavimo našta ir teks kam nors kitam užbaigti pradėtus darbus. Viskas yra labai laikina, prie jokių postų neverta prisirišti ir tvirtai deklaruoti savo tikslų. Greičiau reikėtų laikytis jau minėto H.A. Čigriejaus mėgstamos lotyniškos sentencijos: padariau, ką galėjau, kas gali – tepadaro geriau.

Buvęs sąjungos pirmininkas Vytautas Martinkus lūžio metais išsaugojo nuo privatizavimo ir perdavimo ambasadoms Rašytojų sąjungos rūmus. Sklando gandai, kad Jūs, tarsi gera jo mokinė, ėmėtės revizuoti visą sąjungos turimą turtą. Kam to reikia? Kas verčia tai daryti?

Elementarus savo pareigų supratimas. O gal iš namų atsineštas auklėjimas: jeigu atėjai ir radai netvarką, tai nedejuok, neieškok, kas prišiukšlino, o imk šluotą ir tarsi kokia Driežo Katrė apsišluok pašalius. Prisipažinsiu: visi su Sąjungos nuosavybės administravimu susiję reikalai – ne mano prigimčiai, bet ir jais privalau užsiimti. Juk už Sąjungos turtą atsakingi buvo ir yra Valdyba ir pirmininkas. Natūralu, kad man pačiai reikėjo išsiaiškinti, koks tas Sąjungos turtas, kokia jo būklė, ir kartu su Valdybą nutarti, kaip privalome jį valdyti. Džiaugiuosi, kad ši Valdyba yra atsakinga, veikli, geranoriška ir nebijo priimti sprendimų.

Kaip vertinate literatūros kritiką? Ar jos pakanka leidinių, recenzijų, ar jos objektyvios?

Jau seniai girdimos dejonės, kad literatūros kritika apmirusi, kad nėra kas ja rimtai užsiima, kad liko tik į knygų anotacijas panašios recenzijos, kad išnyko literatūros vertinimo kriterijai, yra tik subjektyvios nuomonės, dažniausiai paremtos draugystėmis, simpatijomis ir antipatijomis. Dalis tiesos yra šiose dejonėse. Visų pirma – rimtas recenzijas rašyti neapsimoka. Taip tvirtina patys kritikai. Juk rašant apie vieną autoriaus knygą, reikėtų prisiminti ir išmanyti visą jo kūrybą, visą literatūrinį kontekstą – toks darbas užimtų vos ne savaitę. O už tą savaitę darbo kritikas iš literatūrinio žurnalo gaus arba negaus kokius 40 eurų. Todėl reikia džiaugtis, kad apskritai dar kas nors recenzijas rašo. O kiek jos objektyvios, kiek tendencingos – tai jau mūsų literatūrinio lauko žmonių žaidimėliai. Gal ir leidyklų užsakymai – ką išgirti, ką sumalti į miltus.

Nedidelė ta mūsų plunksnagraužių bendruomenė, todėl mes vieni apie kitus gana greitai susidarome nuomonę: kas su kuo, kaip ir kodėl. Kodėl kažkas staiga tampa labai svarbus, o kiti – metų metais nutylimi. Paprasti žmogiški santykiai: tu man, ar mano žmonai, aš tau, tavo draugui. Toks vietinis folkloras. Jame yra visko: ir pavydo, ir kovos už populiarumą, ir kokios nors slaptos pagiežos arba labai aiškaus noro užkelti autorių ant pjedestalo. Tiesiog normalus menininkų gyvenimas. Tik nereikia į visa tai rimtai žiūrėti. Tikrasis teisėjas yra laikas, anot mano knygos herojės, vertėjos Irenos Balčiūnienės. Jis geriausias ir sąžiningiausias recenzentas.

O kad nebūtų čia pateikta tik mano nuomonė šiuo klausimu, tai leisiu sau pacituoti daug už mane išmintingesnį žmogų, vieną mano knygos herojų: „Kas pasakys, ko literatūroje yra, o ko – ne? Aišku, yra kritikų, kurie geba skirti, ką panorėję. Tik ką tai duoda? Mano akimis, kūrinys yra tekstas, kuris nuo pirmo iki paskutinio žodžio yra toks audinys, iš kurio nėra kaip ar ko siūlų traukyti, kaip nors jį karpyti, iš literatūrinės pusės išversti jį į gyvenimiškąją. Ir atvirkščiai. Kritikas turi priimti kūrinį, koks jis yra, o ne pasigaminti iš jo sau patinkantį. Kūrinio vientisumas, visetas yra didžioji jo taisyklė, vienodai sunkiai perprantama autoriaus ir kritiko (skaitytojo).

Lengva parašyti anotaciją, atsiliepimą, trumpą nuomonę, sunkiau – recenziją. (...) Pajausti ir įvertinti kūrinį kaip estetinę vertybę (tikrovės duotybę, pajautą, estezę ir pan.). Sunku, ne kasdien pavyksta, nes kiekvienam kūriniui reikia individualaus būdo. Vertintojas turi susirasti (atitikti) kūrinį, antraip jiedu prasilenks, nesusitiks. Todėl tiek mažai literatūros darbų tėra įvertinta pagal jų meninę (estetinę) vertę. Todėl niekada nebus daug kritikos. Tikros, vertingos kritikos. Net jeigu redaktoriai galėtų mokėti dešimteriopai didesnius honorarus.“

Pastaruoju metu išryškėjo takoskyra tarp literatūros lauko žmonių ir eilinių skaitytojų. Kaip vertinate tokį didelį nuomonių skirtumą ir kur jis veda?

2004 metais prancūzų rašytojas Frederikas Beigbederis buvo pakviestas į Vilniaus knygų mugę. Per renginį jis kalbėjo tarp kitko ir apie tai, kuo skiriasi lietuviai nuo prancūzų. Vėliau jo žodžiai buvo cituojami „Literatūroje ir mene“: „Lietuviai protingesni už paryžiečius, nes buvo priversti daug knygų skaityti, kai per televiziją rodydavo tik Brežnevą ir baletą. Vakaruose visi išlepę nuo įvairių pramogų, o ekskomunistinės šalys labiau išsilavinusios. Bet žinau, kad Vilniuje veikia tokie klubai kaip „Gravity" ir „Galaxy". Vadinasi, ir jūs tuoj būsit tokie kvaili kaip ir mes.“

Štai ir atsakymas. Tiesiog nyksta poreikis skaityti geras, sudėtingas, išmintingas knygas. Eiliniam žmogui užtenka to, kas rašoma populiariausiuose internetiniuose portaluose. Užtenka meilės romanų arba TV žvaigždžių išpažinčių. Nuo tokios literatūros jo skonis ne lavinasi, o prastėja. Beje, prastėja ir literatūros lauko žmonių skonis, jie, paprasčiausiai, nuolaidžiauja, prisitaiko prie visuotinės mados, plaukia pasroviui, gal tingi, o gal nesugeba užčiuopti kūrinio esmės. Anksčiau kalba buvo siejama su kūriniu, jo estetine verte. Dabar rimta, turtinga lietuvių kalba parašyta knyga yra vertinama ne kaip autoriaus pliusas, o kaip minusas, nes... sunku tokią knygą skaityti.

Juk žinote iš Kalbos instituto einančias nuorodas: rašyti reikia taip, kaip kasdien kalbame. Kokia čia dar literatūrinė kalba!? Negalima apkrauti skaitytojo smegenų! O štai mano knygos herojus Wiesławas Myśliwskis tvirtina: „Literatūra yra kalba. (...) Literatūra nėra pramoga. Rašytojas, siekiantis suteikti skaitytojui pramogą, turi būti arba geras humoristas, arba pasmerkti save nebūčiai. Literatūra mes suteikiame žmonėms kančią, nes verčiame juos gilintis į save – ne į knygą, bet į save. Mes netgi draskome senas, užsitraukusias žmogaus žaizdas. Mūsų tikslas nėra nuraminti žmones. Tik priversti juos mąstyti, kartais taip, kad negalėtų užmigti“.

Ar pastarojo meto visuomenės kartų atskirtis būdinga ir rašytojų gildijai?

Turbūt taip. Nematau dabar jaunosios kartos rašytojų sėdinčių kartu prie vieno stalo su žilagalviais kolegomis, geriančių kavą ar brendį ir smagiai diskutuojančių. Prieš dešimt metų tai dar buvo kasdienybė. Rašytojų sąjungos kavinėje galima buvo pamatyti visų kartų kolegas. Nežinau, kas nutiko. Gal priežastis ta, kad neliko „Suokalbio“, o gal todėl, kad vyrauja jaunystės kultas: Pagyvenęs rašytojas yra „nurašytas“ rašytojas. Pasižiūrėkit į visus populiariosios žiniasklaidos skelbiamus kažkokius geriausių, įsimintiniausių knygų penkioliktukus, dvidešimtukus – juose nerasite nė vienos pagyvenusio rašytojo pavardės. Jie tų sąrašėlių sudarytojams (dažniausiai kažkokioms jaunutėms vadybininkėms ar vadybininkams) – neegzistuoja. Jų kūrybos šitie viešosios literatūrinės muzikos užsakovai neskaito. Jie žino kelias pavardes ir jiems gana, o visi kiti jiems geriausi rašytojai – jų draugai bendraamžiai.

Gal aš esu atsilikusi, gal nieko nesuprantu, bet man – dar neapsiplunksnavusiai prozininkei buvo labai įdomu pasiklausyti vyresnių ir jau klasikais tapusių kolegų, žvelgiau į juos su pagarba. Dabar į mūsų senolius jaunimas žiūri su neslepiama pašaipa arba visai jų nemato, nepažįsta, nesisveikina. Nei aš dėl to linkusi dejuoti, nei skųstis. Man tai tiesiog keistas reiškinys. Pasakysiu, kodėl. Kai 1985 metais pirmą kartą nuskridau į Kanadą teko nemažai pasibastyti po naktinį Torontą. Aplankėme su vietos barų žinovais visas įdomiausias vietas. Kas tuomet mane pritrenkė? Ogi tų barų lankytojų amžiaus diapazonas: nuo aštuoniolikmečių iki aštuoniasdešimtmečių. Kalbasi, linksminasi, klega. Susiraukšlėjusi bobulytė ir koks nors trisdešimtmetis taip šoka, kad atsižiūrėti negali. Niekam amžius nė motais. Svarbu, kad visiems kartu gerai.

Tuomet Vilniuje pamatyti šešiasdešimties sulaukusią moterį prie baro šnekučiuojančią su jaunuoliu, ar jauną merginą su žilagalviu, turbūt buvo didelė retenybė. Toks vaizdas natūraliai atrodė nebent tame pačiame „Suokalbyje“, tarp menininkų. Dabar esam jau tiek metų laisvi. Užaugo nauja, sovietmečio neregėjusi karta. Atrodo, tiesiog siurbte susiurbėme viską iš Vakarų – ir gerus, ir blogus dalykus, – bet bendravimo kultūra vis tiek liko kaip Vingių Jono laikais. Kalbam angliškai, manieros šiuolaikinės, skelbiamės esą labai atviri, bet kasdienis elgesys liudija visai ką kita. Štai šitai man nesuvokiama. Apie tą labai dabar populiarią empatiją, net nekalbu. Ji prasideda ir baigiasi socialiniuose tinkluose gausiais „atsidūsėjimais“: amžiną atilsį. Per šitiek metų neatsirado nė vieno jauno rašytojo, kuris ateitų ir pasakytų: gal reikia aplankyti kokį nors vienišą, jau iš namų neišeinantį kolegą? Gal jam kokią knygą nunešti paskaityti? Ar paprasčiausiai pasikalbėti? Taip, tą darom mes, vadinamieji „funkcionieriai“, buvom net Valdyboje pasiskirstę tokiomis pareigomis, bet iniciatyvos iš išorės – nulis. Galbūt žmonės vieni kitiems padeda nesireklamuodami (žinau, yra ir tokių), gal daug ko nenutuokiu, kas vyksta tarp kolegų, bet sprendžiant iš mūsų bendrų susiėjimų, iš to, kiek ateina mūsiškių į kolegų knygų pristatymus arba išlydėti į kapus mirusių rašytojų, atjautos, pagarbos, ar bent elementarios kultūros labai trūksta. Džiaugiuosi, kad bent yra tokių (vidurinės kartos ir vyresnių) kolegų, kurie visada išgirsta prašymą pagelbėti, nesvarbu – ar sudalyvauti svarbiame posėdyje, ar renginyje, ar laidotuvėse. Bet jų gretos negailestingai retėja.
O gal taip ir turi būti? Gal jaunystė ir neturi skirti dėmesio senatvei? Tik kad gyvenimas pašėlusiai greitai praeina. Žiūrėk, ką tik buvo paauglys, o jau pražilęs, sukumpęs.

Kaip vertinate, kad kai kuriuos rašytojus išpopuliarina viešieji ryšiai, jų draugai influenceriai, literatūrą nustumdami į antrą vietą?

Kaip šių laikų reiškinį, kuris plinta gana sparčiai, bet kažin, ar turi ir turės įtakos rimtai literatūrai ir tikrų jos gurmanų skoniui. Greičiau visa tai susiję su knyga kaip puikiai išreklamuotu produktu, kuris jos autoriui ar tam tikrai grupei žmonių neša pelną. Apie tokių knygų turinį kalbama mažiausiai, niekas rimtų recenzijų apie jas nerašo, neieško jose aukštos prabos literatūros. Daug važinėju po Lietuvos bibliotekas, kalbuosi su tokių knygų pirkėjais – nemažai tarp jų nusivylusių: et, taip jau reklamavo, tai nusipirkau, o pasirodo... Taigi nematau čia jokios tragedijos. Visada galima rinktis: tikėti reklama ar pasitikėti savo protu. Kadangi priklausau tai žmonių kategorijai, kurie iš karto nepatikliai suklūsta, kai jiems labai primygtinai peršamas koks nors daiktas ar nuomonė, tai manęs reklama absoliučiai neveikia. Žinau, kad visada pirksiu kaimišką kokybišką grietinę, o ne tepųjį riebalų mišinį.

Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad panašios nuostatos laikosi ir pernai metų Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk, pokalbį su kuria rasite mano knygoje, ji prisipažįsta, kad tuomet, kai visi puola skaityti kokią nors labai išreklamuotą knygą, jai savaime įsijungia atmetimo reakcija ir tos knygos iš principo tuo metu neskaito. Gal prie jos sugrįžta po metų, kitų arba supranta, kad iš viso nereikia jai gaišti laiko.

Kokie Jūsų ateities planai?

Šiuo metu po pernai pasirodžiusių dviejų savo knygų atsipalaiduoju versdama iš lenkų kalbos vaikams skirtą „pasaką“ apie kalbančias daržoves. Ji vadinasi „Siaubas“. O rimtesnių sumanymų turiu nė vieną, bet apie juos dar anksti kalbėti.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(6 žmonės įvertino)
4.3333

Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus, serialus ir knygas rekomenduoja Imantas Selenis? (17)

Su fotografijos medija daugiausiai dirbančiam, teisininko išsilavinimą turinčiam Imantui Seleniui...

Per apšviestus vitrininius langus – Liucijos Kryževičienės-Hutcheon kūrybos paroda (1)

Nuo sausio 27 d. (trečiadienio) Dailininkų sąjungos galerijoje ( Vokiečių g. 2, Vilnius) pradės...

Į knygą savo išgyvenimus sudėjęs kunigas Ričardas Doveika: pašaukimas nėra vagis knygos ištrauka (4)

„Ar esu geras kunigas? Spręsti žmonėms, ne man. Bet galiu tvirtai pasakyti – esu laimingas...

Aktorius Dainius Svobonas – apie blizgiąją profesijos pusę: tai tik žaidimas (7)

Į apdovanojimus ir titulus Kauno dramos teatro aktorius Dainius Svobonas žiūri tarsi į...

Jubiliejų pasitikusi Irena Zelenkauskaitė: greitieji būna tik kreditai, o vaidmenų greitų nebūna (1)

Operos solistė Irena Zelenkauskaitė atšventė gražią savo gyvenimo sukaktį. Ta proga siūlome...

Top naujienos

Per šalčius autobusu turėjusi grįžti COVID-19 susirgusi Trakų r. gyventoja pasibaisėjo: tai yra pasityčiojimas (233)

Sergantiems COVID-19 savivaldybės turi sudaryti sąlygas, kad neturintys transporto galėtų...

Edgaras Savickas | D+

Senosios Hario Poterio knygos brangsta kaip burtų lazdele pamojus: kolekcionieriai moka iki penkių kartų brangiau (2)

Pilnos septynių seno leidimo knygų kolekcijos trokštantys Hario Poterio gerbėjai už trūkstamą...

Mama susidūrė su širdį draskančia dilema: teko pasirinkti, kuriam iš dviejų sergančių vaikų atiduoti savo inkstą (2)

Du vaikus , kuriems būtina inksto transplantacija, auginanti moteris sako norinti padėti abiem, bet...

Nekaltas pasivaikščiojimas pajūriu kaip reikiant paplonins piniginę: už karantino pažeidimą – 500 eurų bauda (882)

Žiemiškais Olando Kepurės vaizdais pasigrožėti panorę ne Klaipėdos rajono savivaldybės...

5 metus Lietuvoje gyvenantis rusas sulaukia komentarų dėl kalbos: pavargau įrodinėti, kad nesu nusiteikęs prieš Lietuvą (283)

Vasarą bus penkeri metai, kai gyvenu Lietuvoje. Ir vėl ta pati idiotiška situacija. Nebetylėsiu...

Lyg iš pelenų kyla kaimas Kretingos pašonėje: kadaise turėjo įžymų fabriką, o vėliau neliko nei vieno gyventojo (3)

Grykšiai – baudžiavos laikais Kretingos dvaro girios pakraštyje išaugęs nedidelis, kelių...

Į kieno rankas dabar papuolė Navalnas? Šio žmogaus biografijoje – daugybė juodų dėmių (761)

Pernai gruodžio 29 d. buvo paskelbta Rusijos opozicijos politiko paieška. Įsakymą pasirašė...

Iš naujoko į pasaulio milijardierių gretas – kojos nepakišo nė pandemija (9)

Tranas Dinhas Longas neturėjo jokios patirties plieno versle, kai nusprendė brautis į pramonę...

Eurolyga „Žalgirio“ ataką, kurią užprotestavo „Olympiakos“, pripažino gražiausiu savaitės epizodu

Panašu, kad rimtai į Pirėjo „Olympiakos“ stovyklos priekaištus dėl rungtynių pabaigos Kaune,...

C karta: terminas, apibūdinantis atskirą visuomenės grupę, kuriai galbūt priklausote ir jūs (31)

Apie Y, X ar Z kartas girdėjome bemaž kiekvienas. Pasirodo, egzistuoja ir Lietuvoje kur kas mažiau...