Knyga pasakoja apie partizanų vadą Andrių Karnauską-Drakoną. Jo partizanai tampa sovietų saugumo slaptos operacijos taikiniu. Kad išgyventų, jam reikia ne tiek fiziškai įveikti savo priešus, kiek juos pergudrauti: surasti strateginį sprendimą, išeitį tame kare, kuris vis labiau atrodo pralaimėtas.
Autorius pabrėžia, kad „Kraujo kvapas“ nėra istorinis romanas: nors ir sėmėsi įkvėpimo iš istorinės tikrovės, prireikus rinktis tarp tikroviškumo ir geros istorijos, rinkdavosi pastarąją. Todėl šis kūrinys – tai trileris, pasakojantis apie įkvepiančius herojus, kurie sėkmingai įveikia iššūkius.
Knygos idėją Bernardas Gailius nešiojosi apie 15 metų. Kai kuriuos tos istorijos elementus aptiko dirbdamas Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre ir Ypatingajame archyve. Jau tada atrodė, kad partizanų kare yra tokių istorijų, kurias būtų galima papasakoti kaip trilerį. „Visada sakydavau, kad Lietuvos visuomenės santykis su partizanų karu bus sveikas tik tuomet, kai apie tuos įvykius bus parašytas trileris, kai jausimės laisvi naudoti tą foną pramoginei literatūrai ar kinui,“ – sako autorius, brandinęs kūrinį ilgai, bet parašęs iš karto, kai sėdo ir baltame lape užrašė „Kraujo kvapas“.
Kalbėdamas apie knygos pavadinimą, rašytojas Bernardas Gailius pasakoja, kad kraujo kvapas yra tai, ką žmonės pasakoja prisimindami karą. Kraujo ir prakaito kvapas ir vaizdas yra svarbiausi veiksniai išsivystant vadinamajam agresijos alkiui, kai žmonės nustoja bodėtis prievarta ir pradeda ja žavėtis.
Autorius sako: „Man norėjosi, kad knygos pavadinimas pabrėžtų tą pirmą automatinę asociaciją su karu ir kartu slėptų perspėjimą apie tai, kas kare baisiausia. Tam tikru momentu mano herojus Andrius Karnauskas yra priverstas pripažinti, kad pasiilgsta kraujo kvapo, nors jam pačiam tai neatrodo sveika ir normalu“.
Pabrėždamas, kad trilerio tikslas teikti džiaugsmą skaitytojams, autorius prisipažįsta, kad pats labai mėgsta šį žanrą, daug yra skaitęs ir labai vertina trilerio klasikus. „Parašyti trilerį visada buvo mano svajonė. Ir aš labai džiaugiuosi, kad ji išsipildė,“ – sako Bernardas Gailius.
Bernardas Gailius – istorikas, publicistas, politikos apžvalgininkas. Daktaro disertacijoje ir pirmojoje knygoje „Partizanai tada ir šiandien” (2006) nagrinėjo Lietuvos partizanų karą ir jo teisinius, politinius ir kultūrinius padarinius. Nusikaltimų bei žvalgybos istorijai skyrė knygą „Nusikaltimai prie Smetonos“ (2008). 2009-2020 m. dėstė VU Istorijos fakultete kursus apie XX a. Lietuvos istoriją ir partizanų karus. Per visą savo publicistinę ir analitinę karjerą nuosekliai studijavo trilerio žanrą.
Trilerio studijas apibendrino knyga „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“ (2017), derinanti literatūros kritikos, idėjų istorijos ir mitologijos prieigas.
2011 m. įkurta leidykla „Aukso žuvys“ populiarina Lietuvos istoriją, kultūrą, ieško naujų būdų, kaip ją pristatyti visuomenei, aktualizuoti reikšmingus mūsų valstybės įvykius, reiškinius ar asmenybes. Nuo 2019 m. įgyvendina moderniosios Europos autorių grožinės literatūros vertimo į lietuvių kalbą projektą, kuriam Lietuvoje atstovauja Kūrybiškos Europos biuras.
