Kaip atsidūrei Berlyne? Ko ten ieškojai šią vasarą?
Su Vokietija nuo paauglystės mane sieja artimi ryšiai. Esu gyvenusi Štutgarte, Frankfurte ir pažįstu nemažai Vokietijos miestų. Berlyne turiu draugų aktorių, taigi jų paskatinta ir ryžausi tokiam šios vasaros žingsniui. Berlyne labai daug aktorių, labai daug privačių vaidybos mokyklų. Kiekvienam jaunam aktoriui, vos baigusiam studijas, galima susirasti agentą arba agentūrą, kuri tavimi rūpintųsi. Tik taip atsiranda galimybė dirbti teatre ar kine.
Mano draugai surinko man maždaug 40-ties Berlyno agentūrų kontaktinius duomenis, ir aš pusei tų įstaigų išsiunčiau laiškus su savo kūrybine biografija. Berlyne tokį kelią turi nueiti kiekvienas pradedantis aktorius. Jeigu tavimi susidomi kuri nors agentūra – tai jau sėkmė. Ir galimybė. Gavau kvietimus iš kelių agentūrų ir teko važiuoti į aktorių atrankas.
Taip atsirado keli agentai, kurie panoro dirbti su manim. Teko pasirinkti. Ir neprašoviau. Į vietą, kurią gavau agentūroje „More than actors“ pretendavo nemažai merginų. Esu labai patenkinta, kad manimi čia rūpinamasi. Būtent šios agentūros pakviesta žiemą ir važiavau į „Berlinalę“ – prestižinį Berlyno filmų festivalį. Viename iš renginių buvo sukviestas visas vokiečių kino ir televizijos pramonės elitas. Ten susipažinau su garbiu vyriausios kartos vokiečių teatro ir kino aktoriumi DieterIU HallervordenU. Jis tuo metu kaip tik ieškojo aktorės, kuri galėtų suvaidinti rusę emigrantę Olgą naujame jo vadovaujamo teatro spektaklyje "Die Selbstanzeige“. Taigi, toks laimingas atsitiktinumas ir nulėmė, kad atsidūriau Schlosspark teatre, lietuviškai – Berlyno Pilies parko teatre.
Ar tai aktualus spektaklis? Kokie aktoriai? Kas režisierius?
Spektaklis sukurtas pagal šiuolaikinio prancūzų dramaturgo ir kino režisieriaus Francio Vebero (Francis Veber) 2012 metais parašytą pjesę ,,Brangus lobis" (,,Cher trésor"). Pagrindinius vaidmenis kuria vokiečių kino ir televizijos įžymybės Wigald Boning ir Thomas Koschwitz. Tai man buvo malonus netikėtumas. Drauge vaidina ir vokiečių teatro aktoriai Anne Rathsfeld, Astrid Kohrs, Oliver Nitsche ir Harald Heinz. Mes dirbame septyniese. Kūrybinė atmosfera repeticijų metu buvo puiki. Dirbu kartu su patyrusiais vokiečių scenos meistrais ir mokiausi iš jų. Teatre jaučiuosi lyg ramybės oazėje visame Berlyno kultūriniame šurmulyje.
Repeticijas Schlosspark teatre pradėjome liepos mėnesį. Spektaklio premjera vyksta kaip tik šiuo metu – rugsėjo 6-9 dienomis. Taigi, visas kūrybinis procesas truko du mėnesius. Spektaklis "Die Selbstanzeige“ bus rodomas visą 2014 - 2015 metų teatro sezoną.
O režisierius? Kokių pastabų gavai kaip aktorė?
Spektaklio režisierius – Thomas Schendelis, jis ne tik teatro ir kino režisierius, bet ir labai geras aktorius. Kaip aktorius yra pelnęs svarbių apdovanojimų, tik dabar jau pats nebevaidina, režisuoja. Su juo radome bendrą kalbą. Aš supratau, ko iš manęs reikalauja, ir jis patenkintas tuo, kaip aš tai atlieku. Labai paprasta sceninė aritmetika. Visur tie patys dėsniai – nesvarbu kurioje šalyje ir kokia kalba spektaklis kuriamas. Tik pati darbo forma skiriasi. Vokiečiai stebėtinai preciziški. Kiek esu dirbusi su Lietuvos režisieriais, tai galiu tvirtinti – mūsiškiai duoda žymiai daugiau laisvės aktoriams. O Thomui Schendeliui privalėjau taip tiksliai viską padaryti, kaip jam reikėjo. Bet jis labai atidus kiekvienam aktoriui, todėl juo pasitikėdama ir vykdžiau viską taip, kaip jis nurodė. Viena pagrindinių jo pastabų, kad aš per gerai nekalbėčiau vokiškai, vokiškus žodžius tarčiau su labiau pastebimu rusišku akcentu. Kitaip, anot režisieriaus, personažas „praranda šarmą“. Mano agentė man yra sakiusi, kaip svarbu neprarasti akcento, nes būtent tai yra vienas mano privalumų, aš žiūrovams įdomesnė. Esu gabi kalboms, susikalbu 7 kalbomis, tai man dabar iškilo papildomas uždavinys – pasidomėti dar ir tų kalbų akcentais.
Papasakok apie vaidmenį. Su kokiais sunkumais susidūrei? Kaip prisitaikei?
Aš vaidinu rusę Olgą, kuri dešimt metų pragyveno su Kazachijos milijonieriumi Vladimiru ir nuo jo pabėgo, nes suprato, kad toks egzistavimas ,,novoryšiniuose“ turtuose ir skraidymas po egzotines salas tėra tik beprasmiškas gyvenimo švaistymas.
O iš tikrųjų – tai sielos kalėjimas. Be jokios laisvės, be savirealizacijos. Ir todėl ji pabėgo. Laikinai glaudžiasi vienuose iš vyro nupirktų apartamentų Prancūzijoje. Atsitiktinai susipažįsta su finansinių bėdų prislėgtu kaimynu Fransua Pinjonu (aktorius Wigald Boning), kuris gyvena aukštu žemiau, ir pamažu tarp judviejų užsimezga šilti santykiai, kurie po truputį virsta į meilę. Šio vaidmens sudėtingumas ir yra toks, kad turiu perteikti jų santykių augimą, kalbėdama dviem kalbom, vokiškai ir rusiškai. Olga rusiškai aiškinasi santykius telefonu su tuo savo ,,kazachu“ Vladimiru, kuris ją persekioja, reikalaudamas pas jį sugrįžti. Režisierius norėjo, kad aš vaidinčiau ir rusiškai, nes spektaklyje, kaip ir F. Vebero pjesėje, yra dialogų rusų kalba.
Vos tik atvykus ir pradėjus repetuoti, man buvo sunku: labai keistas nejaukumas apimdavo. Atrodė, kad stengdamasi savo personažo emocijas ir mintis išreikšti ne savo gimtąja kalba, o perteikdama jos žodžius tai vokiečių, tai rusų kalba. Kiek man teko epizodiškai vaidinti filmuose, kalbant ne savo gimtąja kalba, niekada tokios metamorfozės nebuvau patyrusi. Tik dabar suvokiau, kaip stipriai mūsų gimtoji kalba yra įaugusi į mūsų pačių tapatybę, į savęs suvokimą, kiek yra neatskiriama nuo profesinės aktorinės saviraiškos. Kartais vakarais atrodydavo, kad aš visai kita. Kad aš – tai nebe aš. Aš – kitas žmogus. Bet pripratau per pirmąsias dvi savaites. O paskui jau viskas buvo lengviau. Pajutau, jog vis dėlto turiu profesiją. Nesvarbu, kokios šalies ir kokioje scenoje būtum, visur galioja tie patys kūrybiniai dėsniai.
Koks buvo tavo užimtumas teatre? Ar turėjai laisvalaikio? Ką dar nuveikei Berlyne per tuos du repeticijų mėnesius?
Pirmąjį mėnesį repeticijos užimdavo nedaug laiko, galėdavau skirti laiko kultūriniams renginiams ir pažinčiai su šiuo išties puikiu Europos miestu. Laisvu laiku lankiausi dviejuose pagrindiniuose universitetuose. Universität der Künste Berlin (UDK) domėjausi, kaip ten ruošiami aktoriai, bendravau su dėstytojais ir aktorinio fakulteto studentais, susipažinau su studijų programomis. Čia dalyvavau ir UDK_Tanzen Workshop‘uose. Kitame menų universitete – Freie Universität Berlin – lankiau muzikos klipų analizės ir kino kritikos paskaitas.
Aplankiau nemažai teatrų, pamačiau gal dvidešimt spektaklių. Pačiame Berlyne yra apie 50 teatrų. Dauguma – privatūs. Tai buvo vienas pagrindinių tikslų – pamatyti, koks yra šiandieninis vokiečių teatras. Vokiečių teatru seniai domiuosi, aš jį labai mėgstu ir vertinu. Todėl buvo labai įdomu, kokios tendencijos vyrauja šiuo metu. Ir tikrai buvo pastatymų, kurie nustebino. Prieš savaitę lankiausi Schaubühne Berlin. Buvau pakviesta į spektaklio „The Forbidden Zone“ premjerą.
Schaubühne yra vienas pagrindinių, geriausių Berlyno teatrų. Jam vadovauja žinomas vokiečių vidurinės kartos režisierius Thomas Ostermeieris. Tai buvo tikras teatrinis įvykis. Labai aukšto meninio lygio ir techninio sudėtingumo spektaklis. Spektaklio režisierė yra britė Katie Mitchell, vokiečių kultūriniam elitui jau puikiai žinoma, nes tai jau ne pirmas jos darbas Schaubühne Berlin. Daug mačiau ir jaunų, nepriklausomų trupių spektaklių. Kai kurios iš jų kuria tikrai stiprius spektaklius. Lankiausi Shakespeare Company Berlin, Primetime Theatre Company, Tipi am Kanzleram (gėjų teatras), Theater am Potsdamer Platz ir t.t. Kolegos aktoriai man parekomenduodavo, kuriuose teatruose lankytis. Berlyne beveik kiekvienas teatras turi savo kavinę, kur po spektaklio susirenka aktoriai ir žiūrovai ir gali pasidalinti įspūdžiais. Tokia neformali spektaklio aptarimo aplinka. Tai labai populiaru Berlyne. Todėl turėdavau progą pabendrauti su aktoriais, galėdavau išsiklausinėti, kaip jie dirba. Taigi teatrinį Berlyno gyvenimą tikrai pajutau per šiuos du viešnagės mėnesius.
Ką gali papasakoti apie patį repeticijų procesą?
Schlosspark teatras yra vienas iš daugybės privačių Berlyno teatrų. Tai labai senas teatras, įkurtas dar prieš pirmąjį pasaulinį karą ir turintis reikšmingą istoriją. Jį 2008 m. nusipirko vokiečių aktorius Dieteris Hallervordenas, kelių privačių teatrų savininkas. Schlosspark teatras veikia be pastovios trupės. Į jį visada kviečiami aktoriai iš kitų teatrų. Kolegos Anne Rathsfeld, Astridas Kohrsas, Oliveris Nitsche'as, Haraldas Heinzas yra scenos meistrai, išmanantys savo profesiją. Iš jų nemažai išmokau. Stengiausi siekti to vokiško preciziškumo tiksliam režisieriaus užduočių atlikimui.
Lietuvoje mes, aktoriai, turim daug laisvės improvizacijai. O čia yra taip, kad viskas kuo tiksliausiai surepetuojama iki smulkmenų. Net ir kada tu turi ranką pakelti, ir kada turi nusijuokti, ir kiek nusijuokti. Ar spektaklio veiksmas vyksta gerai ar blogai, aktoriui leistina tik labai maža paklaida. Ir kas įdomiausia – šitoks tikslumas nepadaro teatro negyvu. Aš labai bijojau, kad mūsų kuriamas spektaklis ,,Die Selbstanzeige“ gali tapti negyvu spektakliu, bet aktoriai visus reikalaujamus uždavinius įvykdo puikiai ir nesimato režisieriaus reikliai sustatytų net smulkiausių detalių.
Tai planuoji likti Vokietijoje? Ar grįžti į Lietuvą?
Viena yra tai, ką pats planuoji, bet visai kas kita, ką tau gyvenimas sudėlioja taip, kaip tau galbūt ir geriau. Turėjau labai rimtą pasiūlymą pagrindiniam vaidmeniui vokiečių meniniame filme. Tikėjausi vaidinti vokiečių dailininkę, bet dėl jaučiamo kalbinio akcento vaidmens negavau. Vokiečiai turi labai stiprių aktorių. Ir labai daug, beje. Neseniai sulaukiau pasiūlymo vaidinti dar viename Berlyno teatre, bet teko atsisakyti, nes Lietuvoje turiu daug įsipareigojimų. Esu Nacionalinio dramos teatro aktorė, dirbu su Vidu Bareikiu ir „No Theatre“. Taip pat studijuoju meno doktorantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Tad Lietuvoje gyvenu kūrybiškai pilnavertį gyvenimą. Viską palikti dėl kokio kelių mėnesių jaunų menininkų projekto, būtų mažų mažiausiai kvaila. Kažkada paprašiau patarimo, ,,kaip čia pasielgus, kad būtų gerai“, ir vienas iš vyresniųjų kolegų atsakė man: ,,Apie kai kuriuos dalykus geriau galvoti, kai jie atsitinka“. Tai taip ir gyvenu, ta mintim. Ką tu čia priplanuosi! Ką siunčia man gyvenimas, tą ir priimu su visais įdomiais jo akcentais.
Kaip galvoji viską suspėti? Ir Berlyne vaidinti, ir Lietuvoje? Kas artimiausiu metu laukia?
Spektaklių grafikas jau sudarytas metams į priekį. Kiekvieną mėnesį bus apie dešimt spektaklių Lietuvoje ir maždaug tiek pat Berlyne. Teks nemažai paskraidyti. O tuo pačiu dar ir paskaitas lankysiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Berlyne, Universität der Künste Berlin. Šį sezoną laukia ir pora premjerų Lietuvoje. Dirbu labai daug ir intensyviai. Daugiau nieko nedarau, tik dirbu. Viską puikiausiai spėju, nes tai, ką darau, man teikia didžiulį džiaugsmą. Mano profesija – mano gyvenimo būdas. Esu laiminga.
