Populiarino per socialines medijas
Choro „Bel Canto“ istorija prasidėjo prieš dešimt metų, kai grupė draugų, tuo metu lankiusių kitą, Vilniaus universiteto chorą, nusprendė iš jo išeiti ir sukurti savąjį. „Niekas neįsivaizdavome, kaip tai daryti, niekas nežinojome, kodėl ar kaip, tik visi to labai norėjome. Susirinkę vieną gražų vakarą nusprendėme kad niekas nepamokys, turime žiūrėti užsienio pavyzdžius: ne šventieji puodus lipdo, padarysime ir mes. Taip ir prasidėjo viskas“, – prisimena A. Valatkevičius.
Susibūrę į chorą jie nuo pat pradžių ėmėsi tuo laiku neįprastos strategijos: susikūrė savo kanalą „Youtube“, savo muziką padarė prieinamą įvairiose platformose kaip „Spotify“, „Amazon“ ir kitose.
„Supratome, kad jei nori būti sėkmingas, auginti savo auditoriją, skleisti žinią apie save, turi būti socialinėje medijoje, nes visas pasaulis ten eina. Yra senų požiūrių, kad choras turi būti tik kokioje nors senoje, šaltoje bažnyčioje, ir jiems nieko daugiau nereikia: ateina, padainuoja ir išsiskirsto. Bet mūsų vizija buvo kita: mes norėjome būti matomi“, – neslepia A. Valatkevičius.
Griežtų rėmų, kokią muziką atlikti, choras „Bel Canto“ neturi. „Mes atliekame kokybišką muziką ir stengiamės ją atlikti kokybiškai. Neturime tokių rėmų, kad atliksime tik pop muziką, ar tik klasiką, bet aš visada sau sakau, kad turiu atlikti tą muziką, kuri man patinka: tada aš padarau taip, kad ir auditorijai patiktų. Taip mūsų repertuaras susidėlioja nuo lengviau klausomos muzikos iki sudėtingo choro kūrinio, kuris parodo tiek choro galimybes, tiek augina chorą“, – pasakoja E. Kaveckas.
Pasigenda platesnio požiūrio
Choro atstovai pasakoja, kad daugelyje Vakarų šalių, kaip Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir kitose lankyti chorą yra prestižo klausimas, o Lietuvoje ši sritis, deja, yra apleista.
„Lietuvos chorinės rinkos dalyviai tiesiog neįdėjo daug pastangų ir darbo, kad būtų kitaip. Juk kai esi labai nišinės srities atstovas ir nori, kad tavo menas, tavo produktas išpopuliarėtų, tu turi įdėti trigubai, penkiagubai daugiau pastangų. Tiek kai mes kūrėme chorą, tiek dabar matome tokį uždarumą šioje srityje: tiek repertuaro formavimo, muzikos parinkimo prasme, tiek sklaidos prasme. Kodėl taip yra, sunku atsakyti. Manau, viskas priklauso nuo žmonių, kokie žmonės vadovauja chorams, kaip jie mato save, kaip save supranta. Tas nėra blogai, bet mano galva, mes dėl to turime tokį rezultatą, kad chorinis menas Lietuvoje nėra populiarus“, – kalba A. Valatkevičius.
A. Valatkevičius sako esantis daugiau nei šimtu procentu tikras, kad Lietuvoje puikiausiai galėtų būti trigubai daugiau chorų: „Tikrai yra dainuojančių žmonių, yra žmonių, kurie turi fantastiškus balsus, bet jie neateina, nes tas mūsų menas nėra toks populiarus. Mes patys savo kailiu esame patyrę, kai žmonės galvoja, kad dainuoti chore ar eiti į choro koncertą yra, o Dieve, kaip nuobodu“.
Vilioja muzika ir bendruomene
E. Kaveckas pastebi, kad nuo „Bel Canto“ veiklos pradžios požiūris į chorus Lietuvoje, ir pačių chorų mąstymas kiek pasikeitė. „Dabar ir kiti chorai galvoja ne tik ką ir kaip atlikti, bet ir kaip papildyti visą koncertą“, – sako jis.
Kalbant apie choro narius, jie čia susirenka tiek dėl meilės muzikai, tiek dėl bendruomenės jausmo. A. Valatkevičius priduria, kad tiek jų, tiek kitų pasaulio chorų patirtis rodo, kad choras yra viena iš populiariausių kokybiškų pažinčių formų: „Mūsų atveju turime ne vieną susiformavusią šeimą, pamąstykite“, – juokiasi jis.
„Bel Canto“ atstovai neslepia, kad jų narių atranka yra gana griežta, bet net tuos, kurie nepavyktų patekti būtent pas juos, ragina dainuoti. „Aš esu tikras, kad yra labai gerai dainuojančių žmonių, kurie dar nedainuoja choruose. Dėl Dievo meilės, pakelkite savo subines nuo kompiuterių, sofų ir eikite dainuoti. Pasaulis dainuoja, dainuoti yra labai gera, visomis prasmėmis: ir bendruomeniškumo prasme, ir, kaip seniai mokslininkų įrodyta, dainavimas labai teigiamai veikia žmogaus sveikatą, tiek psichologinę, tiek fizinę. Nebūtinai dainuokite pas mus, yra ir kitų chorų, tik dainuokite“, – ragino A. Valatkevičius.
