Baltarusių laisvės siekį palaikantis Vladimiras Gurfinkelis: kodėl blogis tapo toks greitas, o gėris toks nelankstus?

Baltarusių laisvės siekį palaikantis Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) vyriausiasis režisierius, teatro pedagogas Vladimiras Gurfinkelis, reaguodamas į paskutinių dienų oro erdvėje įvykusį incidentą pažymėjo: ne kiekvienas žmogus gali pasijusti baltarusiu, bet aviakeleiviais – visi. Sekmadienį V. Gurfinkeliui taip pat teko skristi iš Sankt Peterburgo į Vilnių, su persėdimu Rygoje. Todėl šį įvykį jis teigė priimantis asmeniškai. „Kai nusileidome Rygos oro uoste, visi aplink tik ir tekalbėjo apie tai, sklandė vienybės jausmas“, – pradėjo savo pasakojimą jis.

Valdžios nepaleis tol, kol gyvas

Agresyviai pasireiškęs diktatorius, V. Gurfinkelio manymu, ilgai slėpėsi po žodžiais ir gerais ketinimais. Galiausiai, anot jo, atsitiko baisus dalykas: šalis – išprotėjusio, apgirtusio nuo valdžios ir savimylos diktatoriaus rankose, kuris valdžios nepaleis tol, kol gyvas.

„Šio žmogaus rankose baisi jėga, jis gali užgrobti svetimą lėktuvą, visus apgauti, kad jame sprogmuo, iš to lėktuvo pasiimti visiškai beginklį žmogų, kurio tikslas – šviesti visuomenę, kuris atskleidė savo pasaulėžiūrą per tai, kad rašė tiesą. Jauną, šviesų žmogų, kuris padarė viską, kad tiesa laimėtų! Kad jį užmuštų, jis pakėlė karinę aviaciją, grasino lėktuvo keleiviams... Aš tikiuosi, kad apakęs, žemas savo demokratijos supratimu europietiškas pasaulis praregės, prisimins tai, kad už gėrį, tiesą ir šiame amžiuje reikia kovoti taip pat, kaip ir XVII a. – teisingumo kardu“, – sakė V. Gurfinkelis.

Pašnekovas mato vieną kelią – atkirsti Aliaksandrą Lukašenką nuo viso likusio pasaulio. „Taip, pasaulis ims sakyti, kad kartu atskirti ir žmonės, kurie niekuo nekalti. Kalti. Tikiuosi, kad tie, kurie dešimt metų garbino Lukašenką, dar dešimt – gynė, o paskutinius dešimt – piktinosi, galiausiai gėlių buketus pakeis į ginklus ir kruviną diktatorių nutrins nuo žemės paviršiaus. Niekada nė vienas diktatorius, nė viena diktatūra nenuvirs iš valdžios nuo moterų grožio, apsirengusių baltai. Labai myliu baltarusių tautą, patinka jų taikingumas. Bet atėjo momentas, kai iš baltarusių tautos vagia ateitį. Broliai, sukilkite, pasiimkite kardą ir nubauskite tuos, kurie verti to“, – kalbėjo karingai nusiteikęs V. Gurfinkelis.

Susiformavęs pūlinys gali nunuodyti visą kūną

Meno kalba itin paveiki, galbūt ir šiuo atveju, galėtų tapti savotiška protesto forma prieš režimą?

„Ne. Galbūt, menas geba prisibelsti iki politkorektiškų Europos politikų galvų. Gal pasaulinio lygio politikai suvoks, kad šiandien vienoje vietoje susiformavęs pūlinys gali nunuodyti visą kūną. Dotuoju atveju, pasaulis turi susivienyti. Nesu šiuolaikiškas – taip, yra konstitucija ir įstatymai, bet man geriausias patarėjas Talmudas ir Tora, o ten pasakyta: už gerumą gerumu, už blogį blogiu. Jeigu nebus pilietinio karo – tironą teks maitinti savo vaikais, savo ateitimi, savo laisve. O kai tironą apima baimė, jis greitai nusirauna nuo savęs pagonus (liet. antpečiai - red.pastaba), meta ginklą ir bėga į krūmus“, – kalbėjo režisierius.

Vladimiras Gurfinkelis

„Niekada nė vienas diktatorius, nė viena diktatūra nenuvirs iš valdžios nuo moterų grožio, apsirengusių baltai. Labai myliu baltarusių tautą, patinka jų taikingumas. Bet atėjo momentas, kai iš baltarusių tautos vagia ateitį. Broliai, sukilkite, pasiimkite kardą ir nubauskite tuos, kurie verti to“

Jei kelią pastoja chuliganas, V. Gurfinkelis neabejoja, jam nereikia skaityti Biblijos: „Aš padarau taip, kad jis nesikėsintų – nei į mano vaikus, nei į mano ateitį, nei į mano turtą. Baltarusijoje panašiai elgiasi moterys. Neįtikėtinai gražios moterys! Savo poelgiais, savo vaizdiniu. Baltai apsirengusios, su gėlėmis. Vyrams laikas atsistoti, kūnu pridengti savo moteris. Per Antrąjį pasaulinį karą Baltarusija išgarsėjo tuo, kad nepasidavė. Pusė baltarusių tautos išėjo į miškus kaip partizanai, tapo legenda ir fašistų baime. Dabar – naujas fašistas, kuris išaugo baltarusių tautos viduje – tegu jis bėga iš baimės“, – drąsos ir dvasios kvėpė režisierius.

Pasigedo didžių lyderių

V. Gurfinkelis sakėsi nesąs filosofas ar karvedys, o meno žmogus – gyvas jausmais. „Bet kai matau, kai šią mieliausią, tyriausią tautą (paskaitykite jų poezijos, pasiklausykite dainų, pažvelkite į paveikslus, kokie jie nuostabūs!) žaloja, prievartauja, muša, o šie tik atsidūsta ir nusiėmę batus atsistoja ant suoliuko, kad pamojuotų gėlėmis, o tas maniakas ir toliau žudo – aš meldžiuosi savo dievams, kad šie žmonės adekvačiai atsakytų diktatoriui. Esu įsitikinęs, kad mes sulauksime šios šviesios valandos, kai Tribunolas ar teismas imsis Lukašenkos bylos“, – sakė jis, vildamasis, kad Baltarusija ilgainiui taps humanistine, šviesia, europietiška valstybe.

V. Gurfinkelis apmaudavo, kad politikų pasaulis šiandien nebeturi tokių didžių lyderių, kokiais kadaise buvo Prancūzų prezidentas Šarlis de Golis, britų politikas Vinstonas Čerčilis.

„Deja, išėjo demokratiški lyderiai, o atėjo – klerkai ir valdininkai. Kai kūrėsi Jungtinių Tautų Organizacija (JTO), po Antrojo pasaulinio karo buvo daug iškilių politikų. Kur gi tas Čerčilis, pasižymėjęs jėga ir išmintimi, kuris būdamas vos 24-erių turėjo tris aukštus karinius apdovanojimus. Kur tie žodžiai, kuriuos galima ištarti Triumfo arkoje? Bijomasi asmeninės atsakomybės... Europietiški lyderiai apsupo save dokumentacija, kad atsakomybės būtų kuo mažiau, kad ji būtų kolektyvinė. Esu nustebęs dėl to, kad lyderiai išnyko, o tironai taip stipriai reiškiasi. Mane tai sukrečia. Kodėl blogis tapo toks greitas, o gėris toks nelankstus?“, – pakibo ore režisieriaus klausimas.