Basharo al Assado režimo kankinys F. Fayyadas – žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas" svečias. Karo pabėgėliu tapęs režisierius rytoj atkeliauja į Vilnių, kad spalio 18 dieną susitiktų su lietuvių žiūrovais, papasakotų apie save ir naująjį savo kūrinį. 2017 metų Sandanso kino festivalio (JAV) dokumentikos kategorijoje „Paskutinis žmogus Alepe" pelnė Didįjį žiuri apdovanojimą.
B. al Assadas jam – žudikas
Režisieriui neblogai žinomos Lietuvos žmonių nuotaikos, mūsų visuomenę padalijęs, supriešinęs požiūris į Europos Sąjungą (ES) apėmusią pabėgėlių krizę, kito tikėjimo, kultūros atvykėlius.
„Baimė, kad emigrantai atims darbo vietas, paverš moteris, galimybes, sunaikins kultūrą, tėra tik pasiteisinimas. Iš tiesų atvykėliai patiria didžiulę priimančios šalies įtaką, o ne priešingai. Todėl turėtumėte būti jiems svetingesni", – pakalbintas DELFI, savo įsitikinimą reiškė F. Fayyadas.
Naujais režisieriaus namais tapo Kopenhaga, nemažai laiko jis praleidžia Berlyne. Gyvenimo Danijoje, sako, nepasirinkęs savo noru.
„Kai tave paliečia karas, kai persekioja slaptoji policija, kai gyvybei grasina kariuomenė, esi priverstas trauktis, – teigė F. Fayyadas. – Vengiu politikos, nesu opozicionierius, man tik reikia erdvės, kad galėčiau laisvai pasakoti savo istorijas. Nenoriu būti jokios pusės propagandos įrankis. Tačiau man B. al Assadas – žudikas. Toks pats kaip „Islamo valstybė" ar „Al Kaida".
Jautė pareigą dokumentuoti nusikaltimus
„Paskutinis žmogus Alepe" pradėtas filmuoti 2013 metais, tačiau jo idėja kilo pora metų anksčiau, kai Firasas buvo suimtas ir uždarytas į Sirijos saugumo kalėjimą. Čia dokumentininkas, B. al Assado režimo kaltinamas dėl demonstracijų filmavimo 2011 metais, tapo baisių nusikaltimų liudininku, savo kūnu patyrė nežmoniškus kankinimus.
„Kaip menininkas suvokiau savo pareigą pasauliui papasakoti apie mano akyse režimo daromus baisumus", – teigė F. Fayyadas. 2012 metais jis buvo amnestuotas, pasitraukė į Jordaniją, iš ten – į Turkiją.
Sirijos režimo ir rusų aviacijos taikinyje
Kai 2013-aisiais B. al Assado pajėgos ir jiems talkinanti karinė rusų aviacija pradėjo bombarduoti Sirijos gyvenvietes, suskubta formuoti civilių savanorių brigadas, vadinamas „Baltaisiais šalmais". Jie pirmieji atsidurdavo sugriautuose kvartaluose ir iš griuvėsių vadavo žmones. Nešinas filmavimo kamera F. Fayyadas visur lydėjo gelbėtojus.
„Kasdien stebėjau krintančias bombas, gyventojų naikinimą, šalies griūtį. Atsakomybė tai įamžinti mane labai motyvavo", – teigė pašnekovas.
Įvykius filme režisierius nusprendė parodyti per šeimos prizmę, kelių personažų kasdienybę. Pagrindiniu veikėju pasirinko charizmatiškąjį, gyvenimą mylintį Khaledą, kuris po išmėginimų tarnyboje vis grįžta namo pasidalyti trumpomis laimės valandėlėmis su savo dukryte.
F. Fayyadas filmavo iki 2015 metų, po to patekti į Alepą nebegalėjo. Miestas buvo apsiaustas, todėl režisierius palaikė ryšį su jame likusiu operatoriumi Fadi al Halabi, kaip galėdamas koordinavo darbus.
Gelbsti savo sielas
Matant realius karo mėsmalės vaizdus dingteli klausimas, kuriems tokiomis baisiomis aplinkybėmis geriau – išgyvenusiems ar mirusiems.
Pasak F. Fayyado, „Baltieji šalmai" ne tik gelbsti gyvybes, bet ir renka liudijimus apie režimo nusikaltimus: kas vykdo taikių civilių naikinimą, kokius naudoja ginklus. Todėl vyrai nuolat yra B. al Assado pajėgų taikiklyje.
Svarbi ir kita „Baltųjų šalmų" veiklos pusė – jų heroizmas tampa pavyzdžiu gyventojams, palaiko jų dvasią karo akivaizdoje.
„Drąsūs poelgiai ir pačius gelbėtojus apsaugo nuo sąmonės pakrikimo. Jie mato bent kažkokią prasmę, dėl ko verta gyventi tokiame pragare. Iš esmės jie gelbsti savo sielas", – teigė F. Fayyadas.
Su išgelbėtaisiais nenori susitikti
Kiti du filmo veikėjai broliai Mahmoudas ir Ahmadas tebėra gyvi, gyvena Alepo priemiestyje, padeda žmonėms. Režisieriaus pakviesti į Turkiją, juodu jau matė filmą – Sandanso festivalio laureatą.
„Dėl to labai džiaugiausi, nes iš pradžių buvo nelengva juos įkalbėti filmuotis. Jiems tai – karas, jie stengiasi dėl žmonių gerovės, gyvybių, o filmavimo kamera tas pastangas paverčia didvyriškumo demonstravimu", – teigė F. Fayyadas.
Filmas įamžino, kaip Mahmoudas lankosi pas jo išgelbėtą berniuką. Vaikas maldauja geradario ilgiau pas jį pabūti, vis siūlo išgerti arbatos.
„Nuo to karto Mahmoudas daugiau nelankė nė vieno išgelbėto žmogaus. Žvelgti į akis nekaltam vaikui, kuris neturi nieko bendra su karu, nepaprastai sunku", – paaiškino režisierius.
Svetimo baimė – tik pasiteisinimas
Paklaustas, ką žino apie lietuvių nuotaikas dėl emigrantų krizės, atvykėlių priėmimo, F. Fayyadas teigė suprantąs, kad „svetimo" baimė žmogaus prigimtyje glūdi nuo pirmykščių laikų, kai vienišas medžiotojas susidurdavo su konkurentu, kuris kėsinasi į jo grobį.
„Baimė, kad atims darbo vietas, paverš moteris, galimybes, sunaikins kultūrą, tėra pasiteisinimas. Iš tiesų atvykėliai patiria didžiulę priimančios šalies įtaką, o ne priešingai. Tarkime, Danijoje sutinku daug irakiečių menininkų. Taip, dauguma jų musulmonai, tačiau nei kalba, nei gyvensena jau niekuo nesiskiria nuo danų. Emigrantai perima šalies kultūrą ir per 5-10 metų tampa tos visuomenės dalimi. Turėtume jiems būti svetingesni.
Kažkada Sirija priėmė Palestinos, Irako, Graikijos pabėgėlius, net italus, kai jų šalį siaubė žemės drebėjimai. Dar visai neseniai apsaugojome ES nuo masiško emigrantų judėjimo iš Irako, Libano, Persijos įlankos. Tačiau dabar mūsų šalis sugriauta ir patys tapome emigrantais", – sakė F. Fayyadas.
