„Trys istorijos“ pristato tris naujus pasakojimus apie kintančią lietuvišką socialinę tapatybę, asmeninį menininkės santykį su atmintimi ir jos vaizdavimu. Pasak Jono Meko vizualiųjų menų centro direktoriaus Kristijono Kučinsko, „džiugu 2011 m. centro parodų programą pradėti nauja šiuolaikinės lietuvių menininkės paroda, kuri reiškia, kad JMVAC yra svarbus traukos taškas Vilniaus kultūriniame gyvenime, nuolat plėtojantis ryšius su sostinės moderniojo meno atstovais. Pats Jonas Mekas vylėsi, kad centras bus ne tik Fluxus judėjimo ir jo darbų archyvas, todėl esame laimingi galėdami pristatyti naują Audronės Vaupšienės projektą“.
Parodos „Trys istorijos“ kūriniai – „Instrukcija“, „Be pavadinimo“ ir „Ekshumacija“ – nagrinėja sudėtingą atminties ir troškimų vaizdavimą bei jų nevienareikšmišką santykį su asmenine ir kolektyvine atmintimi. „Ekshumacijos“ (2010) ciklą sudaro kapinių antkapius puošiančių juodai baltų fotografinių amuletų reprodukcijos. Šis darbas byloja fotografijos ir mirties santykį, trapią ribą tarp akimirkos sunaikinimo ir jos išsaugojimo amžinybei, gyvosios atminties pakeitimą fotografiniais prisiminimais.
Kontraversišką vaiko ir kalinių fotografavimo istoriją A. Vaupšienė realizuoja dviem kitais parodos projektais – „Instrukcija“ (2010) ir „Be pavadinimo"(2010). Abiem atvejais sunku įvertinti, kiek menininkė ir fofotechnika jos rankose manipuliuoja savo palyginti bejėgiu vaizdavimo objektu. Žiūrovas suvokia, kad berniukas „Instrukcijos“ nuotraukose ir video projekcijoje veikia kaip menininkės partneris, o jo atliekami pratimai yra būdas semtis iš savęs jėgų. Tuo tarpu buvusiam nuteistajam savojo „aš“ praradimas kūrinyje „Be pavadinimo“ yra tik išorinis įspūdis. Apgaulinga jo asmenybės projekcija tik pabrežia jo individualumą, išskiria iš kitų nuteistųjų ir atskleidžia nepaprastą stiprybę susiklosčius tokioms gyvenimo aplinkybėms.
A. Vaupšienė teigia, kad jos parodos darbai gimė asmeninei patirčiai persipynus su tragiškais Lietuvos socialinės istorijos viražais.
„Kūrybinių apmąstymų jauseną man įkvėpė vaikystės kaime aplankytos kapinaitės ir kadaise pažinotų žmonių fotografijos ant antkapių. Tuo tarpu visiškai neplanuotai studijoje atsidūręs berniukas rodo karatė figuras, kurios ir yra užfiksuotos nuotraukose bei video. Žinojau, kad vienas iš jo tėvų yra išvykęs uždarbiauti į užsienį, ir vaikas tai sunkiai išgyvena. Tačiau jo figūros – tarytum priešnuodis gyvenimo neteisybei, savotiška „instrukcija“, rodanti jo kelią į save .
Įgyvendindama dokumentinį projektą kalėjimuose, susidūriau su nuteistųjų pasauliu. Tragiški likimai, paslėpti ir matomi randai, jų nueitą kelią ženklinančios tatuiruotės. Projekte „Be pavadinimo“ buvęs nuteistasis kalba apie savo vaikystę ir atvirai demonstruoja tragišką, kūną ženklinančių randų bei tatuiruočių „kolekciją“, kuri parodoje pateikiama atskiromis fotografijomis. Laikas prieš ir po... Žmogus, likimo nustumtas į užribį, išdrįsta stoti prieš fotokamerą ir atverti savo gyvenimo randus“, – sako A. Vaupšienė.
Parodos „Trys istorijos“ metu bus pristatytas katalogas, kurį sudaro eksponuojamų darbų reprodukcijos, pačios menininkės tekstas apie jos kūrinius, taip pat parodos kuratoriaus Simono Reeso ir Lietuvos fotografiją tyrinėjančios menotyrininkės Agnės Narušytės esė.
