Užkliuvo nuoroda „gimusi Kaune“
Kris Geheim. Tokiu artistiniu slapyvardžiu buvusi kaunietė žinoma Olandijoje.
„Su lietuviška pavarde būtų sunkiau, olandai niekaip jos neperskaito. Ieškojau, kaip pasivadinti paprastai. „Geheim“ olandiškai reiškia „paslaptis“. Kai kurie mano, kad tai yra pavardė“, – pasakojo moteris.
Prieš pokalbį ji pati norėjo sužinoti, kaip ją suradome, nes apie savo gyvenimą Olandijoje beveik niekam nepasakoja.
Mastrichto parodų centre jos paveikslą pastebėjo buvęs Kauno meras Andrius Kupčinskas ir atkreipė dėmesį į detalę, jog menininkė gimė Kaune.
Ten kabo jos darbas „Colette“, įkainotas 7,5 tūkst. eurų suma. Anotacijoje nurodoma, kad jos kūrinių yra privačiose kolekcijose Olandijoje, Prancūzijoje, Italijoje, JAV ir kitose šalyse.
„Kaune prabėgo mano vaikystė ir jaunystė. Tiesa, neturėjau gražios vaikystės“, – atsiduso Kristina.
Gyvenimas taip susiklostė, kad jos atsisakė mama, tad maža mergaitė atsidūrė vaikų globos namuose.
„Nenorėčiau apie tai plačiau kalbėti. Mamos mano vaikystėje nebuvo. Džiaugiuosi, kad mane pasiėmė ir užaugino močiutė“, – pasakojo pašnekovė.
Paauglė dirbo siuvyklose
Ji jau ankstyvoje paauglystėje įprato užsidirbti pinigų. „Nuolat reikėjo kabintis į gyvenimą, kovoti už būvį, galvoti, kaip už elektrą susimokėti. Močiutei buvo sunku, reikėjo jai padėti. Todėl nuo 12 metų užsidirbdavau pinigų po mokyklos dirbdama siuvyklose“, – prisiminė Kristina.
Ji augo Žaliakalnyje, K. Petrausko gatvėje, mokėsi J. Jablonskio gimnazijoje, Dailės akademijoje.
„Turbūt gimiau su pieštuku ir teptuku rankose. Nuo mažens visada norėdavau tik piešti, daugiau niekas manęs nedomino. Mokiausi J. Jablonskio gimnazijoje, bet svajojau mokytis Dailės gimnazijoje.
Tačiau močiutė vis kalbėdavo, kad dailininkai nieko neuždirba, neišgyvensiu iš to. O man dailė visada buvo magija. Maža būdama vis vartydavau didelę tapybos knygą – širdis saldavo.
Devintokė pati nuėjau į dailės gimnaziją ir pasiprašiau priimama. Ten vaikai mokėsi nuo 5 klasės, todėl man buvo sunkiau juos pasivyti. Tačiau mokytoja padėjo pasiruošti egzaminams ir įstojau.
Bet visą laiką persekiojo mintis, kad dailininkai iš savo darbo neišgyvena. Gal todėl ir Dailės akademijoje pasirinkau architektūrą, nors norėjau būti tik tapytoja. Vėliau patyriau – nuo savęs nepabėgsi.
Nuolat dirbau įvairius darbus: vadybininke, direktore medienos fabrike, logistikos srityje, nes stengiausi turėti stabilų darbą, nuolat gauti algą. Bet visą laiką piešiau“, – pasakojo Kristina.
Kaune ji piešdavo sau ir tik savaitgaliais. „Paveikslus išdovanojau draugams. Niekada nemaniau galinti iš to išgyventi“, – sakė pašnekovė.
Tapo meilės emigrante
Kristina augina dukrytę, kuriai dabar septyneri. „Studijų laikais važiuodavau į Olandiją užsidirbti. Pamėgau šią šalį. Vėliau čia atvykusi sutikau savo meilę. Grįžau į Lietuvą, olandas – paskui mane. Tačiau taip išėjo, kad su juo kartu nebegyvename. Dabar viena auginu dukrytę.
Ji gimė Kaune, bet yra tikra olandė. Sunku dukterį priversti kalbėti lietuviškai. Jai vakarais lietuviškai skaitau pasakas. Aš kalbinu lietuviškai, duktė atsako olandiškai. Dėl to skauda širdį“, – atsivėrė Kristina.
Moteris prisipažino iš pradžių maniusi, kad niekada neišmoks olandų kalbos, nors yra imli kalboms.
„J. Jablonskio gimnazijoje mokiausi lotynų, anglų, vokiečių kalbų, rusiškai laisvai kalbu. Man vokiečių kalba padėjo, nes olandų panaši į anglų ir vokiečių. Mokiausi pati, lankiau kursus, pagelbėjo ir tai, kad dukters tėtis olandas. Dabar jau net ir sapnuoju šia kalba“, – šypsojosi tapytoja.
Vėžys paskatino ryžtą
Tarsi išsiskyrimo su dukters tėvu būtų negana, lietuvė patyrė dar vieną išbandymą. „Prieš dvejus metus sunkiai susirgau – rado auglį. Taigi susimąsčiau: o jei dabar mirsiu, ką aš gyvenime nuveikiau?
Juk nepadariau to, ko visada norėjau, neatsidaviau tapybai. Bijojau ne mirti, bet kad išeisiu nepadariusi to. Pažadėjau sau: jei pasveiksiu, viską metu ir atsiduodu tapybai. Taip ir padariau. Išgijau ir pradėjau tapyti“, – atviravo Kristina.
Po didžiulių išbandymų ji sako pradėjusi daugiau mąstyti apie savo gyvenimą. „Visada stengiausi tinkamai gyventi, atitikti normas. O dabar pradėjau galvoti apie save, kitas moteris, kaip mes gyvename šiame pasaulyje.
Moterys skirtingose visuomenėse, kultūrose yra vis kitokios. Kiekvienas laikotarpis tarsi įpakuoja jas. Mums tiek visko užkraunama, o mes ir žaidžiame vaidmenis, apsimetame, kad mums viskas gerai. Kai pasižiūri į socialinius tinklus, atrodo, ten visiems viskas nuostabu. Bet ar taip yra iš tiesų?“ – svarstė tapytoja.
Ji sako tik Olandijoje pasiryžusi imtis to, apie ką visą laiką svajojo. „Lietuvoje visi kalba, kad nieko neišeis, nieko negalime pakeisti, kad visi žmonės blogi. Olandijoje daugiau optimizmo. Tai man ir padėjo“, – mano Kristina.
Anksčiau ji piešdavo senas lietuviškas trobas, bažnyčias. „Buvo metas, kai tapiau miškus, medžius, uostus, laivus. Olandijoje pardaviau daug nutapytų laivų – gyvenu Roterdame, šalia jūrų uosto. Specialiai atsikėliau į salą, šalia uosto“, – pasakojo buvusi kaunietė.
Jos tapomų moterų portretų stilistika tapo gerai atpažįstama. „Šiais portretais perteikiu istoriją ir filosofiją, asmeninius išgyvenimus. Dailiosios lyties atstovės paiso šiuolaikinių ir istorinių aspektų, normų, religijos kanonų.
Iš vienos pusės, labai gražu: moteris turi būti moteriška, elegantiška. Bet pažvelgus iš kitos pusės, jas riboja tiek daug visokių taisyklių, kad nebelieka tikrų jausmų, emocijų. Juk visos vienodai džiaugiamės, liūdime, verkiame.
Dėl to savo paveiksluose labai pabrėžiu emocijas, akis. Kad ir kiek perlų sukrautume, kad ir kokią šukuoseną pasidarytume, vis tiek jausmai atsispindi mūsų akyse“, – pasakojo Kristina.
Dailininkė pabrėžia, kad jos moterų portretų linija tapo ekskliuzyvu, šie kūriniai atpažįstami. „Dabar tapomas paveikslas – lyg šių laikų Mona Liza. Be moterų, piešiu ir kitus portretus, bet jų nevadinčiau išskirtiniais darbais“, – tarė ji.
Ėmėsi aktyvios rinkodaros
Tapytoja neslepia, kad iš pradžių buvo sunku: „Jei tiesiog namuose pieši ir svajosi kada nors darbus parduoti, gali labai ilgai ir nuobodžiai piešti. Jei kūriniai kabės tik galerijoje, to neužteks. Galės jie ten kabėti daug metų, kol tave pastebės.
Iš pradžių sugalvojau savitą verslo planą. Turiu patirties pardavimo srityje, dar pasidomėjau rinkodara, kaip dailininkai gali parduoti savo kūrybą, kokie galimi veiksmai.
Stengiausi aktyviai dalyvauti socialiniuose tinkluose. Tai – galingas ginklas, jei tinkamai naudojamas. Kai tave pamato ten, visur kviečia. Socialiniame tinkle „Instagram“ mano paskyra buvo patekusi tarp dešimties populiariausių meno puslapių, tuomet mano darbus pamatė ne vienas milijonas žmonių.“
Ji sako dabar nespėjanti tapyti. „Balandį vyks trys parodos, bet neturiu pakankamai paveikslų. Sulaukiau pasiūlymo surengti parodą Dubajuje, Londone, rudenį planuoju dalyvauti meno mugėje Majamyje. Teks užsidaryti namuose ir tapyti dieną naktį“, – teigė Kristina.
Išgyvena iš spausdintų kopijų
Kristinos darbus galima apžiūrėti ir įsigyti internetu. Jie kainuoja 5-7 tūkst. eurų. Galima užsisakyti ir populiariausių darbų spausdintų kopijų. Jos atsieina po 1–2 tūkst. eurų.
Menininkė sako per metus parduodanti apie penkis originalius darbus. „Taip, gyvenu iš tapybos. Dažnai naujų darbų iš pradžių neparduodu, pirma pateikiu juos parodai, o per tą laiką galiu išgyventi prekiaudama kopijomis.
Paprastai galima padaryti iki 30 spausdintų kopijų. Jos yra labai aukštos kokybės, kūriniai skenuojami tokiu pačiu kopijuokliu, kaip ir darbai Luvro muziejuje. Savininkai gauna sertifikatus“, – pasakojo kūrėja.
Kristinai patinka stebėti, kaip žmonės parodoje žiūri į jos paveikslus. „O kai pradedu pasakoti, ką noriu jais pasakyti, paveikslų istoriją, parodos lankytojus užvaldo emocijos, žmonės apsiverkia. Man tai gražu. Aš ir siekiu savo paveikslais paliesti sielą. Mano auditorija yra moterys. Vyrai sako: gražu, tinka prie interjero. Moterys kitaip reaguoja, joms paveikslai kelia emocijų“, – kalbėjo Kristina.
Jai 35 metai. Tačiau aplinkiniams ji dažnai atrodo jaunesnė, pavyzdžiui, jos paprašo parodyti asmens dokumentą perkant vyno. Parodose Kristina kartais patenka į kuriozines situacijas, kai stovi šalia savo darbo, o lankytojai ieško autorės, nemanydami, kad tai tokia jauna mergina.
Darbai jau kopijuojami
Menininkė sako į nieką nesilygiuojanti, nieko nekopijuojanti. „O mane pradeda kopijuoti, tai nelabai patinka. Kita vertus, iš dalies tai yra komplimentas“, – svarstė dailininkė.
Kristinos kūryba jau žinoma ir Lietuvos ambasadoje Nyderlanduose. „Buvau ten, pristačiau savo darbus. Pasiūlė ambasadoje mano paveikslą pakabinti“, – džiaugėsi tapytoja.
Buvusi kaunietė užsimena norinti kada nors surengti parodą Lietuvoje. „Būtų smagu. Kol kas esu čia, norisi ir kitur pakeliauti. Balandį dalyvausiu Luvro meno mugėje, paskui laukia mugė Briuselyje. Turėjau pasiūlymą persikelti į Prancūziją, galėjau gauti dailininko studiją, gyvenamąją vietą naujai kuriamame menininkų miestelyje. Bet nesinorėjo vėl keltis į kitą šalį, mokytis kitos kalbos. Man gera Olandijoje“, – sakė Kristina.
Ir tik vėliau tapytoja paaiškino, kodėl sutiko papasakoti savo istoriją. „Galbūt ką nors įkvėpsiu būti savimi ir daryti tai, ką labiausiai mėgsta“, – ištarė buvusi kaunietė.
