Atostogų Tenerifėje prisiminimus fotografas „užrakino“ į dvispalvių polaroidų seriją: sąmoningai apsiribojo, kiek kadrų gali užfiksuoti

Fotografo Dariaus Vaičekausko juodai geltonų duochrominių polaroidų serijoje – Tenerifė. Į šią salą kartu su šeima atostogų nuvykęs menininkas laiko veltui nešvaistė – sukaupė darbų, kurie šiandien „sukibo“ į parodos ekspoziciją. „Visiškai gyvenimiška istorija – su šeima pirmą kartą išvykome į egzotišką vietą, Ispanijos salą Tenerifę. Jau žinojau, kad atitrūkęs nuo darbų norėsiu pasimėgauti tomis atostogomis, todėl pasiėmiau kelias polaroid kameras. Turėjau dvi pakuotes – šešiolika gelsvo atspalvio plokštelių, tad per tas dvi savaites kasdien ieškojau naujų vaizdų“, – pasakojo D. Vaičekauskas, kurio duochrominių polaroidų paroda „black_yellow_darkroom“ pristatoma Klaipėdoje, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Menų kiemo dirbtuvėse.

Galima iškart turėti galutinį rezultatą – fotonuotrauką

Šiuo renginiu Menų kiemo dirbtuvėje veiklą pradeda ir ką tik įkurta analoginės fotografijos laboratorija Klaipėdoje. Fotografijos laboratorija – tai menininko D. Vaičekausko rezidentūros programa KKKC Menų kiemo rezidencijose.

Parodos pavadinimas, pasak D. Vaičekausko, susijęs ir su paroda, ir su tuo, kas vyksta šalia jos: „Juodai geltona – tai būtent tie duochrominiai polaroidai, kuriuos aš rodau ir pristatau. Darkroom tai yra ta fotolaboratorija, tamsus kambarys, kur paroda ir bus pristatoma. Du susipinantys įvykiai – fotolaboratorijos atidarymas, kur gilinsimės, nagrinėsime senuosius procesus, ne skaitmeninius – startuoja kartu su mano paroda.“

Polaroid iškart asocijuojasi su momentine nuotrauka, iššokančia iš fotoaparato. „Tikrai taip, tačiau dabar galbūt labiau žinomos Fuji kameros, Fuji Instax – tiesioginė procese kopija, ką darė polaroid. Tam tikrą laiką polaroid buvo jau nebeleidžiamas, fotoplokštelės negaminamos, tačiau prieš keletą metų entuziastai atgaivino visą gamybą, buvo nupirktas polaroid prekės ženklas (projektas „Impossible Project“). Atgimimas – yra gaminamos naujos ir atgaivinamos senos, vadinamosios vintažinės kameros. Pats perku naujas fotoplokšteles, fotografuoju su senomis polaroid kameromis“, – pasakojo D. Vaičekauskas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovas.

Fotomenininkas nesutiko su mintimi, kad parodoje rodomi darbai yra įgiję pasendintos fotografijos efektą: „Turime klišinį matymą – jeigu tonuota, vyrauja rusvi ar gelsvi tonai, tai toks atvaizdas dažniausiai asocijuojasi su senovine fotografija. Tai stereotipas, susiję procesai, vienas iš kito išplaukiantys. Išmaniuose telefonuose yra aibė filtrų, kurie imituoja senąją fotografiją, yra panašių atspalvių, vaizdo kokybės pabloginimų. Subraižymai ar dulkės irgi apeliuoja į analoginės fotografijos raišką, vaizdą.“

Kodėl geltonai juoda? Didelio koncepcinio sprendimo, D. Vaičekauskas prisipažino, kaip ir neturėjęs. „Geltonos ir juodos santykis pasirodė įdomus, norėjosi pabandyti pafotografuoti salos peizažą; Aišku, šiuo metu žiūrint į geltoną spalvą – atsiranda kiti kontekstai, kitos interpretacijos. Geltona ir mėlyna – spalvos, kurios tapo lydinčiomis, palaikančiomis Ukrainą. Aišku, šiuo atveju, geltona spalva visiškas atsitiktinumas. Taip, daromos interpretacijos, kad menas pralenkia laiką, tačiau kažin, ar taip išties yra, visgi žmonės mėgsta tokias fatališkas interpretacijas“, – vyraujančių spalvų derinį darbų serijoje aiškino fotomenininkas.

Momentinė fotografija (instant photography), D. Vaičekauskas pažymėjo, yra tradicinė, skirtumas tas, kad nufotografavus norimą vaizdą galima iškart turėti galutinį rezultatą, fotonuotrauką, fotoplokštelę.

Šitoks fotografavimo būdas, anot D. Vaičekausko, leidžia pasimėgauti pačiu fotografijos procesu: „Nei skubos, nei nekantrumo nėra. „Nešaudai“ kadrų taip, kaip leidžia skaitmeninės fotokameros ir telefonai, negalvojant apie kiekį ir kokybę. Čia, bent jau man asmeniškai, – meditacija, kai gali ieškoti vaizdo, kurį nori užfiksuoti, kad ir kelias dienas. Nežinosi, kas išeis, nes to proceso negali sukontroliuoti kaip su skaitmenine fotografija, negali ja manipuliuoti.“

Pasižiūrėti į kurortinę salą šiek tiek kitaip – per peizažą

Parodoje eksponuojama nedidelė D. Vaičekausko darbų serija. „Tuos polaroidus sugrupavau į triptikus – po tris vaizdus – tokias savotiškas kompozicijas. Tai yra Tenerifės salos gamtos tyrinėjimas, kurioje galima pamatyti žmogaus buvimo ženklų, artefaktų, nuotraukose žmonių beveik nėra, tai bandymas pasižiūrėti į kurortinę salą šiek tiek kitaip – per peizažą“, – kūrybinį sumanymą aiškino fotomenininkas.

Su pastebėjimu, kad analoginė fotografija savyje turi kažkokią paslaptį, kurios neįmanoma įvardinti žodžiais, D. Vaičekauskas sutiko: „Taip, joje slypi atvaizdo magija. Irgi nežinau, kaip tai reikėtų apibūdinti. Nesvarbu, ar fotografijos padarytos senosiomis technologijomis – šlapio kolodijaus technika, juosta ar polaroid – turi kažką, ko nebematome skaitmeninėje fotografijoje, prie kurios kiekvienas turime prieigą, kasdien pleškiname.“

Jeigu pasirinkai fotografijos kelią, D. Vaičekauskas pastebėjo, ji tampa įdomi kaip medija, priemonė, raiškos galimybė. „Tu gali vis iš naujo atrasti daug įdomių dalykų. Pats grynąja fotografija irgi nedažnai užsiimu, labiau fotografijų dekonstrukcijomis. Kuriu didelį gyvenimo darbą, ciklą: pačią fotografiją dekonstruoju kaip atvaizdą – pjaustau, naikinu, perdarau atitinkamomis technikomis, metodais. Dažnai naudodavau savo fotografijas, dabar ir kitų autorių. Tokiu konceptualiu meniniu būdu gilinuosi į problemas, įdomiomis tampa visai kitos užduotys“, – sakė kūrėjas.

Su fotografija D. Vaičekauskas pasakojo susidūręs dar vaikystėje, būdamas vos aštuonerių iš dėdės gavo dovanų pirmąjį fotoaparatą „Smena“: „Nuo tada prasidėjo mano kelias: lankiau fotobūrelius, tamsiame kambarėlyje turėjau fotolaboratoriją. Bet fotografija nėra tas pagrindinis ir vienintelis užsiėmimas – įdomus menininko, kūrybos kelias. Taip, fotografija užima didelę vietą, bet yra ir kitų raiškos būdų, kuriais kai kada užsiimu. Manau, tai būdinga visiems kūrybos žmonėms.“

Svarbiais tampa visai kiti dalykai

Turbūt nėra tokio menininko, kuris nesiektų turėti savitą braižą, tačiau už šį siekį, ko gero, ne mažesnis noras – nuolatiniai ieškojimai.

„Jeigu esi reportažinės, dokumentinės fotografijos atstovas, turėti savitą braižą ganėtinai sunku, nes įvykiai turi būti užfiksuoti profesionaliai. Kalbant apie meninę fotografiją – tai visai kas kita. Būtent čia fotografai bando atrasti savo raišką, tam tikrą stilistiką, bet tai nėra būtina. Kūrybinga asmenybė daro ir gilinasi į įvairius dalykus. Atskiroms idėjoms, projektams gali būti visiškai skirtinga raiška, tai priklauso nuo konkretaus kūrėjo, menininko. Man pačiam – raiškos, stiliaus klausimas buvo įdomus tuomet, kai studijavau Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Būdamas studentu daug apie tai galvojau, natūralu. Vėliau bėgant laikui, kai pradedi labiau gilintis į kūrybines problemas ir užduotis, stilistikos klausimas nueina nebe į pagrindinį planą, svarbiais tampa visai kiti dalykai“, – pažymėjo pašnekovas.

Ar „auksinis kadras“ egzistuojąs, ar tėra mitas, D. Vaičekauskas neturėjo vienareikšmiško atsakymo: „Tikriausiai, tai nėra mitinis reikalas fotografijoje, vėlgi, galbūt jis kaip toks – tobulas lemiamo momento sustabdymas – atėjęs iš prancūzų fotografo Anri Kartjė-Bresono pozicijų. Šią mintį/ idėją jis uždavė iki šiol esančioms fotografų kartoms – ėjusioms ir einančioms po jo. „Auksinis kadras“ svarbus tiems, kas užsiima reportažine, dokumentine fotografija, tarsi karūnavimas vaizdų stabdymo/ gaudymo eigoje. Studijų laikais fotografavau daug aplink vykusių įvykių. Jau tada žinojau Bresono poziciją, fotografuodamas bandžiau kažką „pagauti“. Tokį vieną, asmeniškai svarbų, gražų ir fantastiškai tobulą kadrą turiu, tik didžiausia problema ta, kad tuo metu neturėjau fotoaparato... ir tas kadras iki šiol yra likęs mano atmintyje – Vilniaus senamiestyje, Užupio prieigose išvystą vaizdą prisimenu iki šiol, nufotografavau jį savo atmintyje. Pasigailėjau, kad neturiu fotoaparato, bet taip įvyko: kadras yra, bet jo niekas nepamatys, tik aš galiu prisiminti.“