Jai pritaria Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė Gražina Drėmaitė ir priduria, kad dvarai buvo kultūros židiniai. „Juk iš ten išėjo mūsų menas, kolekcijos, mokslas, galų gale, mūsų gyvensenos kultūra“, – vardija G. Drėmaitė.
Kultūros paveldo centro Statinių poskyrio vedėjos Indrės Kačinskaitės teigimu, šiandien į Kultūros vertybių registrą yra įtraukta per 600 dvarų sodybų, iš kurių per 130 saugo valstybė, o visoms kitoms taikoma pirminė apsauga.
„Šiuo metu registre užfiksuota, kad 20 proc. (nuo 600 dvarų sodybų) yra valstybės nuosavybė, 38 proc. – privati nuosavybė, visa kita yra mišri nuosavybė (kai dvarų sodybų kompleksuose atskiri objektai priklauso skirtingiems savininkams)“, – vardina I. Kačinskaitė.
Dalijasi keletas šeimininkų
Architekto Ričardo Stulpino nuomone, Lietuvos dvarų gyvavimo laikotarpis galėtų būti datuojamas XV–XX a. Lietuvos dvarai, pasak architekto, ne kartą turėjo galimybę vėl suklestėti, tačiau istorija suklostė kitaip.
„Atrodė, kad XIX a. pab. – XX pr. ir vėliau atėjus pirmajai nepriklausomybei, sąlygos turėjo leisti skleistis tiems objektams, deja, 1923 m. žemės reforma sudavė tokį baisų pirmąjį smūgį, kad dvarai nebegalėjo išsilaikyti iš žemės dirbimo, kaip būdavo visais laikais nuo XV a.
Prieš pat 1940-uosius pamatyta, kad dvarams žemės yra per mažai – žemės valdomi plotai vėl buvo padidinti. Tačiau, deja, nieko nebespėjom: pasikeitė santvarka, buvo atimtos visos ekonominės ir žemėnaudos sąlygos objektams tarpti.
Ir atrodė, kad 1990-aisais atsirado galimybė atgauti normalią vystymosi kryptį, suformuoti stambius ūkinius vienetus, stambią nuosavybę, tačiau atgautoji nepriklausomybė sudavė galutinį smūgį, mat visos reformos, pradėtos 1990-aisiais, buvo nukreiptos į smulkią nuosavybę“, – istorijos vingius vardina R. Stulpinas.
Jis pabrėžia, kad dvaras yra stambus vienetas, o XX a. paskutiniojo dešimtmečio reformos dvarus suskaidė, „viskas buvo išdalinta po gabaliuką“.
Pasak Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojo Algimanto Degučio, šiandien labai sunku iškilus konfliktui rasti kompromisą: kuomet vyko statinių privatizavimo procesas ir buvo formuojamos sklypų ribos, dvarai buvo padalinti keliems savininkams (pavyzdžiui, dvarą valdo vienas savininkas, jo pastatus – kitas ar keletas kitų).
Ir šiandien, pasak A. Degučio, iškilus konfliktui, skirtingi savininkai susipyksta ir „niekas nieko nežino, niekas už nieką neatsako, vienas savininkas nori vienaip tvarkyti, kitas – kitaip“.
„Taigi juos suvesti ir kad jie susitartų vieningai kaip dvaro šeimininkai, labai sudėtinga“, – sako A. Degutis.
Sumažinti draudimus ir skatinti
Architektė Onutė Buklienė pastebi, kad geriausiai paveldo objektus šiandien prižiūri valstybinės įstaigos.
„Geriausiai ta prasme, kad vienaip ar kitaip dvarai yra prižiūrimi: jie šildomi, ne kiaurais stogais, ne išdaužytais langais, jie funkcionuoja“, – teigia O. Buklienė.
Ji skiria tris dvarų savininkų – privatininkų – rūšis.
„Vienas tipas – tai žmonės, kurie pajutę aukso gyslą pigiai nuperka ir ieško, kam brangiau parduoti. Jie visiškai nekreipia dėmesio į pastato būklę.
Antra savininkų grupė yra žmonės, kurie dvarą mato kaip bazę verslui. Jiems paveldosaugos reikalavimai yra visiškai neįdomūs, tik trukdantys jų verslui. Paties dvaro išsaugojimo klausimas jiems yra įdomus tiek, kiek tai padeda jų verslui“, – išskiria architektė.
Ji sako, kad dažnai verslą dvare kuriantys žmonės suardo pastato planinę struktūrą, o tai, pasak architektės, yra didelis nusižengimas. Taip pat rekonstruodami dvarus naujieji savininkai dažnai naudoja sintetines medžiagas , prideda nebūdingų dvarui pagražinimų.
„Ypač parkai yra sudarkomi: jie pritaikomi renginiams, pristatoma nebūdingų klaikių proporcijų kičinių pavėsinių, skulptūrų, tvorelių... Tai neturi nieko bendra su restauravimu“, – pabrėžia ji.
Trečioji grupė dvarų savininkų, anot O. Buklienės, yra „maloni išimtis iš paminėtų liūdnų atvejų“.
„Tai žmonės, kurie dažniausia yra kolekcininkai, intelektualai. Jie supranta paveldo svarbą ir nori restauruoti būtent taip, kaip priklauso“, – teigia ji.
Architektas R. Stulpinas paklaustas, ką būtų galima šiandien padaryti, kad entuziastams ir paveldosaugininkams būtų lengviau atkurti dvarų sodybas, sako, kad pastarieji turėtų, visų pirma, skatinti entuziastus.
„Svarbu, nors ir paradoksalu, kad paveldo apsaugos sistema savo nesusikristalizavusia struktūra, neišbaigtais normatyvais, neišbaigta įstatymų baze, kuo mažiau trukdytų: jeigu žmogus ryžosi tvarkyti objektą, reikia ne bėgti su komisijomis viską drausti, o visų pirma, skatinti ir toleruoti, džiaugtis kiekvienu tokiu žmogumi“, – sako R. Stulpinas.
Jo nuomone, itin svarbu entuziastams padėti įsigyti objektą, taip pat surasti metodologinės medžiagos, kurioje būtų aprašyta, kaip dvarų sodybas (jų interjerą, aplinką) reikia prižiūrėti, galų gale – nors kiek pagelbėti finansiškai.
Dvarą atgaivino ir nuomoja renginiams
Šešuolėlių dvaras – vienas iš atgimusiųjų. Iki 1998 m. dvaro rūmai stovėjo gerokai apleisti. Naujasis savininkas sutvarkė senąjį parką, išvalė tvenkinius, rekonstravo rūmus ir visą dvaro ansamblį.
Pats dvaro savininkas pasakoja dvarą įsigijęs, visų pirma, dėl jo aplinkos.
„Ir pamačiau potencialą: kad čia yra ne vien gražūs rūmai, bet kad visa teritorija įdomi ir graži“, – sako Raimondas Petrauskas.
Jis pabrėžia, kad jam itin svarbu buvo restauruojant dvarą naudoti natūralias medžiagas.
„Norėjau padaryti, kad būtų kiek galima autentiškiau. Kai ką reikėjo pakeisti, nes buvo visiškai suniokota, bet mes viską tiksliai nukopijavom. Pavyzdžiui, pirmojo aukšto grindys yra iš ąžuolo ir uosio. Jos yra naujos, tačiau lygiai iš tokio pat medžio kaip buvo anksčiau“, – rodo į grindis pašnekovas.
R. Petrauskas sako norėjęs išlaikyti dvaro stilių, „tų laikų jausmą“.
Šešuolėlių dvaro savininkas sako, kad išlaikyti dvarą kainuoja nemažai. „Sugalvojau, kad įvairioms progoms galima būtų dvarą išnuomoti. Mes ne daugiau nei 30 kartų per metus išnuomojam“, – skaičiuoja R. Petrauskas.
„Dvaras yra save išlaikantis objektas. Jis turi turėti savo ekonominį pagrindą. Ekonominis pagrindas seniau buvo žemės naudojimas, dabar, deja, nebeįmanoma to padaryti. Bet koks ekonomikos modelis, mano manymu, yra dvarui priimtinas: kiekvienas pastatas turi gyventi“, – svarsto architektas R. Stulpinas.
Būtina sąlyga: atvirumas visuomenei
Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė G. Drėmaitė sako, kad sutvarkyti dvarai ir jų teritorijos turi būti atviri visuomenei. Toks yra Užutrakio ansamblis.
„Parko direktorius G. Abaravičius jau kelintus metus įgyvendina atskiras programas: pavyzdžiui, sutvarko terasą, išvalo tvenkinį, atstato skulptūras. Ir taip metai po metų, lašiukas po lašiuko Užutrakis atsigauna“, – pastebi G. Drėmaitė.
Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius pabrėžia, kad viso ansamblio išlaikymas atsieina labai brangiai, todėl jis tvarkomas iš viešųjų pinigų. „Šis objektas yra toks brangus, kad jo negalėtų prikelti jokie privatininkai nacionaliniai turtuoliai. Jį gali prikelti ir naudoti tik visuomenė, tik viešieji pinigai. Ir dėl to jis gali būti naudojamas tik viešiesiems interesams“, – svarsto G. Abaravičius.
Jis pastebi, kad dauguma lietuvių gyvena didmiesčiuose, todėl „virstame urbanistine nacija“, o žmogus, pasak jo, „be gamtos negali“. „Ir dėl to, tokie objektai, kuriuose puoselėjama gamta, kraštovaizdis, kultūra, turėtų būti salelės, į kurias turėtų galimybę atvažiuoti bet kas“, – kalba pašnekovas.
Parengta pagal laidų ciklą „Lietuvos dvarai“.
