Lukas Geniušas jau nuo paauglystės verčia muzikos kritikus stengtis apsieiti be taip puikiai derančio jauniesiems žodžio „perspektyvus“. Susidurdami su brandžia technika, neeiliniu intelektualumu ir skoniu bei reta interpretacijų laisve, muzikologai pasmerkti kaskart suabejoti, ar etiška projektuoti į ateitį jau įvykusį, realizuotą talentą. Vieną po kito jis įveikė Sergėjaus Rachmaninovo trečiąjį koncertą, Paulio Hindemito „Ludus tonalis“, Piotro Čaikovskio pirmąjį koncertą ir kitus pianizmo Parnasą sudarančius opusus, tarytum paneigdamas pagarbią muzikanto baimę prisiliesti prie ekstravirtuozinių genialių kūrinių.
Panašu, kad Lukas renkasi tokias užduotis, nematuodamas muzikos sudėtingų pasažų ir dvigubų oktavų matais. Jam skambinant muzikos sunkumo kriterijai pakinta iš „sudėtinga atlikti“ bei „sudėtinga interpretuoti“ į „nepakeliamai genialu“.
Dabar liepos 10 d. jis skambins „Hammerklavier“, Liudvigo van Bethoveno 29-ąją sonatą. Dvi savo sonatas, 28 ir 29 Bethovenas papuošė antraštėm „Große Sonate für das Hammerklavier”, t. y. „Didelė sonata fortepijonui“. Vienai iš jų, op. 106, vokiška autorinė antraštė „prilipo“, sutrumpinta iki „Hammerklavier“ - plaktukinis klavyras, fortepijonas. Ir, nors pavadinimas gali atrodyti abstraktus ir apeliuojantis tiesiog į instrumentą, kuriam sukurta sonata, jis tapo kone simbolinis: „Hammerklavier“ yra fortepijono maksimumas, išsunkiantis viską, kas įmanoma, tiek iš pianisto, tiek ir iš instrumento.
Milžiniška (apie 47 min.) sonata, besikandžiojanti grubiu humoru, stuksena fortepijono plaktukais ne klasicistinę, ir netgi ne romantinę muzikinę koncepciją. Šioje sonatoje Bethovenas prabyla lyg tiesioginis Bacho įpėdinis, aistringai išsikalbantis polifonijos ir modalinės harmonijos kalba. Joje Bethovenas yra kitoks, todėl netgi didžiausiems šio kompozitoriaus ekspertams ji išlieka galvosūkis-pirštosūkis.
Dar 2006 m. žiemą kritikė Daiva Tamošaitytė teigė, kad Luko Geniušo koncertas „tam tikru atžvilgiu yra reikšmingas mūsų pianizmo istorijos įvykis“ („Literatūra ir menas“, Nr.3122), ir šį kartą, laukdami devyniolikmečio pianisto „Hammerklavier“ interpretacijos, laikome atvertus paruoštus metraščius...
Liepos 12 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje „Kristupo klavyrai“ pristato „Didįjį pianistų maratoną“ – koncertą, kuris truks ilgas valandas, bus visiškai nemokamas ir galėtų turėti paantraštę „kaip aš jų galėjau nežinoti?“.
Jurgis Aleknavičius, Rima Chačaturian, Viktoras Paukštelis, Ekvilija Slvinskaitė, Šarūnas Meškys, Darius Mažintas, Milda Umbrusevičiūtė, Veronika Kopjova, Paulius Rudokas, Monika Daržinkevičiūtė, Eglė Šarmavičiūtė, Austėja Valušytė, Alvida Zdanevičiūtė, Marta Finkelšteinaitė, Neringa Valuntonytė yra žvaigždės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei M. K. Čiurlionio menų mokyklos pasauliuose.
Jie laimi konkursuose, mokykliniuose rečitaliuose jiems šaukiama „bravo“, jie dalyvauja jaunimo festivaliuose, ir kiekvieną kartą ta nedidelė auditorija, kuriai tenka sėkmė juos girdėti, turi pagrindo nusistebėti, kad nuostabūs talentai per mažai rodomi klausytojams. Liepos 12 d. smalsi ir norinti žinoti gaiviausias Lietuvos pianizmo tendencijas publika kviečiama nemokamai pasimėgauti ilgu mini-rečitalių maratonu. Šiuolaikinius pianistus tebevilioja fortepijoninė romantika: Frederikas Šopenas, Ferencas Listas, Sergejus Rachmaninovas... Jaunoji karta pasiryžusi įrodyti, kad ir ši dirva – neaprėpiama ir atvira interpretuotojų kūrybai.
Liepos 15 d. „Kristupo klavyruose“ – studijuojanti Londono karališkoje akademijoje Martyna Jatkauskaitė. Ši pianistė privertė apie save kalbėti muzikos visuomenę būdama penkiolikos, kai triumfavo tarptautiniame Stasio Vainiūno konkurse. Martyna yra ne tik gabi, įdomi, virtuoziška bei charizmatiška. Ji sugeba būti kitokia, nekonfliktuodama su tradicijomis. Atrastas alternatyvinėje redakcijoje pasažas, preciziškai tikslus pedalas, kompozitoriaus epochai būdingas štrichas... Subtilios detalės, išieškotos siekiant autentiškumo, yra individualaus Martynos stiliaus ašis.
Ji pradeda programą Mucijaus Klemenčio Sonata iš 33 opuso – viena iš tų, kurias kandžiai kritikavo Mocartas. Mocartas apskritai nemėgo virtuozo Klemenčio, ir teigdavo, jog šis yra šarlatanas, kuris rašo gaidose presto (labai greitai), o skambina – allegro (greitai). Vienos klasiko nemeilė nėra kliūtis dabarties pianistams žavėtis Klemenčio sonatomis, kurios padarė didelę įtaką Liudvigui van Bethovenui ir kurių verte nebedrįstama abejoti po įstabių Vladimiro Horovico interpretacijų. Dera pažymėti, kad netgi po Horovico įrašų Klemenčio sonatos netapo madingojo pianistų repertuaro dalimi, ir koncertinėje programoje toks kūrinys tebėra graži išimtis.
Taip pat nedažnas kūrybinis žingsnis – Ferenco Listo etiudo „Il lamento“ atlikimas. Tai yra pačiam Listui ne itin būdingo tipo kūrinys – lėta poema fortepijonui, pakilaus šventumo prisodrintas noktiurnas. Listas buvo labai religingas, bet tuo pačiu demoniškas kompozitorius, tad pianistės pasirinkimas išsklaidyti pakylėjimą „Mefisto valsu“ – konceptualus kompozitoriaus prigimtį atliepiantis sprendimas.
Likusi programos dalis pasižymi taip pat dideliu kontrastu: Klodo Debiusi „Atspindžius vandenyje“ nematoma koja ištaškys Sergejaus Prokofjevo septintoji sonata.
Septintoji, arba „Stalingrado“ yra viena iš taip vadinamų „Karo sonatų“. Rūstus laikmetis buvo metas sukurti rūsčią muziką. Martynos Jatkauskaitės plieniniuose pirštuose ji turėtų prižadinti miegančius ant nugaros skruzdėliukus...
Liepos 17 d. paskutinį „Kristupo klavyrų“ puslapį atvers Sonata Alšauskaitė – pianistė su nuostabiais plastiškais pirštais, puikia vaizduote ir dideliu talentu. 28-oji Liudvigo van Bethoveno sonata, kurią ji atliks savo rečitalyje yra Luko Geniušo pasirinktos „Hammerklavier“ sonatos „pora“ – būtent jos antraštėje Bethovenas pirmą kartą pavartojo vokišką fortepijono terminą. Tai yra pirmoji iš vėlyvųjų jo sonatų – intravertiška, asmeniška, ir, nors nepasižymi ribiniu pianisto ir fortepijono išnaudojimu kaip „Hammerklavier“, bet vis tik be galo reikli pianisto technikai, o dar labiau – sugebėjimui suprasti žmogaus sielą. Sonata dedikuota Dorotėjai Ertman, Bethoveno mokinei.
Spėjama, jog Dorotėja tapo dedikacijos adresatė būdama jo mūza ir slapta pasija. Nėra žinoma, ar iš tiesų kompozitoriaus jausmai Dorotėjai pranoko mokytojo susižavėjimą gabia mokine, užtai akivaizdu, kad baronaitė buvo viena iš nedaugelio pianisčių, kuri interpretuodama savo mokytojo sonatas įtikindavo jomis patį autorių.
Sunku pasakyti, kuris opusas yra Sonatos Alšauskaitės programos „branduolys“: greta Bethoveno 28-osios, skambės Franco Šuberto „Klajūno fantazija“, kuri iš esmės yra keturių dalių sonata dainos „Klajūnas“ tema. Dainos motyvai perdirbami žėrinčiai įvairiai ir išradingai, išlaikant logišką ir veržlią emocinę liniją. Temos transformacijas galima traktuoti kaip įdomų žaidimą, ar kaip įtemptą herojišką istoriją – kokia bebūtų Sonatos Alšauskaitės versija, pagrįsta tikėtis gaivaus ir stilingo sprendimo.
Rečitalį vainikuos Johano Sebastiano Bacho-Feručio Buzonio „Čakona“, Baroko ir vėlyvojo Romantizmo stilistinis plakinys, ištirpdantis epochų ribas ir įrodantis genijaus amžinumą.
Nereikia būti pranašu, norint įskaityti šių metų „Kristupo klavyrų“ prasmes: tai lietuvių pianizmo ateities projekcija dabartyje, ir Kristupo vasaros festivalio klausytojai kviečiami išgirsti „rytojaus“ pianistus.
