aA
Apie tai, jog vyksiu į Zalcburgą žiūrėti Asmik Salomės žinojau dar prieš gerus 4 mėnesius. Nuo pat pradžių, kai ji tik ėmė ruoštis šiai rolei, jautėsi, jog tai bus etapinis vaidmuo, - ji tą darė kruopščiai, metodiškai, ko gero daugiau, nei metus, intensyviai keliaudama po Europą pas geriausius Štrauso muzikos, vokalo ir vokiečių kalbos specialistus. Jos darbas prie šio vaidmens iš tiesų priminė atleto pasiruošimą Olimpinėms žaidynėms: uždavinys buvo ne tik pasiekti puikų rezultatą, bet ir įveikti asmeninius bei pasaulio rekordus per tą labai trumpą periodą, kuomet reikia atiduoti viską, ką turi geriausio.
Asmik Grigorian ir Dalia Ibelhauptaitė
© Asmeninio albumo nuotr.

Prieš kelis metus Asmik sau išsikėlė ir kitą didžiulį uždavinį: grąžinti į konceptualų, aktorinį operos teatrą balsą, - atkurti balansą, muzikos prasmę. Nuo pat vaikystės ji užaugo girdėdama tikrus korifėjus, tarp kurių buvo ir jos tėtis Gehamas Grigorianas bei mama Irena Milkevičiūtė. Tai buvo tam tikra vokalo, garso kultūra, gili, sakyčiau net elitinė balso išraiška, kuria būdavo išgaunamos tokios emocijos ir spalvų spektras, kurio poveikis publikai būdavo neįtikėtinas. Būtent tą savo galvoje Asmik girdi iki šiol ir nori, jog tai grįžtų į sceną, ir su tuo mintyse ji ruošėsi šuoliui į pasaulio operos Olimpą. O man beliko laukti to momento, kuomet ji įveiks nepaprastai aukštai iškeltą kartelę sau, ką dar stiprino ir atsakomybė prieš aplinkybes, - atlikti pagrindinį vaidmenį viename iš trijų didžiausių pasaulio operos festivalių... Žinodama visas šias aplinkybes šį kartą nusprendžiau pasidalinti savo asmeniniu ir subjektyviu pasakojimu apie man brangią draugę ir jos sėkmę.

Į Zalcburgą atskridau anksti ryte, o su Asmik trumpam susitikti sutarėme valandą prieš spektaklį. Tad turėjau pusę dienos pasivaikščioti. Nemoku nusakyti jausmo, kuomet eini per miestą lyg iš vaikystės pasakų paveiksliuko: tokį išpustytą, gražų, klasikinį, - tokį, apie kurį galvojame minėdami Mocartą. Staiga senamiesčio gatvėse pamatai didžiulius užrašus pristatančius būtent „Salomę“ ir didžiausias Asmik nuotraukas... Šilta, gera, nuostabu... Jauti, jog žmogus, kurį pažįstame nuo mažų dienų, kuris gimė ir užaugo, pasiekė pirmųjų aukštumų čia, Lietuvoje, yra mylimas ir vertinamas pasaulyje. O štai ir muzikos knygynas, kurio stikle reklama su Asmik nuotrauka, kviečianti užeiti ir įsigyti kitą jos įsimintiną darbą – praėjusių metų debiutą Zalcburgo „Voiceke“. Pasididžiavimas...

Žinutės, pradėjusios plaukti iš Zalcburgo dar kelios dienos prieš premjerą buvo iš tiesų fenomenalios, nes visi sakė, jog tokios Salomės Europos scena laukė dešimtmečius ir tai, ką Asmik parodys bus itin ypatinga. Pati Asmik visuomet ieškojo unikalių, netradicinių aktorinių spalvų, psichologinių detalių, kurios būtų artimos jai ir tuo pat metu atvertų kitų žmonių galbūt nepastebėtus vaidmens klodus. Ji visuomet buvo puiki aktorė ir su metais bei patirtimi atėjo galimybės suvaidinti daugiau, nei vieną sluoksnį, istoriją, atrasti užslėptas potekstes. Svarbiausia, jog visi jos vaidmenys buvo fiziniai, turėję ypatingą kūnišką išraišką.

Turiu pastebėti, kad svarbia detale tapo ir tai, jog Zalcburge ji dirbo su labai įdomiu, Lietuvos žiūrovams iš Sirenų festivalio ir kontraversiškų reakcijų žinomu italų režisieriumi Romeo Castellucci. Jis – vienas vizualiausių, įdomiausių šiandienos teatrinio pasaulio mąstytojų, magų, kuriantis metaforinį ir ypatingą savo pasaulį. Tai, jog pirmoji Asmik Salomė buvo režisuojama jo, jau buvo nepaprastai didelė bomba. Buvo įdomu, kokias Salomėjas sukurs abu šie menininkai, ir kokia ta vienintelė Salomėja pasirodys spektaklyje.

Istoriškai Salomėja yra biblinis personažas – Herodijos ir Herodo dukra, vilioklė, fatališka moteris, seksualinę energiją naudojanti pasiekti savo tikslams. Iš savo patėvio ji išsireikalauja Jono Krikštytojo galvos, kuris viešai kaltino Herodiją neteisėta santuoka ir ją žemino. Tad iš esmės Salomėja, paprašyta motinos, per savo patėvio rankas tampa Jono Krikštytojo žudike. Bet kaip tai interpretuoja Asmik ir Castellucci?

Sutikau Asmik, kai ji bėgo į grimą, susikaupusi, tyli, lyg energijos spyruoklė – suspausta ir pasirengusi didžiuliam šuoliui. Tai buvo jaudinanti akimirka, - tuomet jau žinojome, jog didysis šuolis įvyko – Europos spauda ją pripažino aukščiausios A klasės sopranu šios dienos operos pasaulyje. Net negaliu nupasakoti jausmų, užplūdusių po premjeros ėmus plaukti recenzijoms, kuriose visi Europos ir pasaulio leidiniai lenkėsi šiai solistei... Pati dar nemačiusi spektaklio, iš atsiliepimų ir pasakojimų, supratau, kad šis Asmik vaidmuo ir spektaklis bus tokiame meninio atlikimo lygmenyje, kokio aš iki šiol nei mačiau, nei girdėjau.

„Financial Times“ rašė, jog Asmik Salomėja nubraukė visas prieš ją buvusias, „New York Times“ aukščiausiais epitetais vertino jos balsą ir aktorystę, kiti recenzentai net kalbėjo apie tai, kad be Asmik „Salomėja“ nebūtų tokia, kokia yra dabar, jog būtent solistė padaro ją unikalia. Labai nekantravau išvysti tą unikalią interpretaciją. Vienas spektaklis, vienas vakaras ir Asmik karjeroje įvyko kardinalus lūžis. Tai – retai nutinkantis didžiulis ir fantastiškas pasiekimas, bet ir didžiulė atsakomybė, spaudimas kas kartą išgauti idealų rezultatą ir, žinoma, ta psichologinė atsakomybė yra sunki, kelianti didelį jaudulį.

Jaudinausi ir aš, eidama link teatro, matydama viena po kitos privažiuojančias prašmatnias juodas mašinas, tamsintais langais, iš kurių lipdavo išsipustę ponai ir ponios, žėrintys brangakmeniais, papuošalais, plunksnomis... Tiesą sakant, net Londone, didžiausiose Covent Gardeno premjerose žmonės nebūna taip išsipustę, kaip čia, Zalcburgo festivalyje, eilinio spektaklio metu (atvykau stebėti trečio spektaklio). Beje, jūs neįsivaizduojate, kiek žmonių stovėjo prie durų su kortelėmis, ant kurių buvo užrašyta „Pirkčiau bilietą“. Bilietai į šiuos spektaklius buvo išparduoti labai seniai, tačiau po įspūdingų recenzijų atsirado tokių, kurie bandė laimę laukdami prie įėjimo – galbūt kažkas parduos atliekamą bilietą... O bilietai, beje, kainavo po 430 eurų ir, kaip jau sakiau, buvo iššluoti iš anksto.

Spektaklis vyko antrojoje festivalio salėje, prie uolos – didelės akmeninės sienos. Įėjus didžiulį įspūdį paliko būtent scenografija, atkartojusi ir pratęsusi tuos akmenis. Prisėdusi, laukdama spektaklio, varčiau programėlę su režisieriaus, solistų biografijomis. Dar kartą skaičiau Asmik biografiją, nors ją žinau mintinai ir buvau iki ašarų sujaudinta, jog tokio didžiulio festivalio buklete atsirado visas paragrafas apie Vilnius City Operą. Buvo paminėta ir tai, jog Asmik yra VCO steigėja, išvardinti darbai su mūsų kolektyvu, pažymėti nuopelnai ir apdovanojimai. Man pačiai tai buvo jaudinantis gestas. Tuo pačiu, kiekvienas VCO paminėjimas tarptautiniuose renginiuose yra svarbus ne tik mums, bet ir garsinamam Vilniaus miesto ir pačios Lietuvos vardui. Skaitydama dar kartą įsitikinau, jog Asmik yra žmogus, sugebantis vertinti ir didžiausius teatrus, ir tai, kas svarbu jos širdžiai bei sielai.

Pakėliau akis apžiūrėti salės. Rinkosi publika ir šalia manęs, vos per porą kėdžių prisėdo viena ryškiausių pasaulio solisčių – Cecilia Bartoli. Salėje buvo ir daugybė Europos operos teatrų meno vadovų, visi vienas su kitu kalbėjosi būtent apie tai, ką parodys Asmik.

Nuo pat pirmųjų sekundžių buvo aišku, jog ši Salomėja bus visiškai kitokia, nei kada anksčiau. Scenoje pasirodė mergaitė balta suknele, tyra, labai vaikiškos fizikos, bet iš jos akių, veido, rankų buvo taip pat akivaizdu, jog ji savyje neša didžiulę paslaptį. Pagrindinė menininkų interpretacijos ašimi tapo tai, jog Herodas ją prievartavo nuo vaikystės, o jos motina sąmoningai, ar ne, tai ignoravo. Tokia perversiška, baisi santykių spalva persmelkia Asmik pasirodymą nuo pat pradžių: kai tik Salomė pasisuka nugara į žiūrovus, sniego baltumo suknelėje išryškėja kraujo dėmė mums nurodanti visą tragišką merginos istoriją.

Tai ir buvo didysis Asmik interpretacijos unikalumas: Salomė, kaip vaikas, niekuomet netapusi ta fatališka moterimi. Iš mūsų pokalbių gerai žinau, kad tai buvo pačios Asmik interpretacija, noras kurti būtent tokį vaidmenį. Čia jai labai pasisekė, jog jos vizija tiko režisieriui ir jie toliau kartu ją vystė. Kaip sakė Asmik, Castellucci yra labai vizualus ir metaforiškas, tad jis kūrė sceninį vyksmą, o ji ėmėsi psichologinės vaidmens pusės. Taip jiedu papildė vienas kitą.

Jonas Krikštytojas Castellucci spektaklyje yra lyg žvėris, gyvūnas arklio siela, atėjęs iš tamsos gelmių. Asmik Salomei buvo labai įdomu, kas gi jis toks, nuolat kritikuojantis jos motiną, nematomas, uždarytas su grasinimu nesiartinti prie jo duobės ir neužmegzti jokio kontakto. Jis net neturi žmogaus veido, visas tamsus, o jo kūnas padengtas kailiu, ir tik dvi akys žiba tamsoje. Salomė, būdama savarankiška, anksčiau laiko subrendusi mergina, pasipriešina draudimams ir kaip vaikas užsispiria pamatyti kas tas Jonas Krikštytojas. Bėgdama nuo Herodo prievartavimų, kurių nestabdo net ir jos motinos buvimas šalia, mergaitė bet kokia kaina siekia jį pamatyti. Tai tampa jos kerštu gašliam patėviui.

Pirmasis jų susitikimas taip pat tampa ypatinga šio spektaklio interpretacijos dalimi. Čia būtent Salomė siekia pamatyti Jono Krikštytojo akis, siekia jį pabučiuoti, atrasti jo paslaptį. Iš esmės jis jai tampa Herodo atsvara, tačiau jos neprisileidžia. Tuomet ji, įskaudinta ir įsižeidusi nusprendžia, kad reikia jį nužudyti ir pareikalauti jo galvos. Ir šiame sprendime visiškai nedalyvauja jos motina – Salomė tampa stipresnė ir už ją.

Beje, Septynių vualių šokis operoje įvyksta žymiai anksčiau – Salomė jį šoka savo arijos metu, viliodama Joną Krikštytoją, o ne Herodui. Tai iš tiesų sudėtinga arija ir Asmik ją atlieka gulėdama ant nugaros, iškėlusi kojas į viršų, virtuoziška choreografija, tačiau ne kaip vilioklė moteris, o kaip sužalotas vaikas, kuris savo jauname amžiuje jau supranta, kas yra seksualumas, trauma, nors dar nėra subrendusi tapti moterimi. Toks šokiruojantis įvaizdis išlieka tikrai ilgam. Na, o ten, kur turėtų vykti Septynių vualių šokis, kuomet Salomė išsireikalauja savo ir prižada už tai Herodui viską, ko jis norintis, ji išsirengusi, surišta į kamuoliuką klupi ant akmeninių girnų nejudėdama. Lyg paaukota dievams, kol iš lubų ant jos leidžiasi akmeninis luitas, finale ją suspaudžiantis, kaip toji Herodo prievarta, tas mirtinas svoris, akmuo, kankinantis ją nuo vaikystės... Nepaprasto stiprumo įvaizdžiai...

Ir Jono Krikštytojo galva čia neatnešama ant padėklo. Į sceną atkeliauja nurengtas ir iki baltumo nuplautas kūnas be galvos ir atskirai – simbolinė arklio galva. Tuo pačiu metu įnešami dešimtys kitų žmonių kūnų plastikiniuose maišuose, nužudyti Herodo dėl įvairiausių priežasčių – simbolis, tų kurie visame pasaulyje miršta neteisingai. Jie scenoje atsirasdavo nuolat, viso spektaklio metu: maišai net buvo permatomi ir kai kurie žmonės juose dar spurdėdavo, - visa tai rodė tiek Herodo, tiek Herodijos žiaurumą, o Salomės mirtis tapo išsigelbėjimu nuo šio žiauraus pasaulio.

Jos mirties scena vyko panašioje duobėje, kurioje buvo Jonas Krikštytojas, matant, kaip šalimais didžiulis akmuo užspaudžia jos motiną ir patėvį. Bandžiusi nuplauti mirusiojo kraują nuo savęs, savo rankų, piene, Salomė miršta gavusi Jono galvą. Jos taip ir nepabučiavusi, bet padovanojusi motinai, pagaliau baigusi kančias šioje žemėje.

Dar niekada negirdėjau Asmik taip dainuojančios. Su didžiausiomis spalvų amplitudėmis, dramatiniais perėjimais – nuo visą salę ir orkestrą skrodžiančio, drebinančio lempas, virpinančio sienas ir orą savo didybe bei jėga iki visiško pianissimo, tylaus, trapaus, net išsigandusio vaiko balso. Asmik pateikia tokią vokalinę ir aktorinę amplitudę, jog po šio spektaklio manęs visiškai nestebina patys aukščiausi jai skirti kritikų įvertinimai.

Širdyje supratau ir kitą, didžiulę vidinę Asmik pergalę, nes šiuo atlikimu ji pasiekė savo išsikeltą uždavinį – atrado tą balansą tarp aktorystės ir vokalo, muzikos. Aktorystė pilnai įtikino personažo interpretacija, o muzikinis atlikimas stebuklingai užpildė visą fizinį personažo piešinį. Jau vėliau, eidama susitikti su Asmik po spektaklio, galvojau tik viena: scenoje dainavo ne tik ji, bet ir jos tėtis Gehamas, ir mama Irena. Ta energija, praeitis ir istorija iš tiesų buvo sudėtinė Asmik laiptų į šį didįjį triumfą dalis. Nesu vokalo ekspertė, bet širdimi jaučiau, jog ji priartėjo prie tos kokybės, kurios siekė.

Dažnai mes iki galo neįvertiname tokių pasisekimų be konteksto, nežinome, ką jie reiškia: tai buvo epinis spektaklis ir Asmik peržengė bet kokias savo galimybių ribas bei išėjo į absoliučiai kitą profesinį lygmenį. Ji pasiekė tai, ko link eiti mes pradėjome prieš dvylika metų susitikę statyti „Bohemos“. Iki šiandien aš ir maestro Gintaras Rinkevičius visuomet stengiamės, kad muzika ir drama mūsų spektakliuose eitų kartu, ieškome to balanso. Zalcburge Asmik įgyvendino mūsų idealą tūkstančiu procentų. Tiesą sakant, viso spektaklio metu, nuo pirmo Asmik išėjimo į sceną aš negalėjau sulaikyti džiaugsmo ašarų, nes mano galvoje atgijo visi prisiminimai nuo pirmosios „Bohemos“. Visi pakilimai ir sunkios dienos, kai jau atrodė, jog nieko nebesinori, kai ji pati sakydavo: „Nežinau, ar galiu, ar pakelsiu toliau...“ Ji – labai artimas mano žmogus, lyg šeima, buvome kartu ir man, ir jai labai sudėtingose situacijose, kartais tik dviese, toli nuo savų, kai matai žmogų, kuris sunkiai ėjo, klupo, patyrė daug skausmo... Bet tą vakarą aš mačiau kaip ji, laisva nuo tradicinių Salomės interpretacijų, pakilo į fantastiškas aukštumas.

Po ilgų ovacijų eidama iš salės mačiau sujaudintą C. Bartolli veidą ir vėliau vėl ją išvydau eilėje prie tarnybinių durų, kur ji kartu su visais 15 minučių laukė išeinančios Asmik. Tuo metu aš buvau su Asmik vyru Vasilijumi Barchatovu ir Zalcburgo festivalio intendantas C. Bartolli pristatė Vasilijų, o jis - mane. Žodžiai, kurios ji sakė mums apie Asmik buvo tiesiog pritrenkiantys. Ji kalbėjo apie jos balso švarumą, aukščiausios kokybės virtuoziškumą, techniką, bet taip pat ir visišką aktorinį atsidavimą, susitapatinimą... Tokius profesinius pagyrimus išgirsti iš tokio profesionalo - yra neįkainojama. Išėjus Asmik ji ją taip šiltai apkabino ir sveikino, o vėliau stebėjau, kaip ją sveikina visi kiti žmonės... Negalėjau sulaikyti ašarų, nes man gyvenime nėra nieko prasmingiau, kaip matyti žmogų, su kuriuo kartu pradėjai kurti, kai jis dar buvo jaunas, lyg tavo vaikas, išaugusį į nuostabią fantastiško grožio paukštę, kuria visi žavisi ir vertina.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Belaukiant eksperimentinio kino festivalio „Suspaustas laikas“ – nemokamas seansas MO muziejuje

Liepos 3 d. MO muziejuje vyks įvadinis eksperimentinio kino festivalio „Suspaustas laikas“...

„Neužmušamos katės“ vaidmuo: knyga apie Gražinos Ručytės-Landsbergienės keturių dešimčių patirtis

Tremtinė – Baikalo ežero žvejė, pianistė, žinomiausio pasaulyje šiuolaikinio Lietuvos...

Į Lietuvą atvyksta literatūros žvaigždė Lutzas Seileris

Į Lietuvą atvyksta vienas žymiausių šiuolaikinių vokiečių rašytojų Lutzas Seileris. Neseniai...

Rytis Valantinas. Menas tuo ir įdomus, kad neapibrėžiamas

„Šiaip kūryba yra saldus dalykas, jeigu... ji įvyksta“, – menotyrininkei Ramutei...

Asmik Grigorian ir operos „Saulė ir jūra“ kūrėjos turėtų sulaukti 20 tūkst. eurų premijų

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas patvirtino tvarką, pagal kurią svarbius tarptautinius...

Top naujienos

STT įkliuvęs teisėjas – išskirtinis: prisidirbęs dar buvo pamalonintas valstybine pensija (157)

Verslininkams talkinęs ir už tai asmeninės naudos gavęs dabar jau buvęs teisėjas triumfuoja:...

Paskutinės dienos apsispręsti dėl pensijos: pataria, ką pasirinkti norint sotesnės senatvės (81)

Nors senatvėje pensiją užtikrins „Sodra“ , ne vienas finansų ekspertas pabrėžia, kad...

Po lėktuvo „An-148“ katastrofos prie Maskvos – skandalingi tyrimo rezultatai (23)

Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros tyrimo, atlikto po lėktuvo „ An-148 “ katastrofos...

Prie derybų stalo – techninė kliūtis: įvertino, kas bus po „tvarkiečių“ skilimo

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vicepirmininkas Tomas Tomilinas teigia, kad Seimo...

Po alinančio 33 laipsnių karščio – staigios permainos: siaus galingos liūtys ir kruša (28)

Trečiadienį orus lems į rytus tolstantis anticiklonas. Debesuotumas didės, tačiau lietaus...

Rūkytos žuvies mėgėjai šią vasarą Palangoje turi kuo džiaugtis: kas nutiko Palangos verslininkams? (19)

Lietuviams poilsis prie jūros neatsiejamas nuo vieno produkto - rūkytos žuvies. Tiesa,...

Nori dvigubai pigesnių braškių – nuvažiuok ir prisiskink (25)

Jau antra savaitė ukmergiškio Vlado Guzelio laukuose zuja braškių skynėjai. Ūkininkas sako...

Kijeve lietuviai jautėsi it oligarchai: nakvynė viešbutyje ant vandens ir prabangios vakarienės už juokingą kainą (320)

Ukrainos sostinė Kijevas dabar viena populiariausių krypčių tarp lietuvių. Čia kelioms dienoms...

Verta išbandyti: trijų mėnesių lieknėjimo planas, kurio rezultatas – užtikrintas (12)

Nhs.uk pateikia išsamų lieknėjimo planą, sudarytą remiantis dietologų ir kitų specialistų...

Skelbiama, kad „Mavericks“ Porzingiui siūlys 158 milijonus dolerių

Dalaso „Mavericks“ klubas Kristapui Porzingiui žada siūlyti maksimalų penkerių metų trukmės...