Praėjo kelios dienos po apdovanojimo paskelbimo. Kaip jaučiatės: ar emocijos jau nurimo, ar vis dar išlieka pakylėtas jausmas?

Aišku, tų emocijų daug, bet nėra daug kada apie tai galvoti: esu stipriame darbiniame procese, dirbu su labai sudėtingu kūriniu, Ericho Wolfgango Korngoldo opera „Miręs miestas“, tad tiesiog esu labai susikoncentravusi į darbą.

Vasarį buvo paskelbta, kad esate tarp nominančių gauti šį apdovanojimą. Ar tada tikėjote, kad būsite paskelbta nugalėtoja, ar tai atrodė per gerai, kad būtų tiesa?

Tiesą sakant, čia dažnai vyksta kaip kortų žaidimas: gali būti nominuotas, gali būti nenominuotas, visaip gali atsitikti. Pavyzdžiui, Zalcburgo festivalis šiemet iš viso nebuvo nominuotas, išskyrus mane, tad kažkuria prasme man buvo staigmena. Kita vertus, aš suprantu, kad Salomėja susilaukia labai didelio dėmesio. Nors tai yra apdovanojimas už visų metų darbus, bet kokiu atveju ryškiausias iš jų buvo Salomėja. Praėjusiais metais solistė, kuri gavo geriausios solistės apdovanojimą, irgi faktiškai gavo jį už Salomėją. Todėl aš galvojau, kad galbūt ir negausiu to apdovanojimo vien dėl to, kad tai yra ta pati rolė: tikrai nenoriu sumenkinti kito žmogaus laimėjimo, bet visaip gali būti. Tad man sunku pasakyti, kad tikėjausi, labiau turbūt nesitikėjau.

Kuo Salomėjos vaidmuo toks ypatingas?

Salomėja yra tas vaidmuo, kurį jei padarai gerai, jo nepastebėti yra sudėtinga. Faktiškai visas spektaklis apie ją, tai iš tikrųjų labai ryški rolė, galbūt dėl to. Nors iš tiesų čia toks didelis atsitiktinumas, kad abi gavome: mes su Malin (Malin Byström – red. pastaba) puikios kolegės, abi juokiamės, kad labai gera rolė mums atnešė laimėjimus.

Kas toliau? Gavote aukščiausią įmanomą operos įvertinimą, o apie kokius apdovanojimus, projektus ar vaidmenis dabar svajojate?

Apdovanojimai, be abejo, yra labai smagu ir gerai, bet tai truputėlį kita sfera nei, pavyzdžiui, sportas, kur tu viską darai, kad išeitum į olimpiadą ir laimėtum medalį. Mes dirbame truputėlį kitaip: mūsų laimėjimai yra kiekviena premjera, kiekvienas spektaklis, kai padarai savo darbą. O apdovanojimas yra labiau, sakyčiau, kaip dovana už visus padarytus darbus.

Ar tokie apdovanojimai keičia kažką atlikėjo karjeroje? Jums, manau, ir iki šiol netrūko pasiūlymų koncertuoti, bet dabar jų gal bus dar daugiau?

Šiuo požiūriu, manau, yra svarbesnis apdovanojimas jauniems solistams, nes jis reiškia, kad tu gali būti labiau pastebėtas. Mano atveju, tai labiau yra toks kaip įvertinimo momentas, kuris man labai brangus ir svarbus, bet karjeros prasme jis nelabai ką gali pakeisti. Jei aš dabar pradėsiu blogai dainuoti, manęs neišgelbės nė vienas mano laimėjimas (juokiasi).

Apskritai kalbant apie savo karjerą, ar visada buvote tikra, kad pasirinkote teisingą kelią? Juk tai – labai sunki profesija.

Aš iš viso toks žmogus, kad tiesiog darau tai, ką turiu daryti – per daug niekada nedvejojau. Tik vienu metu, kai buvau tokio amžiaus, kad tik pradėjau mokytis dainavimo, galvojau, kad na ne, operos aš nenoriu, man gal nelabai įdomu. Iš tikrųjų gal buvo truputį ir baisu, tad svarsčiau, gal norėčiau dainuoti kažką kito. Bet po to pagalvojau, kad jei dainuosiu kažkokią kitokią muziką, visi sakys, kad dainuoja, nes negali dainuoti operos. Tada sau pasakiau, kad kai kažko pasieksiu operoje, jau galėsiu daryti tai, ką noriu.

Tad dabar pamatysime Jus atliekant roko muziką, ar kokį kitokį žanrą?

Bet dabar jau kitko nebenoriu, pradėjau džiaugtis tuo, ką darau... (juokiasi).

Jūsų tėvai buvo puikūs operos solistai, tad Jums, matyt, opera yra šeimos genuose. O kaip vertinate, ar Lietuva yra stipri operos šalis, ar čia gerai paruošiami žmonės?

Tikrai taip, imant tokio dydžio šalį kaip Lietuva, mes į pasaulį tikrai išleidžiame labai daug gerų dainininkų ir tikrai yra labai daug talentingų žmonių.

O auditorija ar tai įvertina? Dabar visi Eurovizijos laukia, o štai čia jau yra pelnytas pats aukščiausias laimėjimas.

Bet kokiu atveju, opera nėra Eurovizija – tai yra gerokai siauresnio plano meno šaka. Dėl to tikėtis, kad ji bus tiek populiari kaip populiarioji muzika, kaip mes ją vadiname, niekada ir nereikėtų. Bet mane labai džiugina operos auditorija, kokia ji, kaip ji keičiasi, kiek ateina jaunų žmonių į operą, kad apskritai yra tokie apdovanojimai kaip operos solistų ir pasirodymų: tai reiškia, kad opera yra gyva, ir man asmeniškai tai labai svarbu. Tikrai negaliu skųstis, sulaukiau begalės sveikinimų iš daugybės skirtingų profesijų žmonių.

Kokie Jūsų planai Lietuvoje? Gal ir Salomėją bus galima pamatyti?

Tai ne visada priklauso nuo manęs. Jei bus statoma „Salomėja“ ir jei tai bus suderinama su mano datomis, aš visada su didžiausiu malonumu grįžtu į Lietuvą dainuoti. Artimiausiuose planuose yra keletas koncertų: yra „Lošėjas“, kuris bus kitais metais Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, be abejo, nuolat dirbame su „Vilnius City Opera“: jei ne kiekvienais metais, tai bent kas dvejus metus stengiuosi kažką naujo padaryti. Šiemet jau padariau (šypsosi).

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt