A. Matelis sako, kad naujasis jo filmas yra tarsi odisėja apie nepažintą pasaulį, kuris vadinasi „Giro d'Italia". „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta" yra pasakojimas ne apie laimėtojus, bet apie tuos, kurie lieka jų šešėlyje.
„Pagrindiniai filmo herojai yra žmonės, kurie, sportavę daug metų ir svajoję laimėti, yra priversti tapti vienais iš 90 proc. narių, vadinamųjų gregorų. Šių dalyvių kontraktuose parašyta, kad jie neturi teisės laimėti lenktynių. Tai filmas apie žmones, kurie komandoje aukojasi dėl kito", – pasakoja A. Matelis.
Šis aukojimasis, režisieriaus teigimu, yra įvairus. Reikia atvežti gerti, valgyti. Kartais, lyderiui sulaužius dviratį, turi jam atiduoti savo.
„Giro d'Italia" lenktynių niekam nebuvo leista filmuoti net 40 metų. Anot režisieriaus, metus užtruko vien derinimai gauti leidimą jose filmuoti. Režisierius vadina stebuklu tai, kad pavyko išlikti ir nufilmuoti „Giro d'Italia".
„Jau vien tai, kad [lenktynės prasidėjo] Airijoje, o ten niekas nenuomojo motociklų, reikėjo turėti savo, motociklininkus vežėmės iš Italijos... Mums pasakė, kad galime padaryti tris klaidas. Pirmą dieną, tik prasidėjus filmavimui, padarėme dvi. Sakėme [organizatoriams], kad viską padarysime, duokite perskaityti taisykles, tik leiskite pasilikti filmuoti. O jie atsakė, kad rašytinių taisyklių nėra, patys turime suprasti, ką galima, o ko – ne", – kalba A. Matelis.
Režisieriaus teigimu, kūrybinė komanda pakliuvo į gana uždarą pasaulį, kuriame visi vieni kitus žino. Šiose varžybose leidžiama važiuoti tik 10 fotografų, o maždaug 1000 akredituotų žurnalistų negali pakliūti į pačias „Giro d'Italia" lenktynes.
„Turėjo praeiti pakankamai laiko, kad būtų išsiaiškinta, ar esame žmonės, kurie gali būti varžybose, o gal mes paparaciai, atėję tik dėl kelių kadrų. Mūsų operatorius su motociklininku griuvo tam, kad išgelbėtų dviratininką. Galiausiai [lenktynių dalyviai] suprato, kad esame jų dalis ir mums leido daug daugiau, nei leidžia kitiems", – prisimena A. Matelis.
Režisierius pasakoja, kad dokumentiniame kine daug išskirtinių dalykų pavyksta užfiksuoti todėl, kad įvykio vietoje atsirandama reikiamą dieną, valandą ir akimirką.
„Ir paskutiniame filme yra dalykų, kurie nutinka vieną kartą gyvenime. Reikia, kad tą vieną kartą kas nors pamatytų ir nufilmuotų", – teigia A. Matelis.
