– Priminkite, kaip gimė Vilniaus fortepijono festivalio idėja?

– Festivalio idėja gimė artėjant 2009-iesiems, tada, kaip prisimename, Vilnius buvo paskelbtas Europos kultūros sostine. Visiems norėjosi ką nors nuveikti tiek Vilniui, tiek Lietuvai. Kalbėjomės su prezidentu Valdu Adamkumi, ir jis manęs paklausė: „O ką jūs tais metais darysit?“ – „Grosiu“, – atsakiau. – „Jums reikėtų sukurti kažką, kas dar neegzistuoja.“ Šis jo sakinys man įsismelkė į galvą. Vėliau, kalbėdami su tuomečiu Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovu Egidijumi Mikšiu, sugalvojome tai, ko nėra – fortepijono festivalio Vilniuje nebuvo.

– Kaip metams bėgant festivalis keitėsi, augo?

– Nuo pirmojo iki šįmet vyksiančio aštuntojo festivalio struktūros koncepcija nėra pasikeitusi. Vadinasi, kartu su generaline Filharmonijos direktore Rūta Prusevičiene ir jos komanda paklojome labai gerus pamatus visam pastatui. Festivalis vyksta tuo pačiu metų laiku – antroje lapkričio pusėje. Atidarymo koncertas visada būna šeštadienį, o po dviejų savaičių šeštadienį – uždarymo. Abu jie – su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, vidurinio šeštadienio koncertas – su Lietuvos kameriniu orkestru. Tarp šių trijų kertinių akcentų vyksta rečitaliai – soliniai ar kitų koncepcijų pasirodymai, kur skamba tik fortepijonas, šįmet vyks net du sekmadienio koncertai, skirti visai šeimai, pokalbiai po jų.

Nuo pat pradžių laikomės tęstinumo tradicijos – nuo mažųjų pianistų iki jaunų, jau laimėjusių laurus svarbiuose tarptautiniuose konkursuose, taip pat – pripažintų meistrų. Tęstinumo idėja mums labai svarbi, todėl kiekviename festivalyje pasirodo Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ globojami muzikai ir jauni tokių garsių, prestižinių konkursų kaip Klivlando, Chopino Lenkijoje, Parmos, Utrechto, Pretorijos, Weimaro, Budapešto ir kitų laureatai.

Nusprendėme, kad šiuos pianistus reikia kviesti groti po du – vienas groja vieną rečitalio dalį, antras – kitą. Tai patrauklu publikai: viename koncerte ji pamato skirtingus muzikantus iš skirtingų šalių. Dažnai šių konkursų laureatų bisui paprašome ką nors sugroti keturiomis rankomis, tai – dar viena atrakcija klausytojams. O ir patiems atlikėjams, kurie dažniausiai iki Vilniaus niekuomet nebuvo susitikę.

– Kiekvienas festivalis turi temą. Šįmet ji – „Dedikacija jam“. Kas už šių žodžių slepiasi?

– Visuomet temos būna skirtingos. Gal išskirčiau „Pakeleivių“ festivalį, kuriame susitiko skirtingų kartų atlikėjai – pakeleiviai įvairiomis prasmėmis, vienais metais, atliepiant festivalio temą „Mūzų palytėtos“, skambino tik pianistės, kaip atsakas moterų temai – tandemų festivalis, kur grojo poros. Taip pat buvo gvildenamos ir kompozitorių temos: vienais metais – Schumanno, Brahmso ir Claros Schumann bendrystė, kitais – Liszto 200 metų jubiliejus.

Prieš dvejus metus itin sėkmingai praėjo festivalis „Paryžietiški vakarai Vilniuje“.

Kadangi fortepijonas laikomas instrumentų karaliumi, šįmet nutarėme pasakyti, kad viskas vyksta jo garbei. „Dedikacija jam“ – daugiabriaunis pavadinimas. Pirmiausia bene kiekvienas kompozitorius rašė fortepijonui. Ir jei tais kūriniais nepasiekė kūrybinių aukštybių, kaip simfonijose ar operose, turiu galvoje Mahlerį, Brucknerį ar Wagnerį, vis tiek jie kūrė ir fortepijonui. Ką jau kalbėti apie tuos kompozitorius, kurie patys buvo pianistai – Chopiną, Schumanną, Lisztą, Rachmaninovą ar tą patį Beethoveną.

Reikia pabrėžti ir atlikėjo dedikaciją savo instrumentui, su kuriuo jis praleidžia visą gyvenimą. Fortepijonas ir pianistas tampa neatsiejamais partneriais. Dar vienas aspektas – organizatorių dedikacija fortepijonui, nes rengdami festivalį garbiname šį instrumentą, kuris gali atstoti visą orkestrą – juo muzikantas gali atlikti orkestrinę partitūrą. Pavyzdžiui, Lisztas devynias Beethoveno simfonijas pritaikė fortepijonui. Tą patį jis padarė ir su Berliozo „Fantastine simfonija“. Kita briauna – publikos dedikacija fortepijonui, nes festivalis sėkmingas nuo pat pradžių, klausytojai noriai lanko koncertus ir klausosi vieno žmogaus scenoje apie pusantros valandos. Vargu, ar koks kitas instrumentas, išskyrus dieviškus vargonus, tuo galėtų pasigirti.

Festivalis – ir dedikacija jubiliejų mininčiam Vilniui, kuriam per muziką mes aukojame savo tarnystę ir meilę.

– Kokių ypatingų svečių šįmet į Vilnių pakvietėte?

– Džiaugiuosi, kad šįmet atvyksta 2021 m. Klivlando konkurso nugalėtojas Martínas García García. Konkursas vyko per pandemiją, jį, skambinantį su apsaugine kauke, pamačiau internetu – kitaip negalėjome. Iškart tapo aišku, jog jis – absoliučiai išskirtinė asmenybė. Kvietėme jį į Vilnių prieš dvejus metus, bet tada Martínas turėjo sveikatos problemų. Užtat jau netrukus sulauksime jo debiuto Nacionalinės filharmonijos scenoje. Šis nuostabus pianistas pasirodys festivalio pabaigos vakarą.

Lapkričio 18-ąją man teks garbė groti per atidarymo koncertą „Aisbergų simfonijos“, kuriame skambės Šiaurės šalių kompozitorių muzika. Skambinsiu Edvardo Griego Koncertą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu garsaus maestro iš Čilės Maximiano Valdéso.

Lapkričio 25-ąją su Lietuvos kameriniu orkestru pasirodys ryški muzikos pasaulio asmenybė, airių pianistas ir dirigentas Barry Douglasas. Šis koncertas pavadintas „In memoriam: Krzysztof Penderecki“, šūkį „Dedikacija jam“ – fortepijonui, reikėtų papildyti ir dedikacija garsiam lenkų kompozitoriui, kuris šįmet būtų minėjęs 90-metį. Šis didis menininkas buvo nuoširdus kovotojas už muziką, laisvę. Kartu su B. Douglasu atliksime Pendereckio Čakoną (in memoriam Jonas Paulius II, Motiejaus Bazaro aranžuotė fortepijonui keturioms rankoms). Tiek aš, tiek Barry esame su Pendereckiu ne kartą susitikę, kartu dirbę, buvome jo diriguojami, atlikdami vienintelį jo kūrinį fortepijonui – „Prisikėlimo“ koncertą. Beje, Pendereckio simfonija skambės ir festivalio uždarymo koncerte – dedikacija jam bus reikšminga.

Tarp šeštadienio koncertų turėsime du dvigubus aukštojo meno kelią pradėjusių jaunų atlikėjų rečitalius. Taip sutapo, kad lapkričio 28-ąją scenoje susitiks du japonai Yukine Kuroki ir Masaya Kamei. Jį girdėjau Paryžiaus konkurso finale ir likau sužavėta nuoširdumo, artistiškumo. Yukine – nepaprastai moteriška, žavinga, o praėję metai jai buvo itin gausūs premijų – nugalėjo Dublino pianistų konkurse ir Tarptautiniame F. Liszto pianistų konkurse Utrechte, po to pelnė dar vieną svarbų prizą – trečią vietą garsiajame Arthuro Rubinsteino konkurse Tel Avive. Kai priėjau prie Yukine Utrechte ir pasakiau, kad labai jos laukiame Vilniuje, ji iškart ėmė pasakoti, kad Vilnių puikiai žino, yra laimėjusi Balio Dvariono konkursą ir net grojusi Vilniaus fortepijono festivalyje! Tada ir pati prisiminiau, jog ji, kaip jaunutė atlikėja, pasirodė su orkestru moterų temos festivalyje. Jos, tuomet penkiolikmetės, pati negirdėjau, nes tą dieną buvau išvykusi į gastroles.

Kitas dvigubas jaunų muzikantų rečitalis taip pat turėtų patraukti publikos dėmesį. Koncerte „Nuo senojo iki naujojo pasaulio“ pasirodys JAV prizo „Gilmore Young Artist“ 2000 ir 2022 m. laimėtojai Maximas Lando ir Janice Carissa. Su „Gilmore Young Artist“ dirbame pirmą kartą, jie skiria daug lėšų itin gabiam jaunimui rengti. Dalyvauti konkurse gali tik JAV gyvenantys arba studijuojantys muzikantai. J. Carissa – žavinga ir talentinga pianistė iš Indonezijos, studijuojanti JAV, o amerikietis M. Lando – daug žadantis pianistas, jis kaip jauna šalies fortepijono meno viltis puošė metinio žurnalo „Musical America“, vadinamo klasikinės muzikos biblija, viršelį. Pianistas Vilniuje pateiks amerikietišką programą, pradedant savomis kompozicijomis, baigiant Gershwino „Žydrąja rapsodija“.

Dvigubą rečitalį lapkričio 23-iąją surengs ir Lietuvos fortepijono žvaigždės Guoda Gedvilaitė ir Petras Geniušas. Su jais pasirodys ir perkusininkai „Duo PER GUNT“.

Džiaugiuosi, kad šių metų festivalyje, jau trečiame iš eilės, vyksta prancūzų fortepijoninės muzikos meistriškumo kursai LMTA studentams, kuriuos veda žymiausi ir svarbiausi šios srities atstovai. Šįsyk su studentais patirtimi dalinsis legendinė pianistė Anne Queffélec, turinti įspūdingą diskografiją, koncertuojanti visame pasaulyje. Šis tarptautinis projektas yra bendras su Prancūzijos ambasada Lietuvoje.

– Prisikviesti į Vilnių tokias asmenybes kaip Anne Queffélec tikriausiai pavyksta dėl jūsų autoriteto?

– Mes dažnai susitinkame solistų planetose – festivaliuose, žinome vieni kitus iš įrašų ar kur nors išgirstame, prieiname vieni prie kitų koncertuose, pasikalbame. Jei man pasirodo, jog pianistas gali būti įdomus Lietuvos publikai, siūlau kandidatūrą Nacionalinei filharmonijai, pasitariame su kolegomis. Dažniausiai tai būna pirmą kartą į Lietuvą atvykstantys atlikėjai. Tai – ir Anne Queffélec, ir lapkričio 30-ąją rečitalį surengsiantis kitas fortepijono meno meistras Michelis Dalberto.

– Festivalis suryja pasiutusiai daug laiko ir energijos. Kam jums visa tai? Galėtumėte sau groti, nesukdama galvos dėl organizacinių rūpesčių.

– Šioje kelionėje nesu viena. Filharmonijos vadovė R. Prusevičienė ir jos komanda dirba su didžiuliu entuziazmu ir atsidavimu. Nežiūrint to, surengti festivalį kiekvienais metais man nepavyktų, juk pianistės karjera užima visą gyvenimą, dėl to jis vyksta kas antrus. Tai reiškia, kad pasibaigus vienam, nereikia stačia galva nerti į kito organizavimą, rėmėjų paiešką, bet jau reikia turėti gaires. Prisipažinsiu, kad jau turiu beveik visas kandidatūras ir į devintąjį Vilniaus fortepijono festivalį. Kuo toliau, tuo lengviau darosi sutarti, pakviesti, suorganizuoti. Visiems smalsu atvykti į Lietuvą. Taip pat ir mūsų bendraminčiai rėmėjai, mecenatai yra entuziastingi palaikyti tokį gražų, tačiau neįkyrų ritmą. Naudodamasi proga sveikinu filantropišką mūsų privačių mecenatų Arūno ir Aušrinės Laurinaičių ilgalaikę paramą. Negaliu nepaminėti Astos Grabinskės ir „Allianz Lietuva“ bei Birutes Karosienės ir Karoso fondo ištikimo dėmesio. Šių asmenybių žmogiškas supratimas ir dosnumas leido festivaliui tapti nepakeičiamu svarbiu Lietuvos ir, drįstu sakyti, tarptautiniu kultūriniu įvykiu.

O kam to reikia?.. Tai – žmogui įdiegtų ir jo paties puoselėjamų vertybių klausimas. Man tai – dosnumas, duoklė šaliai, noras dalintis su publika, mano akimis, aukšto rango muzikų menu. Gal kiek arogantiškai nuskambėtų žodis „auklėti“ publiką. Dabar jau atvažiuoja pas mus ypač talentingų ir žinomų muzikų nebūtinai į festivalį, bet jo pradžioje tokiu traukos centru buvome mes. Pamenu, kai kurie kritikai stebėjosi, kad taip negrojama, taip negalima, bet jei pasaulyje tokie dalykai toleruojami koncepcijos prasme, kodėl mums kuo anksčiau su tuo nesusipažinus ir neatvėrus akių? Juk yra ne tik juoda duona – daug ir kitų spalvų, kietumo, formos duonos.

VIII Vilniaus fortepijono festivalio atidarymo koncertas Nacionalinėje filharmonijoje vyks lapkričio 18 d., šeštadienį, 19 val.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt