Tapatumo praradimai
Peno optimizmui teikė turtinga Kėdainių praeitis, unikali senoji urbanistika, įvairių epochų architektūra, tikėjimas, kad tvarkant senąjį miestą minčių ir idėjų bus semiamasi iš senų statybos tradicijų, jos bus derinamos su modernia šiuolaikine statyba, naudojamos kokybiškos medžiagos, paisoma proporcijų, siekiama aukštos meistrystės ir nepriekaištingo skonio.
Matant pastarojo dešimtmečio pokyčius senamiestyje, optimizmas pamažu blėsta. Istorinės erdvės tvarkomos parodymui, įspūdžio efektui, nekreipiama dėmesio į tvarkomų vietų ryšį su jas supančia aplinka, į medžiagiškumą ir detales. Senamiesčio pastatų nuotraukomis nukabinėtą betoninę sieną-galeriją Radvilų gatvėje, į šapito cirką panašią vaikų ir jaunimo žaidimų vietą Šv. Juozapo bažnyčios šventoriaus bei trijų šarvojimo salių kaimynystėje, M. Daukšos viešosios bibliotekos vaikų ir jaunimo skyriaus kurortinės architektūros pastatą Didžiojoje Rinkoje, hierarchinę tūrinę senamiesčio kompoziciją darkantį Nevėžio pėsčiųjų tiltą, skirtingų paviršių ir dangų rotušės kiemelį, pigius vardinius suoliukus Didžiojoje gatvėje drįstu pavadinti architektūriniais vinegretais, t. y., kratiniais.
Tokių vinegretų senamiestyje daugėja, o svarbiausio miesto tapatumo bruožo – autentikos – deja, mažėja. Mediniais langais pasigerėsime viso labo keliuose gyvenamuosiuose namuose, seniems pastatams gyvumo ir jaukumo teikiančias langines išvysime tik šešiuose Radvilų, S. Jaugelio Telegos, Senosios, Paeismilgio ir Kranto 2-oios gatvių namuose, autentiškas medines duris pamatysime viename XIX a. Radvilų gatvės name, solidžias tašyto akmens slenksčių pakopas surasime penkiuose Didžiosios Rinkos pastatuose, raudono molio čerpėmis arba skarda padengtų stogų suskaičiuosime mažiau nei stogų, padengtų įvairių spalvų metalo plastiku, nors penktuoju miesto fasadu vadinamų stogų danga bei jų spalva yra miesto tvarkingumo, savitumo ir tapatumo požymis. Be to, natūralių dangų stogai teikia miestui gyvumo bei žaismingumo, kurį sukuria šviesa ir šešėliai.
Gražinimo ir gyvinimo iniciatyvos
Nykstant autentikai, naikinant unikalias detales, unifikuojant senąjį miestą susirūpinta jo patrauklumu. Imtasi jo gražinimo ir gyvinimo iniciatyvų. Viena senamiesčio gyvinimo iniciatyva įgyvendinta pastačius butaforinę vytinę, Nevėžio krantinėje išbetonavus jai prieplauką, surengus iškilmingą jos nuleidimo į upę ceremoniją. Anot statytojų, istorinio laivo kopija primins laivybinę Nevėžio upės praeitį, Kėdainių Skongalio priemiestyje veikusi uostą, o plaukiojimas laivu taps geru laisvalaikio praleidimu ir edukacija jaunimui.
Senamiesčio gražinimui pasitelkti ir džiazo muzikos mėgėjai bei jos populiarintojai. Pritarus miesto valdžiai, bevardį senamiesčio skersgatvį jie pavadino Džiazo gatve, muzikine tema ištapė jos ir Česlovo Milošo gatvės kampe stovinčio namo sienas, dalį gatvės šaligatvio pagražino fortepijono klaviatūros piešiniu. Nuspalvintas 1926-ųjų metų modernistinės architektūros raudonų plytų mūrinukas tapo džiazo gerbėjų ikona, svečiams pristatomas unikaliu senamiesčio pastatu, o Džiazo gatvė – vienintele tokiu pavadinimu Lietuvoje ir, džiazistų paskaičiavimu, ketvirta pasaulyje.
Aišku, neakcentuojama, kad gražindami namą džiazo entuziastai dalyje fasadų nudaužė tarpukariu raudonų plytų mūrinukams būdingą dantytą karnizo puošybą, stogą padengė ne skarda, o metalo plastiku, įstatė šiuolaikinius vitrininius langus, namą nežinia kodėl pasendino, ant išmarginto frontono užrašę 1900-ųjų metų datą.
Architektūriniu vinegretu tapo ir istorizmo stiliaus namas Senojoje gatvėje, Nr 5. Jo stogą padengus ne tam stiliui būdinga cinkuota skarda, o banguotomis molio čerpėmis, prie dailaus kampinio frontono pastačius keturias masyvias stiklo ir metalo stogdėžes, namas prarado savo unikalumą ir patrauklumą. To paties neteko ir Didžiojoje gatvėje 15-uoju numeriu pažymėtas pirmasis Kėdainiuose 1908-ųjų metų modernistinės architektūros mūrinis namas su dailiu pusaukščiu tarp dviejų aukštų vadinamu mezoninu. Pirmame namo aukšte įstačius šiuolaikinius veidrodinių stiklų langus, originalios puošybos namo fasadas buvo sujauktas. Jo nepuošia ir pigių betoninių trinkelių slenksčio pakopos.
Po nemokšiškos rekonstrukcijos unifikuotas tarpukario modernizmo stiliaus senojo Kėdainių teismo, vadinto „Taikos teisėjo teismo kamera“, pastatas Didžiojoje gatvėje, Nr. 41. Vietoje ritmiškai gatvės fasadą skaidžiusių aukštų medinių filinginių durų ir medinių stačiakampių langų įstatyti vitrininiai plastikiniai langai, fasado ritmiką pratęsusių aukštų medinių filinginių prieangio durų vietoje įrengtos šarvotos durys, palangių panelių ir durų apačių vietose padaryti įgilinti stačiakampiai.
Kairiajame Nevėžio krante, prie Šv. Jurgio bažnyčios, stovi šios parapijos buvusios beturčių prieglaudos pastatas, vadintas špitole. XIX amžiuje pastatyta dailių proporcijų pusiau mūrinė, pusiau medinė špitolė yra tikroji šios Kėdainių pusės panoramos puošmena, bet dalį špitolės fasadinės sienos uždengia reklaminis plakatas, didelėmis raidėmis skelbiantis: „Paminklai“. Dalį įspūdingos Didžiosios Rinkos panoramos, atsiverčiančios nuo ištuštėjusių, bet jaukių Skongalio gatvės erdvių, irgi uždengia didelio formato dviejų šarvojimo salių reklaminiai stendai.
Po tokių gražinimo ir gyvinimo iniciatyvų imi nuogąstauti, kad Kėdainiai iš senamiestį turinčio miesto taps miestu, turinčiu senamiesčio bruožų.
Margaspalvis Ramybės skveras
Kaip urbanistikos paminkle, koks yra Kėdainių senamiestis, gimsta architektūriniai vinegretai, iliustruoja pietvakariniame jo pakraštyje mažiau nei prieš dešimtmetį rekonstruotas Ramybės skveras.
Rausvo, gelsvo ir juosvo klinkerio trinkelės, išbetonuoti kanalai-baseinai, trykštantys fontanai, laiptuoti tilteliai, aukštais atlošais suoliukai, lauko estrada, betoninė siena ir per ją sruvenantis vanduo, žalialapiai augalai ir margaspalvės gėlės pribloškia formų įvairove bei spalvų margumynu, sukelia nuostabą, o ilgiau pabuvus – ir nerimą. Pasak projekto autorių, sudėtingos kompozicijos mažąją architektūrą padiktavo noras pagerbti prieš kelis dešimtmečius Kėdainius garsinusią roko grupę „Ramybės skveras“, taip pat priminti gyventojams seniau per šią vietą tekėjusį bevardį upokšnį. Purslotos ir arkos formos kanalų-baseinų srovės, autorių teigimu, atkartoja šalia skvero stovinčios renesansinių formų liuteronų bažnyčios fasado skaidymą piliastrais vadinamas stačiakampes kolonas.
Margaspalvio skvero konkurentu prieš porą metų tapo vakarų pusėje priešais jį renovuotas sovietinės architektūros daugiabutis. Vadovaudamiesi komercine, o ne estetine renovacijos nuostata, kūrėjai didelio tūrio namą išryškino, suteikę jam akį rėžiančius spalvotus fasadus, panašius į keraminėmis plytelėmis išklotos vonios sienas. Renovuotas namas nustelbė ne tik išmargintą skverą ir pietinėje jo pašonėje dailiai renovuotus ramių fasadų daugiabučius, bet ir didžiausią šios senamiesčio dalies vertybę – minėtą renesansinių formų liuteronų bažnyčią.
Radvilų dvaro tvenkinys
Šią bažnyčią XVII a. viduryje liuteronai pradėjo statyti ant aukštos Nevėžio terasos, šalia Radvilų dvaro tvenkinio. Pastarasis paminėtas Jonušo Radvilos 1650 metų vasario 13 dienos privilegijoje, kurioje kunigaikštis patvirtino žemės dovaną liuteronų bažnyčios valdai ir kapinėms. Privilegijoje nurodyta, jog pietinė dovanotos žemės riba eina „ibidem penes piscinam aulae nostrae“ (lot. ten pat palei mūsų dvaro tvenkinį). Tvenkinys greičiausiai buvo įrengtas XVI a. viduryje, patvenkus bevardį upokšnį, tekėjusį į Nevėžį per poledynmečio vandenų išgremžtą gilią ir plačią rėvą.
Rėva ir tvenkinys ženklino pietinę Radvilų dvaro sodybos ribą, taip pat ir pietinę Kėdainių miesto ribą. Pietuose už rėvos ir tvenkinio nežinia nuo kada buvo įsikūręs Kaimynų kaimas, šiaurėje stovėjo evangelikų liuteronų bažnyčia. Tapybiškumo tvenkiniui teikė medinis upokšnio tiltas vakaruose ir plati Nevėžio slėnio panorama rytuose. XIX a. pabaigoje bažnyčios šventoriuje pastačius mūrines koplyčias ir koplytstulpius, pietinis Kėdainių pakraštys praturtėjo darniu renesanso ir klasicizmo architektūros ansambliu.
Skvero suformavimas
1938–1940 metais per Kėdainius tiesiant Aukštaičių plentą, vedusį į Cinkiškį ir Biržus, tvenkinys buvo užpiltas. Jį maitinusio upokšnio protaka padaryta po plentu, dalis kurio Kėdainiuose tapo J. Basanavičiaus gatve. Pasak miesto senbuvių, tvenkinio vieta buvo pašlapusi, retsykiais apsemiama pakilusio upokšnio, todėl ją žmonės vadino „balomis“.
1962 metais tvenkinio vietoje buvo suformuotas nuožulnaus paviršiaus Ramybės skveras. Rytinėje jo dalyje, prie J. Basanavičiaus gatvės, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, pietinėje dalyje įkypai rėvos šlaito pastatyta darni triaukščių daugiabučių eilė, vakarinėje dalyje priešais skverą – keturių aukštų daugiabutis su maisto prekių parduotuve pirmame aukšte. Šie daugiabučiai sudarė simbolinę užtvarą, skiriančią senuosius Kėdainius nuo pietvakariuose formuojamo naujojo miesto. Balkšvi silikatinių plytų daugiabučių fasadai ir tvarkingų balkonų eilės su renesansine liuteronų bažnyčia ryškiai nekonkuravo. Vėliau gyventojams pradėjus įvairiomis spalvomis dažyti balkonus ir juos stiklinti, ramūs daugiabučių fasadai tapo margi ir chaotiški.
Kai buvo ruošiamasi rekonstruoti skverą, projektuotojams pateiktoje archeologinėje ir istorinėje pažymoje siūlyta vengti sudėtingų bei vertikalių formų, kurios nustelbtų vertingiausią šios vietos vertikalę –.renesansinę liuteronų šventovę. Ramios tėkmės stilizuotas upokšnis, lauko rieduliai, neaukšti žolynai, gruntiniai takai, dailių formų suoliukai teiktų skverui natūralumo ir jaukumo, leistų Ramybės skvere atrasti ramybę, pajusti darnų kraštovaizdžio ir urbanistikos ryšį. Deja, į siūlymą nebuvo atsižvelgta.
Sakoma, kad senųjų miestų architektūra yra įvairių epochų sustingusi muzika. Kėdainiuose jos yra, bet skambėti vis garsiau ima prastas ir rėksmingas popsas.
