aA
Ar menininko sėkmę galima pamatuoti jo populiarumu internete? Ar menininkai dar turi pasirinkimo laisvę internete visai nebūti? Kaip menininkų kasdienybę pakeitė interneto amžius? MO muziejaus atidarymo proga vykusioje diskusijoje žurnalistas Karolis Vyšniauskas apie tai kalbėjosi su iliustratoriumi Karoliu Strautnieku ir fotomenininke Aleksandra Kingo.
Aleksandra Kingo, Karolis Vyšniauskas, Karolis Strautniekas
© DELFI / Domantas Pipas

Socialiniai tinklai atidaro naujus karjeros kelius

Tiek K. Strautniekas, tiek A. Kingo – sėkmingi tarptautiniu lygiu menininkai, kurie, be kitų pasiekimų, gali didžiuotis ir populiarumu internete: socialiniame tinkle „Instagram“ K. Strautniekas turi 69 tūkst., o A. Kingo – 46 tūkst. sekėjų. Abu jie sako specialiai nesistengiantys auginti sekėjų skaičiaus ir nelaiko to savo pagrindiniu tikslu, tačiau neslepia, kad internetas jų veiklai atveria visai kitokias galimybes.

„Man atrodo, akivaizdu, kad internetas yra gerai: jis atveria menininkams labai daug galimybių tiesiogiai susisiekti su savo auditorija, visų pirma ją rasti, kontroliuoti, ką nori jai parodyti, be to, labai lengva bendradarbiauti, bendrauti ir būti dalimi tos visuomenės, kuri tau patinka, nepriklausomai nuo to, iš kur tu esi, kiek tau metų, kokia tavo finansinė padėtis ar kokia tavo patirtis“, – kalbėjo A. Kingo.

„Socialiniai tinklai labai demokratizavo meną: dingo sakralinis meno įvaizdis, nes tu su bet kuo gali susisiekti. Aš pati bendrauju su daug žmonių, su kuriais nesitikėjau, kad kada nors bendrausiu, ir man parašo daug studentų, kad gal nori pažiūrėti kaip dirbu“, – pasakojo ji.

Pačiai A. Kingo socialiniai tinklai atvėrė naujus karjeros kelius: per „Instagram“ ją rado pirmas didelis klientas, per „Twitter“ su ja susisiekė kartu norinti dirbti agentė. „Jei Londone nori dirbti su kuriuo nors mados žurnalu, kuris tau įdomus, gali belstis kiek nori – dažniausiai niekam tavęs nereikia. Mane tai labai vargino, stabdė inicijuojant naujus projektus. Kai maždaug prieš ketverius metus pradėjau profesionaliai naudotis „Instagram“, karjera labai pagreitėjo: tai įkvepia kurti ką nori, neatsižvelgiant, ko iš manęs tikisi. Pajutau, kad protingai naudojant tą platformą, tai veikia kaip skaitmeninė savo darbų leidyba ir taip galima pasiekti daugiau žmonių nei žurnaluose“, – savo patirtimi dalinosi fotografė.

K. Strautniekas pridūrė, kad socialiniai tinklai jam leidžia ne tik parodyti savo darbus auditorijai, bet ir pačiam lengviau rasti reikalingus žmones. Jis pastebėjo, kad „Instagram“ paieška, kadangi jis seka, pavyzdžiui, tokių prekės ženklų kaip „Vogue“ ar „NewYorker“ meno vadovus, jam automatiškai sufleruoja ir kitus šios industrijos atstovus.

„Taigi, tu gali labai tiesiogiai, greitai pasiekti esminį žmogų, kuris tau reikalingas šitame industrijos rate. Gali jam parašyti, gal nori pažiūrėti mano paskyrą? Į tas žinutes, kurias išsiunti, atsiliepiama turbūt per dvylika minučių, nes žmogus maždaug kas tiek laiko išsitraukia telefoną patikrinti, kas vyksta“, – pasakojo K. Strautniekas, kuriam tokia taktika pasiteisina kur kas geriau nei elektroninių laiškų, į kuriuos dažnai nesulaukiama jokio atsakymo, rašymas.

Sekėjų skaičius savaime sėkmės nereiškia

A. Kingo teigė, kad kalbant apie išėjimą iš socialinių tinklų ribų, sekėjų skaičius leidžia būti lengviau pastebėtam, tačiau nebūtinai garantuoja, kad tu gausi darbo pasiūlymą. „Sekėjų skaičius lema pastebėjimą bet darbo gavimą nelabai. Būna, agentūra paskelbia darbą fotografams, pasikviečia kelis ir aš dažniausiai sužinau, kas jie yra. Kartais aš negaunu darbo, nors kitas žmogus turi žymiai mažiau sekėjų. Tad taip, tave pastebėti žymiai lengviau, bet nemanau, kad tai nulemia tą paskutinį atsakymą“, – kalbėjo ji.

K. Strautniekas svarstė, kad galbūt tai priklauso nuo to, ar menininkas žiūri į populiarumą socialiniuose tinkluose kaip į pagrindinį tikslą, ar jie tiesiog yra dar vienas komunikacijos kanalas. „Nei aš, nei A. Kingo nesame tiesiog „instamenininkai“: mes nekuriame turinio tam, kad pasidalintume juo „Instagram“. Ne, mes dirbame profesionaliai, tiesiog dalinamės naujai sukurtu menu toje ar kitose platformose. Bent aš nesiekiu didesnio sekėjų skaičius, tokio savaiminio tikslo nėra: tai tiesiog yra aktyvus portfolio, kurį aš kraunu, ir žinau, kad didesnis sekėjų skaičius gal atneš didesnę sklaidą, didesnę galimybę, kad gal kažkoks naujų talentų ieškotojas pastebės mane“, – pasakojo jis.

Ar dar svarbu, kad tave spausdintų?

Kas geriau – kai tavo darbą išspausdina vis dar popieriuje leidžiamas žurnalas, ar kai jis sulaukia didžiulio pasisekimo internete? A. Kingo ir K. Strautnieko nuomonės šiuo klausimu išsiskiria.
A. Kingo prisipažino į žurnalus dabar dažnai žiūrinti skeptiškai. „Man buvo daug atvejų, kai fotografuodavau kokiam nors žurnalui, jis išspausdindavo ir tuo viskas baigdavosi. Tada įkeldavau į socialinius tinklus, kažkas įdėdavo į savo tinklaraštį, ir tas darbas pasklisdavo po pasaulį“, – pasakojo ji.

Be to, mados ar meno žurnalai dažnai net nenori mokėti autoriams, nes yra daugybė siūlančių savo turinį nemokamai, kad tik jis būtų išspausdintas. „Teko kalbėti šia tema su viena įtakinga meno vadove: ji irgi sakė beveik nebenorinti dirbti su žurnalais, nes yra geriau, kai gali pats leisti savo darbus ar pats organizuoti parodą“, – sakė A. Kingo.

K. Strautniekui, priešingai, pamatyti savo darbą fiziniame formate vis dar yra svarbu. Pasak jo, tai yra lyg tam tikra darbo validacija. „Į tai, kas yra skaitmeninėje erdvėje, žiūriu kaip į reprodukciją – tai nėra tikra. Mano gal konservatyvus požiūris, bet jaučiu, kad fizinis objektas yra tikresnis“, – prisipažino jis, sakydamas, kad gavęs užsakymą žurnalui jaučia didesnį tokio darbo gylį.

O gal menui interneto nereikia?

Žvelgiant iš žiūrovų perspektyvos, internete galima rasti neišsenkančius klodus įdomių meno darbų, tačiau tiek A. Kingo, tiek K. Strautniekas pataria tuo neapsiriboti. „Socialiniai tinklai kaip „Instagram“ ar „Facebook“ suformuoja ratą, kas tau įdomu, ir visada rodo tą patį – jei tiesiog nueini į galeriją, ten gali pamatyti, ko socialiniuose tinkluose nepamatytum, gauni galimybę išlįsti iš to burbulo. Aš per muziejus atrandu labai daug menininkų, kuriuos paskui pradedu sekti internete. O jei einu į specialiai kurio nors menininko, kurį žinojau iš interneto, parodą, tai būna visai kitokia patirtis: juk internete tik greitai „prascrolini“, bet ar kadanors labai giliniesi?“, – kalbėjo A. Kingo.

K. Strautniekas prisiminė paskutinį savo apsilankymą Nacionalinėje dailės galerijoje, kai jau daugelį kartų matytas skulptūros darbas jiems su drauge atsivėrė lyg naujomis spalvomis, pažadino daug emocijų ir diskusijų. „Neturime galimybės to patirti žiūrėdami į degtukų dėžutės dydžio paveikslėlį internete“, – sakė jis.

Visgi, diskusijos dalyvių nuomone, šiandieniniai menininkai turėtų pagalvoti apie tai, kaip jų darbai gali tapti matomais internete. „Man pasidaro liūdna kai bandau rasti kokio Lietuvos grafikos grando darbus, ir internete nieko nerandu“, – kalbėjo K. Strautniekas.

Jo nuomone, menininkai į tai turėtų žiūrėti ne tik kaip į galimybę, bet ir į tam tikrą atsakomybę. „Jei nori, kad ateities kartos prisimintų, kas vyko XXI-o amžiaus pradžioje, dirbi tą darbą. Tai – svarbi duoklė, naudinga visuomenei, kad tas turinys liktų ir būtų randamas“, – svarstė K. Strautniekas.

A. Kingo pridūrė, kad būnant internete menininkui siekti karjeros tiesiog lengviau iš praktinės pusės. „Kalbėjau su savo agente, jai 55 metai ir ji dar prisimena, kaip viskas vykdavo anksčiau, kai tu, norėdamas parodyti darbus, turėjai atspausdinti darbų knygą, belstis pas leidėjus, kur niekas tavęs nenorėdavo priimti ir panašiai. Tekdavo prisigalvoti visokių triukų, kurie padarytų įspūdį, kad tik būtum pastebėtas. Aš labai džiaugiuosi, kaip yra dabar, nes taip lengviau. Žinoma, gali būti asketas ir nebūti internete, bet kam to reikia?“, – kėlė klausimą ji.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

MO Kalėdos: 90-ųjų ritmai su Giedre ir speciali šventinė programa

Į pop-elektronikos sceną sugrįžusi dainininkė ir dainų autorė Giedrė Kilčiauskienė MO...

„Naujasis Baltijos šokis '20“ pristato pirmuosius atlikėjus: tarp jų – įspūdingas spektaklis šeimai

Vienas laukiamiausių Lietuvos kultūros padangės renginių – tarptautinis šiuolaikinio šokio...

Šarūno Barto filmas „Sutemose“ sukėlė tikrą audrą: vieni giria, kiti kaltina partizanų menkinimu ir istorijos klastojimu (356)

Šarūno Barto filmai niekada nebuvo iš tų, kurie įtiktų kiekvieno skoniui. Po to, kai jo vardas...

Įteikti Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimai „Auksinis feniksas“

Vilniaus rotušėje pirmadienį vykusioje Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimų...

Vyras suvalgė 120 tūkst. dolerių vertės meno kūrinį (2)

Sprendimas buvo tikrai beprotiškas. O gal meno objektas per daug skaniai atrodė. Kaip ten...

Top naujienos

Praėjo 3 metai, kol Kornelija išdrįso pasakyti, kas su ja vyksta: simptomai tokie baisūs, kad gyvenimui vietos nebelieka (8)

Dvigubas gyvenimas: vienas – išoriniame pasaulyje, kitas – kai lieki vienas su savimi. Daugybė...

Staigmena Vilniaus vairuotojams: greičio matuokliai Vakariniame aplinkkelyje ėmė veikti kitaip

Prie Vilniaus Vakarinio aplinkkelio eismo tvarkos įpratę vairuotojai sulaukė staigmenos. Trys...

Slaptos policijos operacijos užkulisiai – kaip buvo sulaikytas ginkluotas narkotikų prekeivis (71)

Ką jaučia pareigūnai, kurie privalo sulaikyti ginkluotą ir nelabai ką prarasti turintį...

Po įspūdingo mūšio Adomaitis priekaištavo LKL: suprantu, tai verslas, bet kur tada prioritetai (35)

Vilniaus „Rytas“ (4/5) antradienį vakare ne tik įveikė Bursos „Tofaš“ komandą (4/5),...

Lietuvą pasiekė šaltesni orai – saulė švies, bet nešildys (2)

Ankstų trečiadienio rytą bus ne tik slidu, bet ir šaltoka, daugelyje rajonų temperatūra sieks...

Už borto – Amsterdamo auksiniai berniukai ir Milano vilkai (1)

Praėjusiame sezone UEFA Čempionų lygos pusfinalį pasiekęs ir Europą atakuojančiu futbolu...

Giedrius Drukteinis

29 Volstryto maklerio taisyklės (1)

„Tas, kas žino, nesako. Tas, kas sako, nežino“, – mėgo kartoti ilgametis legendinio Volstryto...

Dėl vieno įspūdingiausių gamtos objektų skambina pavojaus varpais: vaizdas graudus (12)

Viktorijos krioklys , kur Pietų Afrikos Zambezės upė 100 metrų krinta žemyn į plyšį...

5 kavinių ir restoranų gudrybės, kurios kenkia mūsų organizmui (9)

Absoliutus sąžiningumas verslo pasaulyje – reiškinys retesnis, nei norėtųsi. Dauguma...