aA
Neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje atidarytos dvi dviejų menininkų: skulptoriaus Stanislovo Kuzmos (1947–2012) ir tapytojos Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) parodos. Tačiau šiame tekste rašysiu tik apie vieną jų – M. T. Rožanskaitę.
„Rentgenoterapija“, 1977, aliejus, drobė, Lietuvos dailės muziejus. (A.Lukšėno nuotr.)

Ne todėl, kad S. Kuzma – prastas menininkas, anaiptol! Tačiau jo parodos globėja – pati Prezidentė Dalia Grybauskaitė (girdėjau, jog ir pati turi jo sukurtą skulptūrėlę), o tarp svečių – tiek garbių, solidžių ponų: globėjų ir gerbėjų. Rožanskaitė tarp svarbiausiųjų nebuvo niekad. Kaip matome, nėra ir dabar. Bet tikrai bus, paaiškinsiu – kodėl.

Atidarymo metu aiškiai matėsi – kol solidieji svečiai kilo apžiūrinėti S. Kuzmos parodos, jaunimėlis leidosi laiptais žemyn, kur eksponuojama Rožanskaitės kūryba. Nepaisant to, kad ten – ligoninės, mirtys, operacijos, senatvė – nepatogios, nejaunatviškos temos. Jos paveiksluose susiduria technika ir žmogus, tikėjimas ir gyvenimas, individas ir visuomenė. „Rožanskaitės vaizdavimo maniera – tai žiaurus tikrovės rentgenas, išryškinantis fasadinės kultūros griaučius“, – sako parodos kuratorė Laima Kreivytė.

Gal todėl šie kūriniai buvo svetimi metaforų kalbą pamėgusiems sovietmečio menininkams ir net šiandieniniam elitui, bet atrodo įdomūs tiems, kurie sutinka kalbėtis atvirai? Štai, vaikštinėja trys septyniolikmečiai. Iš karto matosi – ne nuolatiniai parodų lankytojai, greičiausiai čia liepė ateiti mokytoja. Betgi – neliūdi: žiūri, skaito, fotografuoja. Ne paslaptis, kad Rožanskaitę dar jai gyvai esant, itin mylėjo jaunoji karta, kuri šiandien ne tokia jau jauna. Parodoje pamačiau, kad ji įdomi ir dar jaunesniems. O tai – pats geriausias horoskopas kūrybai.

Sudėtingas Marijos Teresės Rožanskaitės gyvenimas

Rožanskaitė buvo nedidelio ūgio, smulki simpatiška moteris, šiais metais jai būtų sukakę 80. Skrybėlaitė, gražios dėmesingos akys, šypsena. Sakoma, kad jei garbaus amžiaus sulaukęs žmogus būna piktas ir irzlus, jis begyvendamas taip nieko ir nesuprato. Rožanskaitę gyvenimas vertė suprasti labai daug dalykų. Septynerių metų buvo ištremta į Sibirą. Kai tik užėjo sovietai, numirė jos senelis, kuris buvo prašęs palaidoti jį su Šaulių sąjungos uniforma.

Tėvas įvykdė senelio norą ir to užteko: namuose prasidėjo kratos, o kitais metais visą šeimą išvežė į Krasnojarsko krašto lagerius. Tėvas – sušaudytas, jo portretą rasite dvejuose parodoje eksponuojamuose paveiksluose. Tremtyje Rožanskaitė susirgo maliarija, todėl 1947 m. mama pasiryžo bėgti iš lagerio atgal į Lietuvą. Buvo baisu, bet pavyko. Tik mirus Stalinui, 1953 metais Rožanskaitė išdrįso paduoti dokumentus į tuometinį dailės institutą ir įstojo. Ten pat susipažino su būsimu vyru, tapytoju Igoriu Piekuru. Dėstė dabartinėje J. Vienožinskio dailės mokykloje ir daug kūrė. Tiesa, ne viskas, kas sukurta patekdavo į parodas ar albumus. Negali sakyti, kad menininkė buvo visai nepripažinta. Tačiau mylima taip pat nebuvo, ne tik valdžios, bet ir kolegų.

„Rentgeno kabinetas“, 1983, aliejus, drobė, Lietuvos dailės muziejus (A.Lukšėno nuotr.)
„Rentgeno kabinetas“, 1983, aliejus, drobė, Lietuvos dailės muziejus (A.Lukšėno nuotr.)

Kvaištelėjusi bendraamžių akyse

Dalis bendraamžių menininkų laikė ją kiek kvaištelėjusia, tam turėjo net kelias priežastis. Pirma, buvo kalbamasi, kad ji nemoka tapyti – renkasi kažkokias pernelyg ryškias, „nelietuviškas“ spalvas bei keistus, kontrastuojančius jų derinius. Ką jau sakyti apie keistas, menininko įkvėpimo nevertas temas, tokias kaip ligoninė, palatos, mokslas ar technika... Antra, ji aktyviai reagavo į aplinką: tai verda sriubą vienišiems senukams ligoninėje, tai reaguoja į įkaitų dramą Maskvoje, tapydama čečėnę aitriai raudoname fone, tai asambliažus kuria ne tokius, kaip įprasta ar rengia kažkokias keistas instaliacijas ar performansus gamtoje. Ne-ne, taip rimti menininkai nesielgia. Dar – ji bendravo su jaunais menininkais ir kuratoriais, nors ir nebūtinai sutikdavo su viskuo, ką šie kuria. Lyg to būtų negana, šie taip pat noriai su ja bendravo ir negailėjo gerų žodžių jai ir jos kūrybai.

Tačiau Rožanskaitė mokėjo tapyti ir lietuviškosios koloristinės mokyklos stilistika. Juk ji – profesoriaus Antano Gudaičio mokinė. Parodoje rasite vieną, neužilgo po studijų baigimo nutapytą paveikslą („Dažytojos“, 1966). Čia matome ir subtilų kolorito žaismą, ir sodrų potėpį, bet... šalia įsiterpę ryškių spalvų lokalūs plotai ir rožine spalva nuteptas moters veidas aiškiai sako: jai tradicinė tapyba buvo neįdomi. Profesorius, regis, iš pradžių buvo nepatenkintas, bet su laiku tapo tolerantiškesnis ir atlyžo. Rožanskaitė, nors ir jausdamasi kiek vieniša lietuviško meno kontekste, toliau tęsė savo ieškojimus, nebijodama naujų temų ir formų. Apie save ji rašė: „Aš visuomet noriu būti visuose gyvenimo įvykiuose, viską matyti, jausti, kitaip pritrūktų jėgų kurti, kurti tol, kol idėjos pačios atakuoja mane. (...) Ir galų gale – aš myliu Gyvenimą ir Tą, nuo ko aš priklausau, nes neturiu kito pasirinkimo.“ Štai ši meilė gyvenimui prasiskverbia pro visas sunkias, egzistencines jos kūrybos temas ir vietoje nevilties kalba apie užuojautą, įsiklausymą.

„Marija Magdalietė“, 1975, asambliažas, šeimos nuosavybė (V.Ilčiuko nuotr.)
„Marija Magdalietė“, 1975, asambliažas, šeimos nuosavybė (V.Ilčiuko nuotr.)

Paroda „Rentgenogramos“

Besiruošiantiems aplankyti šią parodą turiu dvi naujienas: gerą ir blogą. Blogoji bus tokia, kad ši paroda – gan sunki, dėl kelių priežasčių. Pirma, demonstruojama labai daug eksponatų, kiekvienam kūriniui skirti daugiau dėmesio sunku tiesiog fiziškai. Antra, kūriniai intensyvūs savo forma. Ryškios spalvos ir aštrūs jų sąskambiai, kompozicijos, atsiveriančios tik smalsiam ir atidžiam žiūrovui. Žiūrint į juos kyla daug klausimų, pavyzdžiui, kodėl taip dažnai jų personažai nusisukę į žiūrovą, kaip ir kodėl paveiksluose naudojamos nuotraukos, kodėl senukų figūros uždarytos geležinių lovų rėmuose ir kas tos lėlės, dalyvaujančios gimimo, mirties scenose? Paveikslų temų taip pat niekaip nepavadinsi pramoginėmis.

Gerasis pažadas būtų tas, kad parodoje galima ne tik išsamiai susipažinti su šia išskirtine menininke, bet ir pasidžiaugti puikia parodos ekspozicija. Kuratorė Laima Kreivytė ir parodos architektė Julija Reklaitė transformavo muziejaus erves ir kai kuriuos paveikslus eksponavo specialiuose kubuose. Ekspoziciją stipriai pagyvina ir kūrinius išryškina įvairiomis spalvomis išdažytos sienų plokštumos. Parodos temos, tokios kaip „Tarp kosmoso ir abstrakcijos“, „Medicininės erdvės“, „Kančios stotys“ ir trumpi jų aprašymai taikliai sudėlioja pagrindinius kūrybos akcentus.

Marijos Teresės Rožanskaitės paroda „Rentgenogramos“ Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) iki gegužės 19 dienos.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Rabinas Mošė Levinas: Lietuvą radau visai kitokią, nei įsivaizdavau

77 metų Mošė Levinas yra vienas ryškiausių JAV rabinų, kurio tėvas kilęs iš Jonavos, o...

Užupis „Fabuose“, arba Užupio dramos teatro istorija

Visi plušo, apimti priešrepeticinės karštinės, kartojosi žodžius, virė tūkstančius kavos...

„Sporto kino festivalis 2019“ – gilesnis nei galėjote pamanyti

Lapkričio 26 dieną Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose prasidės „Sporto kino festivalis...

Debiutinį romaną „Sfera“ pristatęs Paulius Senūta: autoriaus mistifikavimas yra nesveikas dalykas (3)

Reklamos pasaulyje gerai žinomas Paulius Senūta šiais metais išbandė naują amplua ir pristatė...

Manto Kvedaravičiaus „Partenonas“ užvėrė „Scanoramą“ sostinėje (6)

Sekmadienio vakarą Vilniuje kino mylėtojai rinkosi į šventinę Europos šalių kino forumo...

Top naujienos

Buvęs prokuroras sudėliojo svarbiausius akcentus Kauno žudynių byloje: Venckienė ir Venckus buvo pasirūpinę alibi (389)

Prieš dešimtmetį Lietuvą sukrėtusią Kauno žudynių bylą sekė Drąsiaus Kedžio ir Andriaus...

Šnipų mainų paslaptys: kodėl su lietuviais iškeistas norvegas domino JAV ir Rusijos žvalgybas (77)

„Kalėdos Maskvoje“, – tokia nuotrauka iš Raudonosios aikštės 2017 gruodžio 5-ąją...

Didesnės kainos gali sustabdyti cigarečių pakaitalų populiarėjimą DELFI specialiai iš Londono (9)

Vyriausybei siekiant padidinti akcizų tarifą kaitinamojo tabako produktams, specialistai sako, kad...

Sudie elegantiškiems batams – štai, kokie aulinukai bus madingiausi šią žiemą (16)

Šį šaltąjį sezoną praktiškumo ( angl. „practi-cool“ ) tendencija keičia iki šiol madoje...

Kai medžiotojas nušovė du vilkus – vilkė atėjo atsisveikinti su žuvusiais jaunikliais (294)

Dvidešimt metų medžiojantis Kazimieras Urmanavičius prasitarė, jog tądien, kai ruošėsi...

Vaikino pasiūlymas pasibaigus pasimatymui tapo nepavykusio vakaro vinimi: merginos, būkite protingos (25)

Vaikinas mane užkalbino mano tuometinėje darbovietėje-drabužių parduotuvėje. Maniau pakalbėsim...

Kauniečio lentynoje duona guli jau 4 mėnesius, o vis dar kaip nauja: ko į ją deda? (142)

DELFI skaitytojas buvo nustebintas – į spintelę prieš keturis mėnesius padėta duona atrodė...

Kaip jaučiasi vyrai, kai moteris žengia pirmą žingsnį (35)

„Reddit“ forume buvo išsamiai aptartas visiems seniai ramybės neduodantis klausimas: „Kaip...

Apie nevalingą sutrikimą naktį galite nė neįtarti: įspėjančių požymių ryte daugelis nepastebi

Kviečiame daugiau sužinoti apie bruksizmo – nevalingo griežimo dantimis – sutrikimą ir jo...

Didžiulės tarptautinės kompanijos marketingo direktorė: moterys turi dirbti dvigubai daugiau, kad būtų įvertinos (22)

„Dell Technologies“ Katerina Athanasopoulos yra puikus pavyzdys, kad darbą didžiulėje...