aA
Šių metų festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ – jų abiejų vardai: choreografė Aira Naginevičiūtė ir jos dukra šokėja Anna-Marija Adomaitytė pirmą kartą susitinka vienoje šokio platformoje. Anna-Marija ne tik pristatys Šveicarijoje kurtą solinį darbą „workpiece“, bet ir dalyvaus mamos instaliacijoje „Nėščia tyla“, rašoma pranešime spaudai.
Aira Naginevičiūtė ir Anna-Marija Adomaitytė / DELFI montažas
Aira Naginevičiūtė ir Anna-Marija Adomaitytė / DELFI montažas

Aira sako, kad polinkį į šokį Anna-Marija atsinešė gimdama. Vaikystėje visą laiką šokusi, mamos repeticijų salėje augusi jauna choreografė ir šokėja šiandien teigia: „Šokdama jaučiu didelę atsakomybę, nes choreografinis aktas man – rūpimos problemos išraiška per judesį ir tuo pačiu mėginimas ją išspręsti. Ir būtent geba žvelgti į šokį per discipliną, labai konkrečiai, dirbant diena iš dienos, man yra perduota tėvų.“

Su kūrėjomis kalbamės apie mamų ir dukrų santykį, vaikystę, festivalį, išvykimus, sugrįžimus ir, žinoma: šokį, šokį, šokį.

– Aira, ar temoje motinystė-kūryba kada jautei įtampą?

– Aira: Ne, įtampos niekada nebuvo. Tai yra gyvenimas: esu mama, ir esu menininkė. Kartais turiu būti šimtu procentų choreografė, kartais – šimtu procentų mama. Visa tai banguoja, kartais liejasi, bet matau tai kaip tėkmę.

Ir šokis, ir vaikai atsirado labai laukti. Niekada nepriešinau šių temų: kūryba ir vaikai yra to paties svorio būsenos, kurių negali kvestionuoti, lyginti, kategorizuoti. Tarp jų nėra konfrontacijos. Man motinystė daug ką atvėrė, bet niekada nieko neromantizavau: kaip ir kiekviena mama, išgyvenu auginimo cikliškumą, turiu rūpesčių, džiaugsmų, laimės, meilės, bet, manau, visos mamos gyvena tą mamų gyvenimą, koks yra duotas.

– Ar po dukters gimimo keitėsi požiūris į kūną, kūrybą, save?

– Aira: Be abejo, keitėsi. Man viskas darėsi organiškiau. Vaikas atsineša kažkokią kitą dimensiją, kur tu gali, dažnai net privalai, atsitraukti nuo savo kūrybos. Gimus Annai-Marijai, supratau, kad ne šokis pasaulyje svarbiausias. Su vaikų atsiradimu nuo šokio, kūrybos, savęs realizavimo tarsi nusiėmė reikšmė. Jų buvimas daug ką padėjo atsijoti – gimus Herkui, keitėsi mano anarchistinis laisvas kūrybinis mąstymas, atėjo branda.

Buvau ta, kuri nuo pat pradžių labai daug improvizuodavo, likdavau po repeticijų, naktimis, dienomis šokdavau. Tapusi mama, į viską ėmiau žiūrėti kitaip. Bet vėlgi – ėjo normalus gyvenimas: kraujas, prakaitas, mamos pienas, viskas, ką patiria kiekviena mama.

Anna-Marija Adomaitytė (Elie Grappe nuotr.)
Anna-Marija Adomaitytė (Elie Grappe nuotr.)


– Anna-Marija, buvai vaikas, kuris auga repeticijų salėje?

– Anna-Marija: Visiškai, tryniausi ten visą laiką. Bet man labai patiko. Ten ir atradau šokį. Ta pirma inspiracija atėjo per tėvus (tėtis – scenografas Arūnas Adomaitis; red. past.). Nors buvau mažytė, jie mane vesdavosi ir „Naująjį Baltijos šokį“, ir į „Sirenas“. Kai repetuodavo, nebūdavo kur manęs palikti, tad laiką leisdavau repeticijų salėje. Manau, mamai nebuvo lengva viską suderinti. Bet tai, kad jie man parodė darbo realybę, šokėjo kasdienybę, kad neatskyrė nuo jos, davė man labai daug.
Kai Kaune Aira turėjo „Fluidus“ trupę, aš ten irgi eidavau šokti. Buvau tik ketverių, bet mama nebijojo manęs paleisti. Mėgindavau sekti choreografiją ir atrasti joje savo vietą, savo išraišką. Tai buvo viena stipriausių šokio pažinties įtakų.

– Ar prisimeni mamos kūrinį, kuris Tau, vaikui, paliko didžiausią įspūdį?

– Anna-Marija: Vienas iš labiausiai mane paveikusių darbų buvo „Processus“. Premjeros metu buvau gal septynerių. Mano prisiminimai labai blankūs, bet tas spektaklis lig šiol man labai reikšmingas. Jaučiu jį, jo net neprisimindama, labai keistas jausmas. Aš pažįstu tą darbą, nors dar buvau per maža jį suprasti, patirti, išgvildenti. Apskritai iš vaikystėje matytų spektaklių išlikę tik atskiri vaizdiniai, miražai. Daugiau prisimenu tą realybę, kurioje tėvai dirba, žinau, kaip atrodo visa jų ruoša, kasdienybė.

– Kiek tai, kas esi Tu, nulėmė tai, kas yra Aira?

– Anna-Marija: Tėvų veikla padarė man labai didelę įtaką – gavau iš jų pirminį impulsą. Šokis palaipsniui pasidarė mano gyvenimo dalimi. Bet tėvai manęs niekada nevertė to daryti, buvau laisva rinktis. Kai aštuoniolikos išvažiavau mokytis į „La Manufacture“ scenos menų mokyklą Šveicarijoje, jaučiau gana staigų atotrūkį, , bet tuo metu nekantravau, labai norėjau studijuoti šokį. Čia, Lietuvoje, mokiausi paprastoje mokykloje, repetuodavome tik vakarais, ir man visą laiką trūko darbo su šokiu. Norėjau, kad šokis būtų pastovi mano būsena. Gana anksti tvirtai žinojau, kad turiu pasistengti rasti būdą dirbti su šokiu profesionaliai. Tik po to ėmiau daugiau galvoti, ar tai mano sritis, kaip man su ja elgtis. Dabar jau žvelgiu atsargiau, gal net kritiškiau; bet iki dvidešimties visą energiją paskyriau tam, kad šokis taptų mano darbu.

– Aira, ar prisimeni tą laiką, kai reikėjo išleisti Anną-Mariją į studijas Šveicarijoje?

– Aira: Aš šiandien jau nesuprantu, kaip ją išleidau. Nes ji išvažiavo visiškai, ji tapo absoliučiai savarankiška. Aš tiesiog norėjau, kad ji turėtų galimybę, kad gautų tai, ko negavau aš. Kada esi mama, suimi visas savo galias, visus syvus, kad tavo vaikai turėtų geriausia. Pasižiūrėjome, kad gera mokykla, kad gaus gerus mokytojus. Ir sakėme: važiuok, bandyk.

Buvo labai didelis konkursas, Anna-Marija buvo priimta. Dabar, kai matau jos tvirtą nuomonę, didžiuojuosi. Bet tada... nežinau, kaip sugebėjau paleisti. Turėjau būti strong mother, visiškai strong.
– Anna-Marija: Tuo laiku visiems buvo sunku. Šveicarija – šalis su savo reikalavimais, reikėjo laiko į ją įsilieti, suprasti visą kasdienybę. Bet tėvai labai palaikė, neparodė jokios baimės. Tai man labai padėjo, nors dabar jau žinau, kaip nedrąsu jiems buvo išleisti mane tokią jauną.

Esu labai dėkinga, kad jie manimi pasitikėjo, galbūt net rizikavo, nepabijojo dėl saugumo, komforto, išgyvenimo. Vykau ten trisdešimt šešias valandas autobusu su dideliais lagaminais ir visais atsisveikinimais. Tėvai, mane išlydėdami, atrodė labai drąsūs. O aš stengiausi elgtis automatiškai, negalvoti.

– Kiek judvi, būdamos toli viena nuo kitos, rūpinatės viena kitos kūryba? Ir drauge – ar pavyksta į viena kitos darbus pažvelgti atsietai nuo mamos-dukros santykio?

– Aira: Dalinamės viskuo, kas vyksta. Ji mane prižiūri, kartais pamato kokį aprašą ir sako, mama, taip negalima. Aš jai galbūt galiu padėti techniškai, tačiau be jokio vertinimo: nevertinu nei kaip mama, nei kaip choreografė. Tam nėra kriterijų – pagal ką vertinti? Apskritai galvoju, kas yra tas šokėjas? Kuris aukštai pakelia koją? Kuris provokuoja?

Pacituosiu savo kolegos Emio Greco žodžius: šokyje turi būti kokybė ir paslaptis. Jei yra kokybė, ji gali būti ir tiesiog kabant žemyn galva. Tam, kad transformuotum savo būseną ir joje išbūtum, reikalinga žiauriai didelė energija, nors tu gal net nejudi. Todėl vertinti nebesiimu nieko. Tiesiog palaikau.

– Anna-Marija: Ir man sunku vertinti mamos kūrybą. Viduje viskas susimaišę – tai mano mama, man jos darbai labai artimi, neišeina pažvelgti iš atstumo. Nėra ribos, kuri būtų racionali. Mudvi daug kalbamės apie šokį iš praktinės pusės. Nors kuriame gana skirtingai, iš kūrybos ateinančios problemos ir rūpesčiai – panašūs, jais labai smagu pasidalinti.

Man dažniausiai būna liūdna nepamatyti gyvo spektaklio, nes aš stebiu mamos veiklą, domiuosi, kaip sekėsi, žinau, kas vyksta, juk abu mano tėvai dirba kartu, namai tikrai būna pilni kūrybos. Bet yra atotrūkis tarp vidinės darbo realybės ir gyvos sceninės išraiškos, kurios nepamatau. Gaila nepamatyti: būtent įspūdžių po spektaklių labiausiai pasiilgstu iš vaikystės laikų.

– Akivaizdu, kad skiriasi jūsų išraiškos formos: Airos darbai – vizualūs, tapybiški, Anną-Mariją domina kūnas kaip socialinis konstruktas. Ar kūrybiškai esate visiškai atitrūkusios?

– Aira: Anna-Marija yra visai kito mąstymo menininkė. Ji nuo manęs seniai atsiskyrusi. Aš žinau, kad tai, ką ji daro, yra labai sunkus darbas, sudėtinga koncentracija, žiauriai sunku tai atlikti, ir aš ja didžiuojuosi.

– Anna-Marija: Iš tiesų kūrybiškai jaučiuosi gana atitrūkusi. Galbūt mes dalijamės panašiomis vertybėmis, ir aš dažnai sutinku su mamos požiūriu. Mus panašiai paliečia įvairūs spektakliai. Bet per visus tuos metus stengiausi suformuoti savą choreografinę praktiką. Visus vidinius procesus turėjau pabandyti išrasti pati, suvokti, kaip su tuo tvarkytis. Mamos kūrybinis kelias labai aiškus, ir aš jaučiuosi jam artima, bet reikėjo savaip užčiuopti, kas man reikalinga, kas ne.

– Anna-Marija, nors jautiesi atitrūkusi, galbūt prisimeni kokią mamos ir tėčio frazę, pamoką, idėją, kuri padeda, palaiko sukantis šokio pasaulyje?

– Anna-Marija: Visuomet prisimenu mintį, kad šokis yra judantys vaizdai. Kad tai, kas yra kūniška, yra ir vizualu. Mama su tėčiu man įskiepijo, kad šokis nėra tik judesys, nėra tik techninis repertuaras, kuriuo mes dalijamės. Tai yra sceninių elementų visuma. Kadangi tėtis dirba su scenografija, elementai, kuriais reikia rūpintis šalia judesio visuomet atrodė neatskiriami nuo šokio. Aš galbūt nenaudoju tų pačių elementų, bet visą laiką prisimenu, kad sceninis vaizdas yra didžiulė darbo dalis. Dirbdama su vizualiai minimaliu spektakliu „workpiece“, kurį atvežu į „Naująjį Baltijos šokį“, labai daug mąsčiau apie sceninį įvaizdį.

Mane labai žavi, kad mano tėvai nėra atitrūkę nuo realybės: šokis jiems – gyvenimo dalis, darbas, jie į viską žiūri gana realiai. Mama man visą laiką primindavo, kad reikia bandyti neužsisklęsti kūrybiniame burbule, o būti atviram viskam, kas vyksta. Galbūt todėl man įdomūs socialiniai klausimai.

Aira Naginevičiūtė  (Laimos Stasiulionytės nuotr.)
Aira Naginevičiūtė (Laimos Stasiulionytės nuotr.)


– Judviejų laukia darbas kartu: Anna-Marija dalyvauja tavo, Aira, instaliacijoje „Nėščia tyla“. Tai pirmas bendras darbas? Koks jausmas?

– Aira: Pirmas. Apie „Nėščią tylą“ apskritai kalbėti nelengva. Tai bus instaliacija, kurioje norisi žiūrovui sukurti neparodinį santykį su šokėjo kūnu. Kad nebūtų to atstumo, koks būna žiūrint į paveikslą. Kad lankytojai nebūtų stebėtojai. Norisi nematomo ryšio, gimstančio iš energetikos, balanso, nesvarumo, kad pats kūnu netiesiogiai jaustum kito kūną.

Drauge man labai svarbus šokio efemeriškumas, nestabilumas, laikinumas, tas kažkas, ko neatpasakosi. Man norisi ištraukti iš visos savo kūrybos tą raudoną siūlą ir išreikšti jį per šokėjus.

Visi instaliacijoje dalyvausiantys šokėjai turi kažką mano. Kažkokį genofondą, kažkiek mano DNR. Tai šokėjai, ėję per mano kūrybą, – Darius Stankevičius, Gytis Ivanauskas, Goda Laurinavičiūtė, Greta Grinevičiūtė. Ir Anna-Marija. Nors su ja nieko nedariau, niekad nešokau, bet ji turi kažką mano. Kažką neapčiuopiamo.

Aš ją jaučiu kaip kūną, kaip energiją, kaip koncentraciją.Labai laukiau šio darbo, visų suvažiavimo. Su šiais žmonėmis mano ratas ir užsidaro – visi jie puikiai suvokia, apie ką aš kalbu. Noriu su jais kalbėti apie kūno patirtį ir atmintį. Kad kiekviena kūrybinė patirtis lieka kūne.

Kiekvienas iš tų kūnų yra kūryba. Man norisi sukurti buvimą tų kūnų, kurie turi šokio patirtį ir tam tikrą kūrybinę įkrovą. Mes nedarysime tų pačių judesių, kokius darėme spektaklyje „Nėščia tyla“, – tai bus tarsi apytakos ratas, kuris jungia mano kūrybą. Pradedant Dariumi, baigiant Anna-Marija.

Mąstydama apie šią parodą jaučiu kažkokį paleidimo jausmą. Manęs vis klausia, ar aš nenoriu šokti. O man yra žiauriai stebuklingas tas momentas, kai įvyksta spektaklio premjera, ir jis tau nebepriklauso: tavo darbas staiga tampa savarankiškas, kaip vaikas. Kaip Anna-Marija sakydavo – Aš pati sau.

– Anna-Marija: Man dėl „Nėščios tylos“ džiugu laiko prasme: tai – mamos trisdešimties metų kūrybinės veiklos paroda. Manau, kad anksčiau nebūčiau pasiryžusi dalyvauti tokiame projekte. O dabar jaučiuosi emociškai pasiruošusi, pribrendo laikas abiem susitikti scenoje. Apskritai man labai smagu ir svarbu sugrįžti. Jau septinti metai, kaip esu išvykusi, ir tas tolimas ryšys su Lietuva man nėra pakankamas. Kai augau, visa šokio bendruomenė buvo gana artima. Noriu visus pamatyti, suvokti, kaip kas pasikeitę, koks dabar šokio būvis.

– Ką apie viena kitą atrandate bendrose repeticijose?

– Aira: Dirbti pradėjome kūrybinėje stovykloje. Viskas labai intensyvu, pirmąkart tokia šokėjų sudėtis, tačiau visi tarpusavy susikvėpavo. Nors mano kūrybinė kelionė nesikeičia, būtent kūrybiniame santykyje su Anna-Marija jaučiu pažinimo jausmą. Man ji – visiškai naujas pasaulis. Norėtųsi šiame procese drauge pabūti ilgiau: su ja šį darbą išnešioti, šį naują santykį išbūti kūrybiškai.

– Anna-Marija: Pojūtis dvisluoksnis: kartais labai lengva atskirti darbą ir santykį, o momentais – visiškai nelengva, nes tai – mano mama. Matau, kad kiti šokėjai, žinodami Airos darbo specifiką, prieina prie proceso greičiau negu aš. Nors, rodos, atpažįstu emociškai, apie ką kalba mama, bet turinys visiškai naujas: reikia laiko suprasti. Nėra taip, kad vien pažinodama tėvų darbą, iškart viską suprantu. Be kita ko, repeticijose nėra vertikalaus santykio: tik bandymas suprasti, sekimas paskui.

– Anna-Marija, ką nori pasakyti savo soliniu spektakliu „workpiece“?

– Anna-Marija: Šis darbas labai susijęs su mano patirtimi. Ir pati dirbdama „MC’Donalds“, ir kalbėdamasi su kitais patyriau, kad toks fizinis darbas tarsi nusavina kūną. Ilgai dirbdamas jauti, tarsi pats darbas „vartoja“ tavo kūną. Per savo ir kitų darbuotojų patirtį, per mūsų kūnų nuovargį ir atmintį dirbau su choreografija. Nors istorijų neperpasakoju, darbuotojų atmintis padarė man labai didelę įtaką. Šis darbas reikalauja daug fizinės energijos. Man svarbu, koks bus Lietuvos žvilgsnis, kaip šokio bendruomenė pajaus mano darbą, nes jis – specifinis, nelabai standartiškas.

– Aira, dėl ko labiau jaudiniesi: dėl savo instaliacijos, ar dėl Annos-Marijos solo pasirodymo?

– Aira: Visą laiką dėl vaikų jaudiniesi labiau. Aš nesuvokiu, kas bus. Bet jaučiu, kad čia yra unikalus dalykas, kad su Anna-Marija gauname pirmą ir paskutinę tokią patirtį: pirmą kartą ji pas mane, pirmą kartą ji rodo savo darbą Lietuvoje, pirmą kartą abi – viename festivalyje.

Mane jos šokimas visada palaikė: kad ji degė tuo, kad su mano „Fluidus“ šoko kartu. Dabar sunku, kad ji toli, mažai matau, bet kai matau, tai jau visai kitas matymas. Visada ilgiuosi savo vaikų. Esu sakiusi: kaip choreografė ir kaip mama aš viską atlikau. Jau galiu nebekurti. Man užtenka to, kad Anna-Marija kuria, yra dėl to laiminga, savarankiška. Bet dabar galvoju, kad būtent dėl vaikų turiu tęsti tai, kuo kvėpuoju. Tęsiu aš, tęsia jie.

Ačiū, kad pasikalbėjome!

„Airos“ šokio teatro instaliacija „Nėščia tyla“ vyks liepos 20–21 d. Nacionalinėje dailės galerijoje. Instaliacijai galioja įprastas galerijos bilietas. Annos-Marijos Adomaitytės šokio spektaklis „workpiece“ Nacionalinėje dailės galerijoje rodomas liepos 23-24 d.

Daugiau informacijos apie „Naująjį Baltijos šokį“: newbalticdance.lt.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Vienas Italijos miestas nepakluso Kinijos prašymui atšaukti disidento parodą (1)

Vienas Italijos miestas neatsisako savo planų surengti kinų menininko disidento darbų parodą,...

„Žvejai“: romanas, kuris leis pajusti Afrikos alsavimą

„Pasakojimas įtraukia net tą, kuris nesidomi Afrika“, – sako vertėja Aušra...

„Noelės dienoraštis“ ir kitos rašytojo Evanso istorijos, kurias atrado milijonai

35 milijonai parduotų knygų egzempliorių ir vertimai į 24 kalbas – tokia auditorija gali...

Karo anatomiją nagrinėjantis Giedrius Petkevičius: šalia siaubo ir mirties kare visada egzistuoja groteskas, ironija ir humoras

Karas niveliuoja žmones – ir civilį, ir profesionalų karį gali pakirsti kulka ar sprogusio...

Šešios jaudinančios istorijos iš Europos pasienio ruožų ir iš Lietuvos – seriale „Ribos“

Kino festivalyje „Nepatogus kinas“ pristatomas dokumentinių filmų serialas „Ribos“....

Top naujienos

Frakcijose tvyro įtarimai: dar keli perbėgimai pas Skvernelį gali būti lemtingi (22)

Atsirandant stipriam konkurentui opozicijoje, regionų frakcijos narys Remigijus Žemaitaitis siūlo...

Eugenija Grižibauskienė | D+

Kauno Šančiams gerą vardą sugrąžinęs Mamedovas, kuriam niekada neteko dirbti samdomo darbo

Edvinas Mamedovas , galima sakyti tas žmogus, kuris Kauno Žemiesiems Šančiams suteikė...

Sostinės „Lelijos“ pastatus už 50 mln. eurų prikels naujam gyvenimui: dirbs 4,5 tūkst. žmonių (51)

Vilniaus Naujamiestyje, Panerių gatvėje, planuojama senus industrinius pastatus, kuriuose šiuo metu...

Landsbergis kreipėsi į galimybių pasu suabejojusią opoziciją: nepamirškite nusišluostyti rankų, nes jos yra kruvinos (349)

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis atmeta oponentų kritiką, esą jo vykdoma ir...

Svajojusi apie permainas Rasa tokio likimo posūkio nesitikėjo: teko susigrumti su sunkia liga

Produktų dizainerė Rasa Balaišė daugiau nei prieš metus pradėjo geisti pokyčių. Greitai jos...

LGBT bendruomenės rėmėjai susirinko prie prezidentūros: nebėra ko laukti Oželytė: Nausėdos pozicija – apgailėtina (1167)

Šeštadienį prie prezidentūros rinkosi LGBT bendruomenę palaikantys žmonės. Tai buvo...

Beveik 200 policininkų šalies prekybos centruose gaudė „gudruolius“ su svetimais galimybių pasais sankcijos gresia ir tikriesiems galimybių pasų savininkams (1164)

Šeštadienį generalinio komisaro pavaduotojas Arūnas Paulauskas pranešė, kad penktadienio...

Rūta Lapė | D+

Kasdienybės herojai. Nelengvi Jakilaičio gyvenimo pasirinkimai, ir kodėl „Pikaso“ nariai savo žmonoms yra tobuli vyrai?

„Čia toks grynas nesusipratimas su Mildažyte, čia kažkokia absoliuti praeities šmėkla. Mane...

Lietuvos paštas įspėja dėl apgaulingų žinučių (3)

Lietuvos paštas informuoja klientus, kad šį savaitgalį pastebėta situacija, kuomet įmonės...

Klimatologas turi gerų žinių dėl Vėlinių savaitgalio (9)

„Lietuva kitos savaitės antroje pusėje išliks aukštesnio slėgio zonoje, tačiau vyraujantys...