Garso atsiradimas paskatino 3-iojo dešimtmečio pabaigoje gana išsisėmusį vokiečių kiną vėl stebinti pasaulį. 1929– 1933 m. Vokietijoje sukurtas ne vienas šedevras. Iš įvairių žanrų ir stilių kūrinių išsiskiria pirmasis garsinis filmas – Josefo von Sternbergo „Žydrasis angelas“ („Der blaue Engel“, 1930) – skirtingų vokiečių ekspresionizmo laikotarpių stiliaus kvintesencija, tikrų įvykių įkvėptas kriminalinis Fritzo Lango filmas „M“ (1931) ir Leontine Sagan bei Carlo Froelicho melodrama „Merginos su uniformomis“ („Mädchen in Uniform“, 1931). Šie filmai buvo uždrausti po 1933 m., kai į valdžią atėjo nacionalsocialistai, nors „Merginos su uniformomis“ buvo pripažintas geriausiu metų vokiečių filmu ir sulaukė̇ žiūrovų simpatijų apdovanojimo Venecijos kino festivalyje 1932 metais. Sagan ir Froelicho (titruose jis vadinamas „meno vadovu“) filmas užima ypatingą vietą, nes tai vienas pirmųjų kino pasakojimų apie moterų meilę, jis prisidėjo ir prie mokyklinių filmų žanro atsiradimo.
Beje, 4-ojo dešimtmečio lietuvių spaudoje „Merginos su uniformomis“ dažnai pateikiamos kaip aukšto meninio lygio filmo pavyzdys, juo žavėjosi ir pirmasis kino kritikas Vytautas Alseika. Leontine Sagan kūrybą tyrinėjusi Alina Rosliakova taikliai sako, kad kultinio filmo statusas, įvairių politinių, socialinių ir feministinių pakraipų tyrinėtojai apdengė filmą keliais kontekstų sluoksniais, po kuriais jo turinys tėra antraeilis. Tačiau kiekviena epocha suteikia filmui naują skambesį. Šiandienos kontekstuose filmą bus galima įvertinti rugsėjį vykstančiame ankstyvojo kino festivalyje „Pirmoji banga“.
Filme susilieja keli pasakojimai. Pirmasis – apie Potsdame įsikūrusią internatinę merginų mokyklą, kur mokosi prūsų karininkų aristokratų dukterys. Čia vyrauja griežta tvarka ir tikslios taisyklės. Nors filme nepasirodo nė vienas vyras, girdėti netoli įsikūrusio karinio garnizono trimito garsai. Jie įkūnija „prūsų dvasią“, kurią taip saugo griežtoji mokyklos direktorė. Ji stengiasi riboti mokyklos išlaidas net auklėtinių sąskaita, sakydama, kad vienintelis dalykas, kurio reikia būsimoms kareivių motinoms, yra disciplina. Taip filmas pasisako prieš tuometinę auklėjimo sistemą.
Antrasis pasakojimas – jautrios ir gražios auklėtinės Manuelos (Hertha Thiele) meilės mokytojai Elizai fon Bernburg (Dorothea Wieck) istorija. Paauglę Manuelą po motinos mirties į mokyklą išsiuntė teta. Ji sunkiai pritampa draudimų pilnoje aplinkoje ir užsidaro savyje. Vienintelė, kuri supranta Manuelą, yra mokytoja Eliza. Tačiau ji skatina Manuelą tvardytis ir kontroliuoti jausmus, kai ši prisipažįsta jai meilę. Skandalas kils vėliau. Manuela atsidurs karceryje, o mokytoja bus priversta išvykti. Tada Manuela nuspręs nusižudyti...
Filmo pagrindas – Christos Winsloe pjesė „Vakar ir šiandien“ („Gestern und Heute“), kurią Sagan sėkmingai statė teatre. Pjesė neatsirado tuščioje vietoje: po Pirmojo pasaulinio karo Berlynas buvo itin tolerantiškas seksualinėms mažumoms. Jų subkultūra čia klestėjo. Buvo daug barų, viešbučių ir net pažinčių tarnybų homoseksualams, leista daug žurnalų lesbietėms. Pasak vieno amžininko liudijimo, gėjų ir lesbiečių subkultūra Berlyne buvo persmelkta idealizmo ir romantiškos neapykantos buržuazinei moralei, liudijo laisvės dvasią.
Teatro reformatoriaus Maxo Reinhardto mokinė Sagan neturėjo didelės kino patirties, tad Froelichas jai padėjo pritaikyti pjesę kinui. Be abejo, jis taip pat užglaistė spektaklio „aštrumus“, atsisakė pagrindinės veikėjos savižudybės, specialiai filmui įkūrė kooperatyvinę kino bendrovę, nes dėl temos nesitikėjo gauti pinigų iš didžiųjų finansuotojų. Tačiau „Merginos su uniformomis“ iki šiol išlieka puikiu 4-ojo dešimtmečio kino pavyzdžiu – tiksliai nufilmuotu, sumontuotu ir įgarsintu. Siegfriedas Kracaueris iškart po Antrojo pasaulinio karo pasirodžiusioje knygoje „Nuo Kaligario iki Hitlerio. Psichologinė vokiečių kino istorija“ atkreipė dėmesį į garso panaudojimą filme: trimito garsai filmo pradžioje ir pabaigoje turi dvigubą prasmę. Jis pabrėžia, kad direktorė, nors ir pralaimėjusi, neturi nusileisti liberalioms mokinėms – patriarchalinę tvarką simbolizuojanti armija yra šalia.
Meistriškai garsas panaudotas ir pabaigoje, kai merginos dalijasi paslaptimis. Kracaueris taip pat sako, kad Sagan moka naudotis apšvietimu, šviesa ir šešėliais, sugeba suteikti kadrams „simboliškos šviesos jėgos“. Ypač tai sietina su laiptų apšvietimu, simbolizuojančiu įtampą, kurioje gyvena mokinės. „Merginas su uniformomis“, ko gero, įsiminė ir Ingmaras Bergmanas, po daugiau nei trisdešimties metų filme „Persona“ panaudojęs dviejų pagrindinių veikėjų stambių planų susiliejimą kadre, pabrėžiantį gilų jų ryšį. Montažu filme buvo sukurtas uždaro moterų pasaulio vaizdas. „Merginose su uniformomis“ galima įžvelgti ir „naujojo daiktiškumo“ estetikai būdingą dokumentalizmą.
Po „Merginų su uniformomis“ sėkmės Sagan sulaukė pasiūlymų ir iš Holivudo, ir iš antrąjį Holivudą D. Britanijoje kuriančio išeivio iš Budapešto Alexanderio Kordos. Beje, D. Britanijoje Sagan kartu su Ivoru Novello, dėl kurio žvaigždės statuso Alfredas Hitchcockas turėjo keisti savo „Gyventojo“ siužetą, sėkmingai statė miuziklus, o D. Britanijoje sukurtas jos filmas dingo ir iki šiol yra labiausiai ieškomų filmų sąraše.
Kitaip susiklostė vokiečių kino pionieriaus Carlo Froelicho (1875–1953) likimas. 1933 m. jis įstojo į nacionalsocialistų partiją, prodiusavo filmus su didžiausiomis žvaigždėmis – Zarah Leander, Hansu Albersu, 1939 m. tapo meninę veiklą ir menininkus kontroliuojančios organizacijos „Reichs filmkammer“ prezidentu. Jis buvo vienas iš kelių kino veikėjų, kuriems Hitlerio propagandos ministras Josephas Goebbelsas suteikė „kino profesoriaus“ vardą. Po Antrojo pasaulinio karo Froelichas turėjo praeiti denacifikacijos procesą.
Praėjus keliems dešimtmečiams po „Merginų su uniformomis“ premjeros, Géza von Radványi sukūrė bendros vokiečių ir prancūzų gamybos filmo perdirbinį. Jo premjera įvyko 1958-aisiais Berlinalėje. Šiose „Merginose su uniformomis“ mokytoją vaidino garsi vokiečių aktorė Lilli Palmer (1914–1986), kurios kino karjera paraleliai klostėsi ir Vokietijoje, ir D. Britanijoje, ir Holivude. Manuelos vaidmuo atiteko Romy Schneider (1938–1982). Jis buvo svarbus jaunai aktorei, ką tik baigusiai filmuotis neįtikėtiną populiarumą ir žiūrovų meilę jai atnešusioje filmų apie Austrijos-Vengrijos imperatorę, vadintą Sisi, serijoje. Schneider Manuela iš pradžių atrodo ne tik nedrąsi, bet ir lėtapėdė. Jai nesiseka mokslai, Manuela atgyja tik deklamuodama.
Be abejo, šis vaidmuo sužadino aktorei prisiminimus ir apie savo vaikystę bei nevaikiškas problemas, tačiau ir režisierius norėjo filme pabrėžti ne Schneider grožį, o jos vaidinamos veikėjos dvasinę raidą, išsilaisvinimą iš nuolankumo, jausmingumo pabudimą. „Merginose su uniformomis“ jauna aktorė pasistengė įrodyti (pirmiausia sau), kad gali vaidinti sudėtingus, dramatiškus vaidmenis. Tačiau paradoksas: šios „Merginos su uniformomis“ atrodo kur kas archajiškesnės už pirmąjį filmą.
„Merginų su uniformomis“ įkvėptas amerikietės Katherine Brooks filmas „Mylėti Anabelę“ („Loving Annabelle“) pasirodė 2006-aisiais, kai tabuizuotų temų kine beveik neliko. Pasakojimas rutuliojasi katalikiškoje mokykloje ir pasakoja mokinės lesbietės ir biseksualios mokytojos meilės istoriją.
Nors ir literatūra, ir kinas pasakoja vis tas pačias istorijas, kartais pagalvoju, kad perdirbiniai kuriami tik tam, kad visi pagaliau pasižiūrėtų originalą.
Satelitinis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 12–15 dienomis Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir rugsėjo 20–22 dienomis Kaune, kino centre „Romuva“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.
